Nuomonės

2019.09.23 08:03

Zigmas Vitkus. 50 mln. Nacionaliniam futbolo stadionui? O jei nacionaliniam Holokausto muziejui?

Zigmas Vitkus, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras2019.09.23 08:03

2019 m. rugsėjo 9 dieną Lietuvos Respublikos Prezidentas sukvietė keliolika atminimo kultūras ir atminimo politiką tyrinėjančių istorikų, menotyrininkų, paveldosaugininkų ir politologų į kultūros forumą šios srities problematikai Lietuvoje aptarti. Tai buvo bene pirmasis toks forumas Prezidentūroje atminimo politikos tema, kuriame, be kitų dalykų, siekta  inicijuoti ir palaikyti konstruktyvų viešąjį kalbėjimą apie sudėtingus istorijos klausimus bei atminimo ženklų viešosiose erdvėse problematiką.

Kai kurie forume specialistų išsakyti Lietuvos atminimo politikos probleminiai aspektai buvo pristatyti po renginio organizuotoje spaudos konferencijoje. Konstatuota platesnių, ypač preventyvių diskusijų reikmė; sistemingos atminimo politikos lauko stebėsenos poreikis; būtinybė pertvarkyti istorijos mokymą mokyklose: kad mokiniai išmoktų giliau suprasti, interpretuoti istoriją, gebėti diskutuoti kontroversiškais klausimais, užuot „iškalę“ faktus ir datas egzaminui, kaip yra dabar.

Taip pat nuskambėjo mintis, jog demokratinės valstybės uždavinys – kitaip nei autoritarinėse – užuot pasakius, kokia praeities interpretavimo versija yra teisinga (čia, žinoma, nekalbame apie lygių teisių melagingai istorijai suteikimą), užtikrinti sąlygas laisvai diskutuoti, sykiu moderuoti atminčių konfliktus, kurie, kaip ir konfliktai šeimoje, savaime nėra blogis. Sykiu įvardyta reikmė nustatyti aiškius ir aukštus kriterijus įamžinimo iniciatyvų vertinimui bei sukurti tokių iniciatyvų vertinimo sistemą.

Šių eilučių autorius minėtame forume siekė atkreipti dėmesį į, jo akimis, didelę spragą Lietuvos atminimo kultūros audinyje – tai inovatyvių muziejų ir memorialų apie tragiškuosius XX a. įvykius, visų pirma, Holokaustą, nebuvimą. Per maždaug 25 metus, t.y. tuo laikotarpiu kai Centrinėje ir Vakarų Europoje įvyko tokių objektų kūrimo bumas, Lietuvoje neatsirado nė vieno inovatyvaus muziejaus šia tema – tokio, kurio žmogus... negalėtų pamiršti. Apie kurį norėtų pasakoti kitiems. Ir į kurį drąsiai vestumeisi svečius.

Tokiems priskirčiau Holokausto istorijos muziejų Jeruzalėje, Holokausto memorialinį muziejų Vašingtone, Antrojo pasaulinio karo muziejų Gdanske ar POLIN Varšuvoje, Žydų muziejų Berlyne, žydų gelbėtojų Ulmų šeimos muziejų Markove, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, jau nekalbant apie autentiškose masinių žudynių vietose veikiančius muziejus: Treblinkoje, Aušvice, Palmiros vietovėje prie Varšuvos ir kt., kuriuose greta įtraukiančių, pavaizdžių ekspozicijų, lankytojus veikia ir pati autentiškos vietos dvasia.

Šios ir kitos panašios atminimo vietos esmingai prisidėjo prie Holokausto atminimo aktualizavimo daugelyje Centrinės ir Vakarų Europos šalių visuomenių. Jos plačiai žinomos ir gausiai lankomos. Net ir tie, kuriems Holokaustas nelabai rūpi, lanko šias vietas vien todėl, kad tai must see objektai, kad būti aplankius jas yra „lygis“. Žinia, kiekvieną lankytoją jos paveikia skirtingai, priklausomai nuo pastarojo istorijos žinių ir patirties, tačiau, jei žvelgiama atviromis akimis ir širdimi, reikia manyti, tokios vietos palieka mažai abejingų.

Inovatyvūs muziejai (ir memorialai) leidžia pasiekti daugelį tikslų: pademonstruoti rimtą, nedeklaratyvų valstybės požiūrį į Holokausto aukų atminimą; pateikti valstybės palaikomą ir visuomenės iš esmės priimamą „didįjį naratyvą“ apie praeitį, kuris būtinas visuomenės kūrimuisi ir palaikymui; kurti korektiško – jautraus, empatiško, sąžiningo – kalbėjimo apie Holokaustą erdvę, palaikomą tiek ekspozicijų pasakojimuose, tiek įvairių viešųjų renginių metu; brandinti istorinę savimonę, gal net gydyti tautų „sielas“.

Dažniausiai tokiose įstaigose pateikiama aiški ir patikima faktografinė informacija apie įvykį ir vietą, pristatomi iškalbingi eksponatai ir pateikiami korektiški jų komentarai (stengiantis neužgožti autentiškų daiktų „tylaus balso“), o lankytojai skatinami užduoti klausimus apie tai, kas čia yra įvykę ir kodėl, ir ką jie asmeniškai galėtų padaryti, kad tokių baisybių daigai neiškerotų ateityje. Neretai inovatyvūs muziejai sykiu yra ir įspūdingi architektūros kūriniai, praturtinantys šalių kraštovaizdžius ir miestovaizdžius.

Mes vis dar neturime gilesnio emocinio ryšio su Holokaustu, o viena to priežasčių – įtraukiančių muziejų (ir memorialų) stygius.

Kartais viešojoje erdvėje nuskamba vertinimas, kad Holokaustas lietuvių kolektyvinėje praeities vaizduotėje užima marginalią vietą. Esu linkęs galvoti taip pat, nors ir nepritariu kai kurių politinių agentų, norinčių visur matyti lietuvių nuodėmes, teiginiams, esą lietuviai sąmoningai vengia Holokausto temos, nes jiems ji nemaloni, nes nori nutylėti savo tautiečių nusikaltimus ar dėl paslėpto antisemitizmo. Mes vis dar neturime gilesnio emocinio ryšio su Holokaustu, o viena to priežasčių – įtraukiančių muziejų (ir memorialų) stygius.

Yra ir kitų. Dvi sovietmečiu gimusios lietuvių kartos užaugo beveik nieko nežinodamos apie Holokaustą (tiesa, sovietmečiu mokiniai dažnai tvarkydavo žydų genocido aukų kapus, privaloma tvarka buvo vežami į Kauno IX fortą, bet tada aukos buvo įvardijamos kaip „tarybiniai piliečiai“). Atgavus nepriklausomybę diskursas apie Holokausto užsimezgė ir Lietuvoje, tačiau veik nepalietė mokyklų, o piliečių galvose ir širdyse rezonavo siaurame spektre – ši tema pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį reiškėsi daugiausia per lietuvių kolaboravimo su naciais aspektą.

Beje, Holokausto tema mane patį mokykloje taip pat aplenkė. Baigiau vidurinę 1998 m., daug domėjausi, tiesiog gyvenau istorija, turėjau gerų mokytojų, tačiau... Išvis neatsimenu, kad apie tai būčiau mokęsis. Matyt, jei ši tema ir buvo liesta, veikiausiai tik probėgšmais. Reikalai pradėjo keistis apie 2000-uosius. 1998 m. įsteigta Tarptautinė komisija nacių ir sovietų režimų nusikaltimams tirti, 1999 m. įkurtas Kultūrinių bendrijų studijų centras, 2001 m. pristatyta nacionalinė Holokausto švietimo programa, 2002 m. Lietuva tapo Tarptautinio Holokausto atminimo aljanso nare. Tačiau naujų muziejų taip ir neatsirado...

Beje, Holokausto tema mane patį mokykloje taip pat aplenkė. Baigiau vidurinę 1998 m., daug domėjausi, tiesiog gyvenau istorija, turėjau gerų mokytojų, tačiau... Išvis neatsimenu, kad apie tai būčiau mokęsis.

Kokiame taške esame dabar? Padėtis nėra beviltiška. Po kelių metų pradės veikti privačia iniciatyva ir lėšomis kuriamas naujos kartos žydų istorijos muziejus Šeduvoje „Dingęs Štetlas“, kuris garsins (ir jau garsina) Lietuvą. Bandoma vystyti Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto muziejaus projektą, valstybės lėšomis vykdomas Panerių memorialo kompleksinio sutvarkymo projektas irgi pamažu juda į priekį, nors, kiek man žinoma, lėtai: ir šįkart ne tiek dėl politinės valios (jį tęsia jau trečia vyriausybė) ar pinigų stygiaus (jų nedaug, bet vis dėlto duota), kiek dėl menko investavimo į projekto administravimą ir komandą.

Puikiai suprantu, kad muziejai yra tik vienas iš atminimo kultūros kūrimo ir raiškos būdų, tačiau pasinaudojus šiandienos muziejininkystės galimybėmis jie pajėgūs daryti itin stiprų poveikį mūsų visuomenės narių istorinei savimonei. Tik tam reikia ... pinigų, kurių suma, teisybę sakant, geriausiai ir atskleidžia tikruosius skirstytojų prioritetus. Štai mes pasiryžę skirti 50 mln. (!) eurų futbolo stadiono statybai. O jei panašią sumą reikėtų skirti keliems novatoriškiems istorijos muziejams? Ar pasiryžtume? Žinodami, kad jų veiklos ilgalaikis poveikis visuomenės raidai esmingesnis nei išgyvenimai per futbolo varžybas...