Nuomonės

2020.04.09 10:25

Dalius Misiūnas. Krizė pamatuos tikrąją išsilavinimo vertę

Dr. Dalius Misiūnas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius2020.04.09 10:25

Mokslo šaknys karčios, o vaisiai saldūs. Ši patarlė galėtų pretenduoti į dažniausiai apie švietimą kartojamos patarlės nominaciją. Įprasta manyti, kad metai, praleisti mokyklos suole ir universiteto auditorijose, atsiperka. Tačiau ar visose aukštosiose mokyklose brandinami mokslo vaisiai vienodai saldūs? Ir kaip tų vaisių saldumą patikrins artėjantis sunkmetis?

Jau dabar matyti, kad koronavirusas atneša daug neapibrėžtumo, ypač darbo rinkoje. Ekonomistai prognozuoja įvairius scenarijus. Pavyzdžiui, Lietuvos banko teigimu, šiemet šalies ekonomika galėtų susitraukti 11,4 proc. o nedarbas pakilti iki 12,5 proc. Kaip parodė praėjusi finansinė krizė, užimtumo klausimas ypač jautrus jauniems, ką tik studijas pabaigusiems žmonėms. Palyginus su 2008 m., 2009 m. užimtumas tarp jaunimo sumažėjo 10 proc., o 2010 m. – net 18 proc.

Akivaizdu, kad įsidarbinti jauniems, ką tik studijas baigusiems žmonėms jau šiemet bus gerokai sunkiau. Kaip ir praėjusios krizės metu, darbdaviai prioritetą teiks geriausiai pasiruošusiems žmonėms, kurie vertę galėtų kurti nuo pirmos darbo dienos. Įmonėms reikia kritinio mąstymo, analitinių gebėjimų, mokėjimo kurti ir valdyti inovacijas, o ne diplomo.

Šios tendencijos – ilgalaikės, padiktuotos ne vien ekonominio sunkmečio. Ateityje neapibrėžtumo ir kitokių pokyčių tik daugės, o darbo rinką vis labiau veiks automatizacija, dirbtinio intelekto panaudojimas. Pavyzdžiui, „McKinsey“ globalus institutas (angl. McKinsey Global institute) nurodo, kad pasaulio darbo rinkoje automatizacija paveiks pusę žmonių atliekamų darbų. Auga gebėjimų, o ne profesijos, vertė. Tad laimės tie, kurie įvertins, kokių kompetencijų gali reikėti ateityje ir apgalvotai pasirinks, kur studijuoti. Prastėjanti ekonominė situacija ir artėjančios krizės nuotaikos tik didins kokybiško išsilavinimo svarbą.

Kaip greičiau nuskinti aukštojo mokslo vaisius?

Daugelis jaunų žmonių ir jų tėvų susiduria su klausimu, ką reikia daryti, kad aukštasis mokslas atsipirktų. Mano atsakymas paprastas – išsilavinimas yra investicija, kuri grąžą atneša keleriopai.

Pirma, statistika rodo, kad išsilavinę žmonės uždirba daugiau ir įsidarbina lengviau. Kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo aukštesnis atlyginimas ir mažesnis nedarbo lygis. Remiantis EPBO duomenimis, aukštąjį išsilavinimą Lietuvoje turintys žmonės uždirba dvigubai daugiau nei tik su viduriniu išsilavinimu, o jų užimtumo lygis – daugiau nei 16 proc. didesnis palyginus su tais, kurie universiteto nebaigė.

Antra, aukštojo išsilavinimo siekiantis žmogus karjeros kelią klojasi būtent universitete. Geriausios aukštosios mokyklos palaiko glaudų ryšį su verslo įmonėmis, žino, kokių kompetencijų reikia, o jų studentai dar studijų metu konsultuojasi su karjeros centrais, atlieka praktikas ir įsidarbina toje srityje, kurią studijuoja.

Akivaizdu, kad įsidarbinti jauniems, ką tik studijas baigusiems žmonėms jau šiemet bus gerokai sunkiau. Kaip ir praėjusios krizės metu, darbdaviai prioritetą teiks geriausiai pasiruošusiems žmonėms, kurie vertę galėtų kurti nuo pirmos darbo dienos.

Trečia, investicija į aukštąjį mokslą atsiperka ne tik finansiškai. Aukštesnį išsilavinimą turintis žmogus gali geriau realizuoti savo gebėjimus, daryti platesnį poveikį visuomenei, pretenduoti į aukštesnes darbo pozicijas su palankesnėmis darbo sąlygomis. Išsilavinęs žmogus lavina įgūdžius, kuriuos gali panaudoti tiek gyvenime, tiek darbe, kaip kritinis mąstymas, komunikaciniai įgūdžiai, darbas komandoje, laiko valdymas, problemų sprendimas, kūrybinis rašymas, skaitmeninis raštingumas ir t.t.

Galiausiai, kokybišką išsilavinimą turintis žmogus turi pasirinkimo laisvę. Jis yra geidžiamas darbo rinkoje, gali rinktis karjerą, kokios nori, arba kurti savo verslą.

Jauniems žmonėms, kurie renkasi kur ir ką studijuoti, patariu užduoti svarbiausius klausimus – pirma, ar studijos padės man daryti karjerą, antra, ar studijuodamas gausiu tarptautinės patirties, trečia, ar universitetas siūlo ateičiai reikalingus gebėjimus ir ar gausiu individualią, man pritaikytą paslaugą.

Geriausi universitetai išsiskiria tuo, kad jie kelia sau tikslą užtikrinti, kad studento laiko ar pinigų investicija atsipirktų. Kitaip tariant, universitetas turi būti suinteresuotas savo studentų sėkme – pažinotų kiekvieną studentą, rūpintųsi jo karjera nuo pat pirmo kurso, suteiktų galimybę ir po studijų plėsti pažinčių ratą.

Universitetų užduotis yra kurti tarptautinę aplinką, mokyti anglų kalba ir siūlyti įvairias mainų bei dvigubo diplomo galimybes. Tik taip galima ugdyti talentus, kurių namai būtų Lietuva, o galimybių šalis – visas pasaulis. Tik tokio aukštojo mokslo vaisiai yra iš tiesų saldūs.

Kai šaknys karčios, o ir vaisių nėra

Lietuvoje ilgą laiką universiteto pagrindiniu tikslu ir suteikiama verte buvo laikomas diplomas. Šiandien universitetai skyla į dvi grupes – tuos, kurie gina senus įpročius ir štampuoja diplomus „už ačiū“ bei tuos, kurie ruošia talentus tam laikui, kai žodis „profesija“ taps atgyvena. Šiemet sumažinti minimalūs reikalavimai stojantiems į valstybės finansuojamas studijų vietas, deja, tik dar labiau didina šią skirtį.

Žiūrint į mokslą kaip į savo laiko ar pinigų investiciją, atsiranda didesnė motyvacija mokytis, dirbti, būti tarp geriausių ir kelti aukštus reikalavimus universitetui. Siųsdami žinutę apie visiems lengvai prieinamą mokslą, dar moksleiviams siunčiame žinutę apie žemesnę kartelę – nebelieka argumentų, kuriais jis grįs savo motyvaciją ir dės savo pastangas stengtis mokykloje.

Tokia pati žinutė siunčiama ir darbdaviams – ar tikrai konkurencijos nepatyręs ir kartais tiesiog „praslydęs“ universiteto absolventas bus geras darbuotojas? Ar tikrai universitetai, nuleidžiantys kokybės kartelę dėl studentų skaičiaus ir dalinantys diplomus, gali paruošti darbuotojus, kurie pasiryžę stengtis ir nuolat mokytis?

Siųsdami žinutę apie visiems lengvai prieinamą mokslą, dar moksleiviams siunčiame žinutę apie žemesnę kartelę – nebelieka argumentų, kuriais jis grįs savo motyvaciją ir dės savo pastangas stengtis mokykloje.

Šis sprendimas – labai nesąžiningas vertinant iš talentingų ir gabių jaunuolių perspektyvos. Visiems lengvai prieinamas mokslas yra tiesiogiai susijęs su kokybinės kartelės mažinimu, tad toks žingsnis neišvengiamai smukdo visą aukštojo mokslo kokybę. Devalvuojama aukštojo mokslo vertė mažina labai didelės laiko – net ketverių metų – investicijos prasmę. Jauni žmonės Lietuvoje greitai supras, kad ne vien mokslo šaknys karčios, bet ir vaisių nebus.

Todėl nors šiuo metu gal ir atrodo, kad nemokamas aukštasis mokslas visiems yra geras darbas, tačiau nemokamo mokslo vaisiai ilgainiui apkars visiems.

Koronaviruso kasama ekonominė duobė tik dar labiau išryškins tikrąją kokybiško išsilavinimo vertę. Net ir praėjus sunkmečiui, rinkoje visuomet bus vertinami tie jaunuoliai, kurie vertę galėtų kurti nuo pirmos darbo dienos. Darbdaviai, matydami jauną žmogų, kuris sąmoningai investuoja į savo ateitį rinkdamasis kokybiškas studijas, stengiasi ir tobulėja, tai neabejotinai įvertins.

Todėl kalbėdamas su moksleiviais, visuomet sakau, kad išsilavinimas nėra tiesioginis kelialapis į sėkmę ar solidžią darbo vietą – tam reikia kryptingai ir daug dirbti, nuolat tobulėti, ir nesustoti mokytis. Tačiau kokybiškas išsilavinimas neabejotinai suteikia geresnę startinę poziciją ir atneša saldesnius vaisius, net ir per krizę. Apgalvotai ir protingai darant investiciją į kokybišką išsilavinimą, ji visuomet atsiperka.