Kai mokslo bendruomenė priminė Vyriausybei apie pavasarį duotą pažadą kelti atlyginimus, premjeras Saulius Skvernelis ėmėsi keistos taktikos. Jis ne tik nesiteisino dėl sulaužytų pažadų, bet ir pats turėjo priekaištų mokslo bendruomenei.
Savo komentare tarp kitų dalykų jis teigė: „Mes paklauskime akademinės bendruomenės, kiek per 3 metus įvyko pokyčių, kalbant apie universitetų jungimą, apie programų optimizavimą, apie mokslinio potencialo didinimą, paklauskim apie tai, kiek mūsų universitetų potencialo yra komercializuota mūsų pramonėje. Kaip mūsų studentus graibsto verslo organizacijos baigusius mokslus ar kodėl jos dar turi ruošti savo kursus, savo mokymo centrus turėti ir visa kita.“
Na ką, paklausė – atsakykime. Pradžiai, padėkime į šalį dalykus, kurie yra komunikacinis triukšmas. Premjeras puikiai žino situaciją apie universitetų jungimąsi, žino, kad vietoj 14 jų liko 12, kad tai yra protingas tempas, nes universitetų jungimas yra ne tiesiog įmonės uždarymas: tai ir studentų lūkesčiai, ir socialinės pasekmės dirbantiesiems, o atskirais atvejais tai ir poveikis ištisam miestui ar net regionui. Net elementarus struktūros pakeitimas paties premjero kanceliarijoje užtruko metus. Komunikacinis triukšmas yra ir užuomina apie programų optimizavimą. Premjeras negali nežinoti, kad Lietuvoje veikia krepšelinė sistema, o tai reiškia, kad nepaklausios programos tiesiog nefinansuojamos. Taigi kalbant apie aukštojo mokslo finansavimą jų minėjimas yra nerelevantiška, tai tiesiog informacinė šiukšlė.
Pakalbėkime apie premjero pasisakymo esmę. O ją, bent jau man atrodo, sudaro mintis, kad Lietuvos aukštasis mokslas nenusipelno aukštesnių atlyginimų, nes dirba blogai, o tai patvirtina tai, jog mokslinių tyrimų rezultatai nėra įdomūs Lietuvos verslui, o universitetų parengti specialistai nėra tinkami Lietuvos verslo organizacijoms. Iš pasisakymo reikia suprasti, kad tai ne tik aukštojo mokslo problema, bet ir atsakomybė. Tačiau jei tai tiesa, tuomet reikia manyti, kad kita šio potencialaus sandorio pusė – Lietuvos verslas – tik ir laukia aukštojo mokslo rezultatų, kuriuos galėtų komercializuoti, ir tik ir laukia aukštos kvalifikacijos specialistų, kuriems galėtų mokėti aukštus atlyginimus.
Nenorom susidarai įspūdį, kad štai tuos tris metus verslo organizacijos varstė Vyriausybės duris, melste melsdamos duoti aukštos kvalifikacijos specialistų bei mokslo tyrimų rezultatų, kuriuos jos pasiruošusios paversti aukštos pridėtinės vertės komerciniais produktais. Bet ar tikrai?
Praėjusią savaitę Vilniuje ir Lietuvoje protestavo ūkininkai. Kad ir kaip įdėmiai žiūrėjau, neradau nė vieno plakato su šūkiu, reikalaujančiu, kad Lietuvos valstybė pasirūpintų kokybiškiau dirbančiu akademiniu sektoriumi, kas leistų ūkininkams nebepirkti inovacijų užsienyje, o jas įsigyti Lietuvoje. Lietuvos ūkininkai, žinoma, reikalavo ne šito. Jų reikalavimai paprasti – išlaikyti jiems mokestines privilegijas, nes kitaip, kaip teigia jie patys, jie bus nekonkurencingi.
Tai, kad verslas nepajėgus konkuruoti, jei neturi mokestinių privilegijų, rodo vieną akivaizdų dalyką: tai mažos pridėtinės vertės, žemo sofistikuotumo lygio verslas. Tokiam verslui nereikia nei mokslinių inovacijų, nei aukšto lygio specialistų. Žinoma, ūkininkų reikalavimai pabarstyti demagogija apie rūpestį „smulkiaisiais“, bet kodėl „smulkiuosius“ gelbėdami jie reikalauja privilegijų ir rinkoje dominuojantiems, stambiems žemės ūkio verslams, yra tik jų pačių vidinės logikos reikalas.
Tai, kad verslas nepajėgus konkuruoti, jei neturi mokestinių privilegijų, rodo vieną akivaizdų dalyką: tai mažos pridėtinės vertės, žemo sofistikuotumo lygio verslas. Tokiam verslui nereikia nei mokslinių inovacijų, nei aukšto lygio specialistų.
Gal, sakykim, tai tik vieno sektoriaus – žemės ūkio –problema? Šią savaitę protestavo ir pervežimo sektorius. Kokie reikalavimai? Tokie patys, kaip ir ūkininkų – ir vėl nenoras mokėti mokesčių bei turėti sau išimtis. Kitaip tariant, ir vėl akivaizdus indikatorius, kad šiame sektoriuje pelnas gaunamas ne iš sukuriamos aukštos pridėtinės vertės, kuri būtų imli inovacijoms ir mokslinių tyrimų rezultatams, o iš paprasto, buko ne-da-mokėjimo. Šiuo atveju, savo pačių darbuotojams. Sutikite, sunku įsivaizduoti įmonę, kuri gaili pinigų savo darbuotojui, kad tas komandiruotėje gerai maitintųsi, dirbančią su mokslininkais prie sofistikuotų produktų.
Bet vėlgi, sakysite, gal čia tik Lietuvos verslininkų mentalitetas. Štai investuotojai, užsienio verslas turbūt mąsto kitaip. Be abejo. Bet ilgametis Lietuvos savęs pardavinėjimas kaip žemų mokesčių, žemų atlyginimų ir tuo pačiu menkos pridėtinės vertės šalį padarė savo. Tik taip galima paaiškinti, kad „Investuotojų forumo“, organizacijos, vienijančios užsienio investuotojus Lietuvoje, atstovas Rolandas Valiūnas irgi nieko nekalba apie tai, ką premjeras supranta kaip verslo poreikį.
Praėjusią savaitę ponas Valiūnas pareiškė, kad Lietuva turi imti pavyzdį iš Lenkijos ir įsivežti gerokai daugiau ukrainiečių. Tik taip, anot jo, verslas plėsis. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad investuotojai, ar bent jau tie investuotojai, kuriems atstovauja ponas Valiūnas, verslo plėtrą įsivaizduoja žemų atlyginimų pagrindu.
Kas per šiuos 3 metus padaryta, kad Lietuvos verslas iš „pigiai perku–brangiau parduodu“ pereitų į aukštos pridėtinės vertės kūrimo režimą? Kas padaryta, kad ištisi Lietuvos verslo sektoriai būtų nusodinti nuo mokestinių privilegijų adatos?
O tai reiškia, kad jie jį daro ne iš aukštos pridėtinės vertės, o iš žemų kaštų. Tai tie patys investuotojai, kurie suka ratus po trečio pasaulio valstybes, šantažuodami jas ir reikalaudami tų pačių mokestinių privilegijų. Jau nekalbant apie tai, kad tokios investicijos nėra tvarios pagal savo prigimtį (pabėgama kai tik kita pasiūlo procentu mažesnį pelno mokestį), bet, arčiau mūsų temos, tokiam investuotojai mokslas ir inovacijos nėra reikalingos. Investuotojų forumas, atspindėdamas šį mentalitetą, gan aiškiai sako: arba atveškime šiems investuotojams pigius ukrainiečius, arba šitie investuotojai išeis į Ukrainą, nes normalių vakarietiškų atlyginimų jie mokėti arba negali, arba nenori.
Visi šie trys pavyzdžiai iš praėjusios savaitės. Visi rodo tai, ką patvirtina ir statistika. Lietuvoje dominuoja žemų kaštų verslas – menkos investicijos, maži atlyginimai, žema pridėtinė vertė, nesofistikuoti produktai. Tai rimta visos Lietuvos problema, kurią mokestinių privilegijų dalinimas atskiriems sektoriams, vaizduojant rūpestį silpnaisiais, tik gilina. Ir čia tuomet klausimą jau reikia apsukti ir grąžinti jį premjerui.
Kas per šiuos 3 metus padaryta, kad Lietuvos verslas iš „pigiai perku–brangiau parduodu“ pereitų į aukštos pridėtinės vertės kūrimo režimą? Kas padaryta, kad ištisi Lietuvos verslo sektoriai būtų nusodinti nuo mokestinių privilegijų adatos?
Kokia grąža iš tų 500 mln. eurų, kuriuos kasmet išdalina Lietuvos verslo paramos agentūra inovacijoms versle skleisti ir įsisavinti? Kaip čia nutiko, kad tai penkis kartus daugiau nei Lietuvos mokslo tarybos biudžetas, už kurį pagal sumanymą turėtų būti sukuriamos tos skleistinos inovacijos? Jei į šiuos klausimus būtų sąžiningai atsakyta ir priimti sprendimai, visai gali būti, kad mokslininkų atlyginimų klausimas išsispręstų labai greitai.
