Nuomonės

2020.02.09 07:40

Aušra Kaminskaitė. Dėl kultūros problemų kalta politika. Ar atvirkščiai?

Aušra Kaminskaitė, scenos menų kritikė2020.02.09 07:40

Neseniai pažįstamam politologui mestelėjau ne visai rišlų komentarą apie tai, kad politika man atrodo neapibrėžiamas, iš principo net neegzistuojantis dalykas: jos principai neapčiuopiami, nuolat kinta ir gali būti interpretuojami bei manipuliuojami kaip kam patogu. Man buvo kur kas rišliau atsakyta, kad politiką galima apibrėžti kaip bet kokius santykius tarp žmonių.

Tada kilo mintis: galbūt tokiu atveju kultūrą – taip pat neapčiuopiamą, nuolat kintančią ir intepretuojamą bei manipuliuojamą kaip kam patinka – galima apibūdinti kaip veiksnį, lemiantį, kokį save žmogus į tuos santykius atsineša.

Tai iš dalies paaiškintų, kodėl, nepaisant neišvengiamo kasdieninio susidūrimo su abiem, politika domimės kur kas aktyviau nei kultūra. Kiekvienas, nepasirinkęs atsiskyrėlio gyvenimo, nuolat atsiduria įvairiausiuose santykiuose. Suvokę, kad kiti žmonės procesams turi ne mažiau įtakos nei mes patys, neretai prieiname prie išvados, kad bet kokie santykiai yra tarpusavio kova dėl viršenybės, mokymasis dominuoti, manipuliuoti, susirasti „draugų“ ir daryti įtaką žmonėms. Santykių fenomenui skiriama nemažai dėmesio, nes neretai tikima, jog išmokti juos formuoti, veikti, stumti žmones sau palankia linkme reiškia atrasti sėkmingo ir laimingo gyvenimo formulę.

Kur kas mažiau dėmesio teikiama klausymuisi, mokymuisi susikalbėti ir bandymui lygiavertiškai vertinti bei derinti savo ir kito žmogaus interesus. Ši veikla, nors taip pat apibūdinanti santykius, nuo aukščiau minėtos skiriasi tuo, kad prasideda ne nuo aplinkos, o nuo savęs paties formavimo. Tai – nepaprastai sunkus darbas, ne itin malonus (kam patinka žinoti, kad nebūtinai yra svarbiausias ir teisiausias?), ilgalaikiai jo rezultatai pajuntami negreitai, o pabaigos taškas gali ir neegzistuoti. Vis dėlto tai yra vienas įdomiausių procesų, kuriuos gali išgyventi žmogus, jei tik sutinka pats susidurti su savo silpnybėmis. Panašiu principu veikia kultūra.

Kur kas mažiau dėmesio teikiama klausymuisi, mokymuisi susikalbėti ir bandymui lygiavertiškai vertinti bei derinti savo ir kito žmogaus interesus

Tokios mintys gimė svarstant apie pastarąsias kultūrinės žiniasklaidos aktualijas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo paskelbtus finansavimo rezultatus ir portaluose bei socialiniuose tinkluose vykstančias batalijas dėl ketinimo naikinti SRTRF ir įkurti Žiniasklaidos rėmimo fondą. Nusivylimą esančia įstaiga ir jos vengimu formuoti kultūrinės žiniasklaidos politiką (siekti gausesnio finansavimo ar daryti įtaką turiniui) tekstuose keičia nepasitenkinimas ar parama planuojamo steigti fondo atžvilgiu. Skaitant redaktorių, filosofų, asociacijų atstovų pasisakymus kol kas sunku suprasti, kiek juose remiamasi žiniasklaidą vartojančios visuomenės interesais, kiek žiniasklaidos ir jos kokybės kėlimu, o kiek argumentus diktuoja asmeniniai finansiniai interesai.

Vienas konkretesnių priekaištų – keičiant finansavimą skirstančią įstaigą nekalbama apie tai, kas, anot nemažos dalies kultūrinės žiniasklaidos atstovų, yra visų svarbiausia – finansuojamų projektų turinį. Panašiai kalbėta ir keičiant LRT Kultūros kanalo pavadinimą į LRT Plius – Edmundo Jakilaičio moderuotoje autoritetingų pašnekovų diskusijoje ne kartą skambėjo išvada, kad nesvarbu, kaip vadinsis kanalas, esmė – kokia linkme planuojama formuoti jo turinį. Tad jei grįšime prie idėjos, kad nuo kultūros (vadinasi, ir kultūrinės žiniasklaidos) priklauso žmogaus asmenybė, kurią jis nešasi į santykius su aplinka, labai svarbu turėti kuo daugiau įdomios, aktualios, prasmingos medžiagos, kuria būtų galima save praturtinti. Tačiau kas turėtų būti atsakingas už kokybišką mokesčių mokėtojų pinigais finansuojamą turinį – tai kitas klausimas.

Ar žiniasklaidos atstovai tikrai norėtų, kad kurios nors įstaigos suformuota komisija darytų įtaką turinio formavimui? Vienas temas pripažintų vertomis finansuoti, kitas – ne? Taikytų asmeninius subjektyvius kokybės kriterijus? Tokie svarstymai kyla kaskart skaitant pasipiktinimus, kad keičiant žiniasklaidos finansavimo modelį visai nekalbama apie turinį. Iki šiol atrodė adekvatu atsakomybę už jį atiduoti leidinių, portalų, skilčių redaktoriams bei tekstų autoriams. Keista, kad turint laisvę atsiranda noras būti pareguliuotam iš viršaus.

Kol kas pavyko išsikelti vienintelę hipotezę: gali būti, kad iš pinigus skirstančių institucijų reikalaujantys sąmoningo žiniasklaidos turinio formavimo tiki, jog įtaką patirs kitos redakcijos, nes jų pačių kuriamas turinys yra nekvestionuojamai kokybiškas ir reikalingas. Tokia pozicija nestebintų, nes SRTRF finansuoja įvairiausio pobūdžio bei lygio turinį, vadinasi, kuriamą skirtingų vertybių ir požiūrių žmonių. Lygiai taip pat negalima garantuoti, kad Tarybos nariai, t.y., eiliniai žmonės, sugebėtų palaikyti tokią įvairovę finansuodami vien tai, ką patys supranta kaip kokybišką ir reikalingą turinį.

Čia reikia paminėti, kad SRTRF nariai greičiausiai neturi pakankamai galimybių patikrinti visą finansuojamą turinį. Pavyzdžiui, tam, kad galėtum stebėti ir įvertinti regioninę televiziją, radiją ir spaudą, turi vykti į konkrečius regionus, nes kitų kraštų kai kurios žiniasklaidos priemonės nepasiekia. Užtat galima numanyti, kad būtent tokios žiniasklaidos turinio formavimas nusipelnė pagalbos – išvada gimsta peržiūrėjus visiems prieinamus regionų aktualijas nušviečiančius interneto portalus, šįmet finansuotus SRTRF. Dažname jų pagrindinėse naujienose vis dar vyrauja kriminalai, kažkur švietimo skiltyje atsiranda žinia su antrašte „Didinamos bausmės už seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius“, o kultūros skiltis neretai apsiriboja pranešimais spaudai apie vietines parodas ir liaudies kolektyvų koncertus kultūros namuose.

Ar apskritai verta finansuoti tokio turinio žiniasklaidą, „pakrapijant“ puslapiams po keletą tūkstančių eurų metams vietoje to, kad po kelias dešimtis tūkstančių investuotum į nedidelę dalį, pavadinkime, kokybiškesnį turinį kuriančiųjų? Šiandien norėtųsi sakyti, kad taip. Sugrįžę prie kultūros, kaip darbo su savimi idėjos, suprantame, kad kiekvienas individas yra išskirtinis atvejis, vadinasi, nėra tokių kultūros apraiškų, kurios vienodai stipriai ar tiesiog teigiamai veiktų visus valstybės piliečius. Individų pasaulėvoką formuoti padedanti kultūra turi būti nišinė – prieinama visiems suinteresuotiesiems, tačiau nebūtinai suprantama dideliam žmonių ratui. Juk nieko naujo, kad „visiems“ paprastai reiškia „niekam“.

Tiesa, tikėtina, kad naudos atneštų bet kokio fondo (SRTRF, LŽT, ŽRF ar bet kurių kitų raidžių) iniciatyva ugdyti žiniasklaidos kokybę. Pavyzdžiui, keletu tūkstančių eurų sumažinti papildomą paramą LRT televizijai, gaunančiai daugiau nei 40 mln. eurų finansavimą iš valstybės biudžeto, arba paramą LNK grupei priklausančiai, tad greičiausiai gaunančiai gausesnius tūkstančius iš reklamų, Info TV ir už sutaupytą sumą kasmet rengti skirtingų tematikų (nuo stiprių teminių interviu rengimo iki privačių rėmėjų paieškų) mokymus visos Lietuvos žiniasklaidos atstovams. Visų pirma – kultūrinės žiniasklaidos, kurios atstovai neretai tiki, jog jų sritis savaime reiškia kokybišką ir reikalingą veiklą, nors tai tėra vienas iš daugybės mitų, kuriuos dar 2018-ųjų gruodį nuostabiai aprašė Andrius Jakučiūnas.

kultūros skiltis neretai apsiriboja pranešimais spaudai apie vietines parodas ir liaudies kolektyvų koncertus kultūros namuose

Teigiamas pavyzdys formuojant žiniasklaidos turinio kokybę – šių metų Lietuvos kultūros tarybos sprendimas finansuoti savaitraščio „7 meno dienos“ tekstus apie teatro, šokio, dailės, muzikos, fotografijos ir tarpdisciplininių menų reiškinius (viso skirta 41 tūkst. eurų), nurodant, kad paramos pinigų neleidžiama skirti maketavimui, spausdinimui, kalbos redagavimui – padengiami gali būti tik autorių honorarai. Žinoma, tai – ne vienintelis finansavimas savaitraščiui: beveik tokią pat sumą (viso 37 tūkst. eurų) „7 meno dienos“ gavo iš kasmetinio finansuotojo – SRTRF, kurio lėšos, be abejo, iki šiol naudotos visiems aukščiau išvardintiems būtiniems darbams. Kitaip sakant, konkretūs žmonės ėmėsi realių veiksmų, skatinančių atsakingus žiniasklaidos atstovus kelti autorių honorarus, minėtame leidinyje (nors ne jame vieninteliame) siekiančius rekordines žemumas (24–30 eurų už tekstą).

Kultūros srityje nepopuliaru sakyti „dirbu taip, kaip man moka“, nes po savo pavarde niekas sąmoningai neišleis prasto darbo. Vis dėlto skaitant įvairių portalų ir leidinių tekstus, sekant savo pačios minčių eigą rašant skirtingus honorarus mokančioms redakcijoms ir stebint mažėjančią autorių pavardžių įvairovę, peršasi išvada, kad atlygio už tekstą dydis tampa vis proporcingesnis darbui skiriamam laikui. Tai pastebėjus galima įtariau pažvelgti į redaktorius, deklaruojančius dėmesį kokybiškam turiniui: ar tikrai tikite tokį kuriantys, mokėdami autoriams apie 30 eurų į rankas?

„Dirbame su tokiu finansavimu, kokį turime“, tikriausiai atsakytų dauguma redaktorių, net nepasvarstydami apie tekstų kiekio mažinimą didinant honorarus, galimas pajamas iš reklamos ar kitų finansavimo šaltinių, nei valstybiniai fondai, paieškas. Gal išties lengviau yra kaltinti aplinką ir bandyti sureguliuoti politiką, t.y., finansavimą skirstančiųjų ir gaunančiųjų santykius, nei dirbti su kultūra, t.y. patiems kasdieniniame darbe imtis priemonių, galinčių pamažu gerinti situaciją, kurios niekaip nepagerina amžini skundai bei naujas idėjas generuojančios darbo grupės. Santykiais rūpintis būtina, tačiau neįtikėtina, kiek daug jie gali priklausyti nuo to, kokius save ten atsinešame.

Taip pat skaitykite