Nuomonės

2019.12.23 14:59

Alvydas Nikžentaitis. Genocido centro išvada dėl Jono Noreikos – niekinė

Alvydas Nikžentaitis, istorikas2019.12.23 14:59

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) 2019 m. gruodžio 17 d. pažyma, kurioje Jonas Noreika skelbiamas aktyviu žydų gelbėtoju ir antinacinio pasipriešinimo dalyviu, sulaukė kitų istorikų kritikos. 

Vilniaus universiteto profesorius Nerijus Šepetys netgi pareiškė, kad „jeigu LGGRTC pažyma apie J. Noreiką būtų studentų darbu, ją vertintų prastu pažymiu“. Nors šio centro atstovai ir toliau tvirtina, kad jie teisūs, pati pažyma, o ypač joje dėstomi faktai, yra tikrai prieštaringi.

Taip pat skaitykite

Pažymos pagrindą sudaro kunigo Jono Borevičiaus paliudijimas JAV teisme, duotas 1986 m., t.y. praėjus daugiau nei 40 metų nuo tų įvykių, apie kuriuos buvo pasakojama. Tokiais šaltiniais remtis yra labai pavojinga, nes žmogus tikrai negali atsiminti visų detalių, vykusių prieš tiek metų, o jo atsiminimuose neretai įsiterpia kita informacija, kurią jis gavo iš kitų šaltinių. Nebuvo įvertintos ir aplinkybės, kokiomis buvo duoti šie parodymai. Jie šiuo atveju yra svarbūs. XX a. 8-9 dešimtmetyje, atnaujinus ekstradicijos bylas prieš lietuvius JAV, Didžiojoje Britanijoje jų tautiečiai stengdavosi duoti tik naudingus kaltinamajam parodymus. Nebuvo išimtis ir J. Borevičius. Jau buvo pastebėta, aptariant jo parodymus, kad juose liudininkas galimai neatsimena nenaudingų epizodų asmeniui, kuriam grėsė išsiuntimas iš JAV.

Žinoma, svarbūs yra ir tokie šaltiniai. Jų pagrindas galėtų būti tapti atspirties tašku moksliniam straipsniui, tačiau jie bet kuriuo atveju neturėtų tapti valstybės institucijos pažymos pagrindiniu šaltiniu.

Tačiau labiau nei ši ir kitos neįvertintos aplinkybės, svarbios šaltinio analizei, šokiravo pažymos autoriaus iš šio liudijimo daromos išvados. Pateiksime tik kelis tokios interpretacijos pavyzdžius.

1. Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo.

Tokia išvada daroma ne remiantis faktais, o prielaidą paverčiant tikru dalyku. Su tam tikromis išlygomis faktu galima laikyti įvykusį pokalbį tarp kunigo ir J. Noreikos, kurio metu J. Borevičius atsisakė dalyvauti pogrindžio veikloje ir kurio metu jis išgirdo J. Noreikos prašymą padėti Šiaulių gete esantiems žydams. Žinoma, galima manyti, kad būtent po šio pokalbio kunigas J. Borevičius ėmėsi pagalbos Šiaulių geto žydams, tačiau galimai jo veiksmams įtakos turėjo ir kiti asmenys ar įvykiai. Tyrėjas šiuo atveju privalėjo pabandyti nustatyti galimą įvykusio pokalbio laiką, sulyginti tą datą su J. Borevičiaus pagalbos žydams pradžia, išanalizuoti kitas istorines aplinkybes, galėjusias turėti įtakos kunigo apsisprendimui.

Toliau pateikiamoje pažymos dalyje nėra kitų faktų apie J. Noreikos sąsajas su žydų gelbėjimu. O juk iš turimos medžiagos (J. Borevičiaus paliudijimo) galima daryti tik vieną išvadą, kad J. Noreikai nepatiko vokiečių elgesys su žydais, tačiau ji nepatvirtina nei aktyvaus, nei pasyvaus J. Noreikos dalyvavimo šiame procese.

Pažymos autorius, matyt jausdamas šio liudijimo trapumą, pateikė papildomą informaciją. Iš jos išplaukia, kad Sofija Jasaitienė gelbėjo žydus ir juos slėpė Vaiguvos vaikų prieglaudoje. Ši įstaiga buvo finansuojama Šiaulių apskrities valdybos, kurios vadovu buvo J. Noreika. Jokios kitokios informacijos, kad tokius veiksmus Jasaitienė derino su J. Noreika ar veikė jo pavedimu, nėra. Tad sutikite, pats faktas, jog apskritis finansavo prieglaudą, dar nereiškia, kad pats J. Noreika dalyvavo šioje kilnioje akcijoje arba šiam faktui įrodyti akivaizdžiai trūksta įrodymų.

Šiame tekste neanalizuosiu kitų pažymoje formuluojamų išvadų, tik pažymėsiu, kad jų prieinama, darant lygiai tokios pat klaidas. Akivaizdu, kad pažymos autorius yra neįsisavinęs net istorinių šaltinių kritikos pradžiamokslio, o dažnai nesugeba ir logiškai samprotauti.

Tokių faktų šviesoje ir galutinė daroma išvada, esą J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo, yra ne tik mano, bet ir daugelio kitų istorikų nuomone, niekinė.

Šiame tekste neanalizuosiu kitų pažymoje formuluojamų išvadų, tik pažymėsiu, kad jų prieinama, darant lygiai tokios pat klaidas. Akivaizdu, kad pažymos autorius yra neįsisavinęs net istorinių šaltinių kritikos pradžiamokslio, o dažnai nesugeba ir logiškai samprotauti.

Pastaraisiais metais su praeitimi susiję klausimai labai įaudrina visuomenę. Dėl to istorikams kaip niekad anksčiau yra tiesiog būtina kvalifikuotai atlikti savo, kaip eksperto, funkciją. Nekokybiška ekspertizė visuomet kelia klausimą – kas rengė konkrečias išvadas svarbiais visuomenei klausimais, kokia jo mokslinių tyrimų patirtis?

Tokių faktų šviesoje ir galutinė daroma išvada, esą Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo, yra ne tik mano, bet ir daugelio kitų istorikų nuomone, niekinė.

Šiuo atveju 15 min. portalo žurnalistė Rūta Miškinytė identifikavo konkretų asmenį, rengusį šį dokumentą. Tai šio centro vyresnysis specialistas Dalius Egidijus Stancikas, kurio oficiali pareigybės paskirtis „vidinė centro komunikacija, informacijos srautų valdymas, renginių organizavimas, centro veiklos viešinimas“. Iš pokalbių su šio centro darbuotojais ir iš žurnalistės atlikto tyrimo yra akivaizdu, kad kiti centro darbuotojai į pažymos rengimo darbą nebuvo įtraukti. Sutikite, kad čia jau institucijos darbo brokas.

Su panašiomis (šaltinių fragmentiškumo, jų patikimumo, dokumentų interpretavimo) problemomis, beje, susiduria ir kitų šalių istorikai. Nesenai Lenkijoje veikiančio Tautos atminties instituto vadovai pristatė man savo naują „Žydų gelbėtojų Lenkijoje“ rengiamą sąrašą. Tam, kad asmuo būtų į jį įtrauktas, reikia bent trijų skirtingų šaltinių patvirtinimo. Gal analizuojant sudėtingus ir visuomenei aktualius klausimus ir mums reikėtų pasekti kaimynų lenkų pavyzdžiu?

Taip pat skaitykite