Nuomonės

2020.01.06 07:44

Matas Maldeikis. Ką Soleimani žūtis reiškia mums

Matas Maldeikis2020.01.06 07:44

Penktadienį paryčiais JAV pajėgos netoli Bagdado tarptautinio uosto surengė aviacijos smūgį, kurio metu žuvo 62 metų Qasemo Soleimani, vadovavęs Islamo revoliucinės gvardijos korpuso Kudso pajėgoms. Antro įtakingiausio Irano pareigūno mirtis sukėlė didelį tarptautinį rezonansą. 

Vis dėlto žinant, kad mes, Vakarai, jau senokai esame karo padėtyje su tokiomis šalimis kaip Šiaurės Korėja, Iranas ar Rusija, reakcija buvo keistoka.

Q. Soleimani buvo neeilinė asmenybė: charizmatiškas, aštraus strateginio mąstymo ilgainiui jis sugebėjo revoliucinės gvardijos korpusą Kuds pakelti į naują lygmenį. Bet kokius iššūkius – sukilimus Irane, karą Sirijoje ar grėsmę pro-iraniškai valdžiai Irake – Q. Soleimani spręsdavo preciziškai ir kietai. Šį kartą į Iraką jis, be abejo, atvyko koordinuoti JAV ambasados apgulties Bagdade.

Q. Soleimani žūtis Iranui – milžiniškas praradimas, ir ypač dabar, kai šalies ekonomika dėl JAV sankcijų jaučia skaudžius padarinius, o nepasitenkinimas šalies vyriausybe nuosekliai augo. Kita vertus, net kęsdamas ekonominius praradimus Iranas galėjo guostis, kad jo įtaka kaimyninėse šalyse stiprėjo ne dienomis, o valandomis. Irano įtaką regione garantavo tiek Sadamo Husseino nuvertimas Irake, tiek Sirijos prezidento Basharo al-Assado išlikimas. JAV ataka simboliškai pakirto Irako galios ribas.

Q. Soleimani žūtis kelia mažiausiai porą klausimų.

Prognozuotina, kad sulauksime tik simbolinių veiksmų, kurie turėtų nuraminti šalies gyventojus ir parodyti, kad Irano vadovybė kovoja su „JAV ir sionistų imperializmu“.

Pirma, koks bus Irano atsakas?

Šalių sostinėse susirūpinusiais veidais kalbama, kad toks „kaubojiškas“ JAV sprendimas gali paaštrinti karinius veiksmus regione. Vis dėlto, panašus scenarijus mažiausiai tikėtinas. Irane, kaip ir kitose regiono valstybėse, jau senokai aišku, kad JAV traukiasi.

Jau artimiausiu metu skalūnų revoliucija iš esmės pakeis JAV vietą energetinių išteklių rinkoje, ir iš didžiausios naftos importuotojos jos taps energijos pardavėjomis. Taigi, JAV nebeturi rimto geopolitinio intereso likti šiame regione. Ir tai reiškia, kad labai aštri Irano reakcija, kuri tik paskatintų JAV atitolinti savo išėjimą, nenaudinga visų pirma pačiam Iranui.

Prognozuotina, kad sulauksime tik simbolinių veiksmų, kurie turėtų nuraminti šalies gyventojus ir parodyti, kad Irano vadovybė kovoja su „JAV ir sionistų imperializmu“.

Šiame tarptautiniame kontekste stebina (ar vis dar stebina?) Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono reakcija. Šalies, kuri dabar galėtų imtis lyderiavimo regione, prezidentas tesugeba padaryti bendrą pareiškimą su ... Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Platesnis komentaras, matyt, nereikalingas.

Vertindami pasaulio naujienas, mes vis dar linkę jas suvokti kaip menkai susijusias su mūsų kasdienybe.

Antras, ir mums aktualesnis klausimas: ką girdi eilinis Lietuvos gyventojas, kai jam pranešama apie tolimos šalies „netinkamo“ lyderio žūtį?

Vertindami pasaulio naujienas, mes vis dar linkę jas suvokti kaip menkai susijusias su mūsų kasdienybe. Neatsitiktinai panašiuose kontekstuose toks gajus įvardis „jie“.

Iranas kariauja su JAV. Rusija kariauja su Ukraina. Šiaurės Korėja kariauja su sveiku protu. Visos šios šalys kariauja su Vakarais ir mūsų gyvenimo būdu. „Savanoriai“ Donbase kariauja ne tiek su „fašistais“ Kijeve, kiek su JAV ir Europos laisve. Sayyido Quotbo ir kitų islamo teoretikų galvose mes tokie patys nusidėjėliai, kaip ir amerikiečiai.

Kad ir kaip vertintumėme, šios idėjinės kovos avangarde stipriausias žaidėjas yra JAV, ir tai reiškia, jog joms tenka rimčiausias smūgis. Vis dėlto, jeigu stipriausias žaidėjas patirtų traumą, į aikštę tektų žengti mums.

Ar mes pasiruošę?