Konfliktas dėl Kazio Škirpos alėjos pervadinimo ir atminimo lentos Jonui Noreikai-Vėtrai pašalinimo jau dabar turi mažiausiai vieną gerą efektą – buvo atkreiptas dėmesys į atminimo lentas ir lenteles, kurias šiaip jau retas tepastebi, išskyrus jų įrengimo iniciatorius, smalsius ar nuobodžiaujančius turistus ir specialistus.
O gaila, nes šie atminimo ženklai, kartu ir jų „giminaitės“ informacinės lentelės su glaustais tekstais ir estetiški miesto audinį praturtinantys komentarai, gali būti puikūs „kabliukai“ istorinei vaizduotei žadinti ar suteikti jam istorinį matmenį bei pademonstruoti tai, ką iš praeities vertina miesto gyventojai ir municipalitetas.
Iš artimiausių kaimynų kaip pavyzdį būtų galima nurodyti Varšuvos atminimo ir informacinių ženklų sistemą, kuri suteikia itin daug informacijos ne tik apie istoriškai svarbius asmenis, bet ir apie rajonus, pastatus, gatves, aikštes ir kitus objektus. Sakyčiau, stebėtina, kaip sėkmingai mūsų kaimynų sostinėje siejami konkretūs istoriniai įvykiai ir miesto erdvės.
Atminimo lentų Vilniuje įvairovė, vien estetiniu požiūriu, didžiulė. Dalis jų, pirmiausia, prie svarbiausių objektų – Seimo, Valdovų rūmų, prezidentūros ir pan., įrengtos valstybės institucijų iniciatyva ir lėšomis, likusios – turbūt didesnioji dalis iš 135 Savivaldybės žinioje esančių tokių objektų – atsirado įvairių suinteresuotų grupių iniciatyva, sankcionavus savivaldybei.
Matyt, dėl to, kad didžioji dalis atminimo lentų atsirado privačia iniciatyva, dairydamasis po pastatų fasadus nepastebi jokios sistemos – lentų įvairovė primena ne miesto istorijos komentarus, o atsitiktinius „tarstelėjimus“. Matydamas bene vienintelę informacinę lentelę, pavyzdžiui, Naugarduko gatvėje, klausi savęs, ar tai viskas, ką galima pasakyti apie šią vietą.
Atsitiktinumo įspūdis veikiausiai neapgauna, nes iki šiol Vilniaus miesto savivaldybė atminimo lentų politikos srityje buvo susitelkusi daugiau į sankcionavimą, iš dalies finansavimą, bet labai menkai reiškėsi kaip iniciatorė. Ilgai neapsispręsta – kas, kodėl ir kaip turėtų būti įamžinta mūsų mieste, o kai galų gale lyg ir apsispręsta, procesas, panašu... užstrigo.
Turiu galvoje savivaldybės 2017 m. gegužės 24 d. patvirtintą Vilniaus miesto atminties kultūros programą*, pagal kurią numatytas sistemingas atminimo ženklų tvarkymas. Šios programos rengėjai – mero sudaryta Atminties kultūros darbo grupė – išskyrė devynis Vilniaus atminties klodus**, į kuriuos atsižvelgiant ir turėjo rastis nauji bendros stilistikos atminimo ženklai.
Vargu ar ši programa išspręstų seniau atsiradusių atminimo lentų ideologinius kazusus, tačiau kaip į ateitį nukreiptas projektas, atsižvelgiantis į istorijos kompleksiškumą ir bendruomenių jautrumą tam tikrais istoriniais klausimais, tikėtina, jau nebepraleistų kontroversiškų asmenybių įamžinimo, kaip kad atsitiko su Noreika, Škirpa ar Zebedenu.
Programa taip pat leistų įveikti iki šiol Vilniuje dominuojančią atminimo lentelių-antkapių tradiciją, vietoj jų pasiūlydama nepretenzingas, estetiškas, skaidrias ir prireikus lengvai pakeičiamas lenteles, – jei atsirastų, kaip kad neretai atsitinka, naujų istorinių duomenų apie įamžinamojo veiklą arba pasikeistų jo veiksmų interpretavimo paradigma.
Galbūt sistemingas atminimo ženklų tvarkymas ir nėra panacėja siekiant amortizuoti skirtingų politinių agentų konfliktų (konfliktai yra normali politinio proceso dalis), tačiau tai leistų savivaldybei neeikvoti energijos grumiantis dėl paskirų lentų sankcionavimo, o matant prieš akis visą praeities kraštovaizdį rinktis geriausia pagal visiems aiškius atrankos kriterijus.
Pasakyti, jog reikia aiškių kriterijų lengva, sunkiau juos nurodyti. Diskusijai pateikčiau tris preliminarius: tai asmens vertinimas visuminiu (holistiniu) požiūriu, nepakenkimo principas – įvertinama, ar asmuo nėra padaręs neatitaisomos žalos kitiems bendruomenės nariams, ir neatsveriamumo principas – paprastai tariant, geri darbai neatperka, nenusveria nusižengimų.
Šie kriterijai nėra teismui ar asmens menkinimui. Paskutinis objektyvus teismas bus Dievo. Šie kriterijai tik turėtų padėti apsispręsti, skirti atminimo lentą ar ne.
Pasakyti, jog reikia aiškių kriterijų lengva, sunkiau juos nurodyti. Diskusijai pateikčiau tris preliminarius: tai asmens vertinimas visuminiu (holistiniu) požiūriu, nepakenkimo principas – įvertinama, ar asmuo nėra padaręs neatitaisomos žalos kitiems bendruomenės nariams, ir neatsveriamumo principas – paprastai tariant, geri darbai neatperka, nenusveria nusižengimų.
P. S. Prieš pradėdamas rašyti šį tekstą ketinau neliesti atminimo ženklo Noreikai pašalinimo temos. Nejauku prabilti, įėjus į kambarį, kuriame visi garsiai šneka. Tačiau brūkštelėsiu post scriptum. Demokratija yra išskirtinė tuo, kad sudaro prielaidas laisvai refleksijai – atsigręžimui atgal. 1997 m., kai buvo kabinama lenta Noreikai, dėl daug ko nesusimąstyta – tuo metu tik pradėta mokytis suvokti Holokaustą kaip Lietuvos tragediją. Šiandien reikalai, panašu, pasikeitę.
Savivaldybės sprendimą pašalinti atminimo lentą Noreikai matyčiau ne kaip bandymą retušuoti istoriją ar sumenkinti šį praeities veikėją, bet kaip signalą apie pasikeitusį diskursą: į skaudžiuosius 20 a. vidurio praeities įvykius, bent jau oficialiame lygmenyje, žiūrima plačiau. Prieš dvidešimt metų niekas neatsižvelgė nei į pareigūno parašų svorį, nei į pasisavinto (na, gerai, nusipirkto) nužudytų žmonių turto faktą***.
Savivaldybės sprendimą pašalinti atminimo lentą Noreikai matyčiau ne kaip bandymą retušuoti istoriją ar sumenkinti šį praeities veikėją, bet kaip signalą apie pasikeitusį diskursą: į skaudžiuosius 20 a. vidurio praeities įvykius, bent jau oficialiame lygmenyje, žiūrima plačiau.
Atminimo lentos Noreikai pašalinimas – tai taip pat ir socialinis eksperimentas, kurio pasekmių, kaip ir bet kokios kitos žmogaus veiklos, negali numatyti. Tai rizikingas eksperimentas, bet demokratija mums leidžia taip bandyti save. Bet kokiu atveju, ar lenta būtų buvusi palikta, ar nuimta, ar praplėsta komentaru, ar pakeista nauja lentele-komentaru, – tai būtų eksperimentas su ne visai aiškiomis pasekmėmis. Beje, galbūt pastarasis variantas ir visai svarstytinas?
Naujoje lentelėje būtų pateikta informacija apie Noreiką ir jo antinacinę ir antisovietinę veiklą, apie tai, jog čia dvidešimt metų kabėjo jam skirta atminimo lenta, kuri miesto valdžios sprendimu buvo nukabinta naujai interpretavus iki tol žinotus, tačiau ignoruotus ar pakankamai neįvertintus jo biografijos faktus. Galbūt net metalinę lentą komentarams būtų galima sumontuoti. Panašiai, kaip vokiečių menininkas Jochenas Gerzas 1986 m. Hamburge.
Ko iš tiesų pritrūko nukabinant atminimo lentą Noreikai, tai konceptualaus forumo* šia tema (diskusijų užteko, tik spėk gaudyti) bei spaudos konferencijos po nukabinimo. Tai, jog nuėmė labai ankstyvą valandą, gal nėra taip ir svarbu (štai paminklus konfederatams JAV šalino gilią naktį). Svarbiau, kad miesto valdžia ryžosi priimti vertybinį apsisprendimą kirsti Gordijaus mazgą, ką šiaip jau... tik ji viena ir galėjo padaryti.
Pervadinti gatvės ar nukabinti atminimo lentos negali nei „tauta“, nei „visuomenė“, bet tik miesto gyventojų išrinkta miesto valdžia. Kad ir kaip būtų pasielgta, vis tiek būtų kam nors neįtikta, skambėtų kaltinimai į kažką neatsižvelgus. Na, kartais juk tikrai neįmanoma susitarti ir belieka... susitaikyti. Kaip anksčiau ar vėliau reikės susitaikyti ir su Juozo Krištaponio paminklo Ukmergėje demontavimu.
Šiuo atveju gal bus paprasčiau.
* Vilniaus atminties kultūros programos pristatymas visuomenei. Prieiga internete https://atviras.vilnius.lt/viesinimas/vilniaus-atminties-kulturos-programos-pristatymas-visuomenei
** Tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klodas, kovų už 19 a. klodas, Vilnius kaip romantizmo židinio klodas, įvairių tautų atgimimo 19–20 a. miesto klodas, modernios lietuvių valstybės gimimo centras klodas, Vilne – Lietuvos Jeruzalės klodas, Wilno – lenkų kalba kurtos kultūros židinio klodas, Vilnius kaip lietuvių kultūros, mokslo ir antisovietinės rezistencijos židinio sovietmečiu klodas bei Vilnius – kaip Lietuvos tautinio atgimimo miesto klodas.
*** Parduoto žydų turto sąrašas, LMAB, f. 76, b. 180, l. 26–63; Sąrašas gyventojų, atvykusių gyventi į Šiaulius po 1941 m. birželio 21 d., LMAB, f. 76, b. 181, l. 344.
**** Baigiant rašyti šį komentarą nacionalinis transliuotojas informavo, kad prezidentūra rugpjūčio mėnesio pabaigoje ketina organizuoti įvairių institucijų, bendruomenių ir specialistų forumą istorinės atminties politikos formavimui aptarti.
