Skirtingais gyvenimo etapais kinta ir mūsų smegenų veikla. Pasak neuromokslininkės Lauros Bojarskaitės, smegenys nesensta po truputį tarsi laikrodis, kasdien prarandantis po sekundę, – jos keičia savo veikimo režimą tam tikrais gyvenimo tarpsniais.
Plačiau – LRT RADIJO tinklalaidės „Smegenų DNR“ įraše:
LRT RADIJO tinklalaidėje „Smegenų DNR“ neuromokslininkė pasakoja apie vieną naujausių ir įdomiausių neurobiologijos atradimų – keturis lūžio taškus, kurie gyvenimą suskirsto į penkias aiškias smegenų vystymosi fazes.
„2025 metais publikuotas didelės apimties tyrimas, kuriame mokslininkai išanalizavo daugiau nei 4 tūkst. žmonių smegenų vaizdinimo duomenis – nuo gimimo iki 90 metų. Buvo atrasta, kad smegenų tinklų organizacija keičiasi ne palaipsniui, o staigiais šuoliais – ir tai nutinka keturiuose amžiaus tarpsniuose: apie 9, 32, 66 ir 83 metus. Kitaip tariant, mūsų smegenys pereina penkias skirtingas eras“, – teigia L. Bojarskaitė.
Pirmoji era yra vaikystė – laikotarpis, kai smegenys dar nėra „nusprendusios“, kaip jos veiks. Jų tinklai yra itin lankstūs, jautrūs aplinkai, lengvai keičiami.
„Vaikystėje smegenys dar eksperimentuoja. Jos bando, kuria, perrašo save. Todėl šiame etape svarbiausia ne efektyvumas, o galimybių spektras“, – pabrėžia neuromokslininkė.
Antroji era – paauglystė ir jaunas suaugusiojo amžius. L. Bojarskaitės teigimu, šiuo laikotarpiu smegenys pradeda daryti tai, ko nedarė anksčiau – rinktis: svarbūs ryšiai stiprėja, o nereikalingi – silpnėja, tinklai tampa tikslesni, greitesni ir efektyvesni.
„Tačiau svarbiausia, kad keičiasi ne tik struktūra, bet ir kontrolė. Palaipsniui bręsta prefrontalinė žievė – smegenų dalis, atsakinga už planavimą, sprendimus ir impulsų valdymą. Šis procesas užtrunka ilgiau, nei daugelis mano, – ne iki 18-os, o dažnai iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios“, – sako neuromokslininkė.
Ji pabrėžia, kad vienas ryškiausių lūžių laukia apie 32-uosius gyvenimo metus, kai smegenų tinklai pasiekia santykinį stabilumą. Tada sumažėja struktūrinių pokyčių greitis, plastiškumas, bet didėja funkcinių tinklų efektyvumas. Tai reiškia, kad smegenys mažiau eksperimentuoja, bet geriau atlieka tai, ką jau moka.
„Daugelyje tyrimų matoma, kad būtent šiame amžiuje stabilizuojasi vadinamieji didieji smegenų tinklai – numatytojo režimo tinklas, vykdomasis kontrolės tinklas ir dėmesio tinklai. Tai keičia mūsų patirtį: mažiau išsiblaškymo, aiškesni prioritetai, didesnis sprendimų nuoseklumas“, – teigia L. Bojarskaitė.
Ketvirtoji era prasideda nuo 66 metų – apima vidutinį bei vyresnį suaugusiojo amžių. Pasak neuromokslininkės, tada prasideda subtilūs, bet labai įdomūs pokyčiai: kai kurios funkcijos, pavyzdžiui, apdorojimo greitis ar darbinė atmintis, pradeda lėtėti, tačiau tuo pačiu metu stiprėja gebėjimas integruoti informaciją.
„Smegenys tampa selektyvesnės. Jos mažiau reaguoja į nereikšmingus stimulus ir daugiau dėmesio skiria tam, kas turi emocinę ar prasminę vertę. Tai susiję su pokyčiais limbiniuose ir prefrontaliniuose tinkluose. Būtent todėl šiame amžiuje dažnai pastebime vadinamąją išmintį. Ne dėl to, kad smegenys „geresnės“, o dėl to, kad jos kitaip filtruoja pasaulį“, – pabrėžia L. Bojarskaitė.
Galiausiai penktoji era prasideda sulaukus 83 metų. Tuomet kai kurios sritys mažėja, silpnėja ryšiai tarp neuronų, gali lėtėti informacijos apdorojimas. Vis dėlto, neuromokslininkės teigimu, svarbu suprasti, kad tai nėra chaotiškas smegenų nykimas.
„Smegenys „negriūva“ – jos persitvarko ir tai daro gana kryptingai. Pirmiausia silpnėja tai, kas naudojama rečiau ir mažiau svarbu kasdieniam funkcionavimui. Tuo metu tai, kas naudojama dažnai, išlieka ilgiau. Ypač emocijos, artimi santykiai ir ilgalaikiai prisiminimai“, – sako ji.
Anot L. Bojarskaitės, visa tai keičia žmogaus santykį su jo gyvenimu.
„Mes esame linkę vertinti smegenis pagal vieną kriterijų – greitį, atmintį ar produktyvumą. Tačiau neurobiologiškai tai nėra nekintantys rodikliai. Smegenys skirtingais gyvenimo etapais optimizuoja savo veiklą skirtingoms funkcijoms. Todėl vaikystėje reikia mokytis visko, jaunystėje atsirinkti, suaugus stabilizuoti, tada gilinti prasmę ir galiausiai – išlaikyti tai, kas svarbiausia“, – pabrėžia neuromokslininkė.
Parengė Vaida Račkauskaitė.
