Veneros debesų sluoksniuose maždaug 50 kilometrų aukštyje temperatūra ir slėgis panašūs į Žemės paviršiaus sąlygas – tai vienintelė potencialiai gyvenama Veneros niša. Ar ten galėtų egzistuoti mikrobinė gyvybė? Pastaraisiais metais apie tai daug diskutuojama. Paprastai svarstoma, kad tokia gyvybė galėjo atsirasti pačioje Veneroje, kai planetos paviršius dar galbūt buvo drėgnas, ir vėliau persikraustyti į debesis. Dabar mokslininkai pasiūlė kitą scenarijų – panspermijos kelią, kai gyvybė galėjo atvykti iš Žemės ar Marso.
Tyrėjai pritaikė modelį, aprašantį, kaip bolidas – į atmosferą įlėkęs gana didelis meteoroidas – elgiasi Veneros atmosferoje. Veikiamas atmosferos pasipriešinimo, jis yra ardomas, tirpsta ir skyla, o fragmentai paskleidžiami daugiausiai horizontaliai į blyno formą, kol įvyksta sprogimas ir medžiaga išsibarsto. Svarbu tai, kad dalis fragmentų gali būti pakankamai maži, jog liktų plūduriuoti debesyse, o ne nukristų ant paviršiaus.
Naudodami „Veneros gyvybės lygtį“ (tikimybinę sistemą) tyrėjai apskaičiavo, kad per Žemės metus Veneros debesyse gali atsidurti vidutiniškai apie 100 gyvybingų ląstelių, o per pastarąjį milijardą metų – apie 20 milijardų.
Žinoma, šie skaičiai apipinti didžiuliais neapibrėžtumais: kiekvienas lygties parametras yra vertinamas tik labai apytiksliai. Be to, net jei ląstelė pasiekia debesis, lieka atviras klausimas, ar ji gali ten ne tik išgyventi, bet ir daugintis.
Veneros debesyse dominuoja sieros rūgštis, o vandens yra mažiau nei žinomų žemiškų organizmų tolerancijos riba. Visgi modelis rodo, kad panspermija tarp Žemės ir Veneros yra fiziškai įmanoma, ir jei būsimos misijos aptiks gyvybės požymius Veneros debesyse, negalėsime automatiškai daryti išvados, kad ji ten atsirado nepriklausomai.
Mokslinis tyrimas čia.
