Socialdemokratei Ingai Ruginienei stojus prie Vyriausybės vairo, Lietuva atsidūrė nekompetencijos viršūnėje, sako visuomenininkas Andrius Tapinas. Jo teigimu, dabartinė ministrų kabineto vadovė yra pati nekompetentingiausia šalies istorijoje.
„Taip“, – paklaustas, ar mano, jog I. Ruginienė turi mažiausiai kompetencijos vadovauti Vyriausybei iš visų buvusių premjerų, tinklalaidėje politika.lt sakė A. Tapinas.
„Palyginime su tuo, pavyzdžiui, kas buvo Karbauskio ir Skvernelio Vyriausybėse, kas buvo Butkevičiaus Vyriausybėje ir kuo mes piktinomės. Aš jau nekalbu apie Brazausko Vyriausybę. Tai prieš tai minėtose buvo visai kiti dalykai – buvo galima pasipiktinti tuo, kad premjeras keičia nuomonę kelis kartus per dieną ar juokingai šneka angliškai, bet iš esmės, jeigu pagalvojus, labai rimtos struktūrinės nekompetencijos mes negalėjome prikišti nei Algirdui Butkevičiui, nei jo kabinetui. Lygiai tas pats paėmus Sauliaus Skvernelio ir Ramūno Karbauskio 2016 metų Vyriausybę (…). Ir dėl to aš pritariu, kad mes esame tikrai nekompetencijos viršūnėje“, – kalbėjo jis.
A. Tapino teigimu, dabartinė Vyriausybės vadovė pernelyg pasitiki savimi, o tai esą lemia pasimetimą ir lyderystės stoką.
„Aš manau, kad mes turime patį ryškiausią Dunningo–Krugerio efektą. Tai yra, kai žmogus nesupranta savo galimybių ribų. Ir čia turbūt galėtume prilyginti su mano ėjimui į Operos ir baleto teatro sceną ir įsivaizdavimui, kad aš operoje „Lietuviai“ galiu atlikti kažkokią ariją. Tai va, ji tą ariją atlieka“, – kalbėjo A. Tapinas.
„Tai ji tikrai nebuvo nei pasiruošusi, nei jai nepavyko susirinkti protingesnių už save. Tai čia yra akivaizdu. Jeigu tavęs nesugeba paruošti interviu su Rima Urbonaite... (…). Ji neturi jokios komandos normalios. Ji turi beprotišką pasitikėjimą savimi, kuris, kaip ir sakiau, jau atitinka Dunningo–Krugerio efektą, o partijoje nėra žmonių, kurie sakytų: „Klausyk, sustok, pagalvojame, ką darome“. Ten yra visiškas pasimetimas ir totalinė lyderystės stoka“, – akcentavo jis.
– Andriau, ar buvai paskutiniame proteste?
– Buvau.
– Kokį įspūdį apie jį susidarei? Aš galiu pasakyti, kad pasijaučiau kaip Sąjūdžio mitinguose, nors ten lankiausi, kai buvau vaikas. Mitinge buvo gera atmosfera, tokia namudiška, nuoširdi.
– Labai akivaizdžiai matosi, kaip tas dėliojasi. Man didžiausią įspūdį vis tiek paliko turbūt tie „šaltieji“ protestai. Tos trys dienos gruodžio mėnesį, kai buvo protestuojama. Aš vis pagalvoju ir mes padiskutuojame, kiek dar gali būti tos gerumo atmosferos, kai protestas prasideda nuo Čiurlionio ir pan. Aš atsimenu 2018 metais, kai mes pirmą kartą darėme protestą prieš Bastį, kuris liko Seime, nepaisant jo ryšių su KGB. Viskas vyko taip pat tokioje namudinėje scenoje. Mes net gavome daug barti dėl to, kad buvo tokia neprotestinė atmosfera – grojo muzika ir pradėjo tą protestą Jurgis Didžiulis. Aš kažkaip pagalvojau, kad taip, iš tikrųjų ten gal ir buvo tam tikra dalis tiesos, nes žmonės atėjo pikti, o gavo Jurgį Didžiulį. Tai tas pyktis tarsi šiek tiek nusikanalizavo. Aš tą priėmiau kaip mūsų padarytą klaidą. Dabar mes irgi esame tokioje labai kultūringo protesto linijoje, kur visi ateina, pabūna, pasiklauso Čiurlionio, kalbėtojų ir išsiskirsto.
– Bet yra ir pykčio.
– Pyktis yra toks šiek tiek latentinis. Mes dar kol kas esame degančių padangų lygmenyje. Ir klausimas, aišku, ar mes į tą lygmenį kada nors išeitume. Aš manau, kad yra kelios temos, kurios turbūt uždegtų tas padangas ir į protestus ateitų ne 10 tūkst., o 100 tūkst.
– Kokios tai temos?
– Grėsmė mūsų valstybingumui. Jeigu valdžia pradėtų svarstyti, kad mums gal nebereikia būti Europos Sąjungoje, gal nebereikia būti NATO ir t.t. Čia yra temos, dėl kurių, manau, jau tikrai išeitų keli šimtai tūkst. žmonių į gatves ir būtų rimtos permainos.
– Sankcijų nuėmimas Baltarusijai – nėra tokia tema?
– Ne, manau, kad ne. Manau, kad šia tema galėtų būti panašaus dydžio protestai kaip dabar, bet kai tu pajunti egzistencinę... Bet kas pajunta egzistencinę grėsmę? Na, turbūt sunku būtų įtikinti 200 tūkst. žmonių, kad sankcijų nuėmimas Baltarusijai yra egzistencinė valstybės grėsmė. Mums gal atrodo, kad čia yra labai didelis pralaimėjimas ir reveransas režimui. Kaip ir LRT klausimas atrodo labai svarbus, bet sakyčiau, kad protestai jau yra pasiekę savo imti ir tikėtis daugiau arba didesnio kiekio žmonių nereikėtų. Galbūt regionuose... Šitų protestų problema, su visa didžiule nauda, kurią jie duoda, yra ta, kad valdantiesiems jie, man atrodo, nedaro įspūdžio. Jie laikosi linijos, kad čia yra Vilniaus burbulas: „Už mus jie niekada nebalsavo, tai tegu jie ten ir rėkauja, o aš ąžuoliuką pasodinsiu“, – kaip sakė Seimo pirmininkas Juozas Olekas.
Šuolis į aukščiausiąjį postą, mano galva, yra gan smarkiai kvepiantis populizmu, nes tu ateini į jį nesuprasdamas procesų.
A. Tapinas
– Bet čia neteisinga prielaida. Aš nemanau, kad Vilniuje gyvenantys niekada nebalsavo.
– Aš turiu omenyje sąvoką „Vilniaus burbulas“, kurią jie yra išsakę ne vieną kartą. Ir tada, jeigu tu turi tą sąvoką, tai joje gali bet ką pateisinti – neva tie žmonės yra liberalų ir konservatorių rinkėjai. O Vilniuje apskritai valdantiesiems niekada nebuvo labai geri rinkimai, labai retai kada socialdemokratai čia kažką rimčiau pademonstruodavo. Galbūt buvo tik momentas, kai LVŽS kažką galėjo.
– Ar sutinki, kad šie protestai nieko kokybiško „nepagimdė“ išskyrus tokius lyderius kaip Karolį Kaupinį, Gintarę Masteikaitę, Birutę Davydonytę ir pan.? Ar jie „pagimdė“ kažką daugiau?
– Aš manau, kad jie pagimdė tam tikrą sutelktumą tarp tų pačių žmonių, nes mes matome, kad protesto dalyvių nemažėja, kad ir kaip liūdna būtų valdžiai. Antras dalykas, bus įdomu matyti, ką toliau darys „Kultūros asamblėja“ ir kur pasuks jos lyderiai, nes mes artėjame prie rinkimų ciklo. Ir neabejoju, kad aplink naujus lyderius vyksta šokiai ir jų viliojimai, o ir jie patys viešojoje erdvėje lyg ir nesako taip tvirtai – ne. Tarkime, Karolis Kaupinis, man atrodo, nėra pasakęs tvirtai, kad: „Ne, aš tikrai niekada neisiu į politiką.“
Birutė Davydonytė galbūt yra deklaravusi, kad jai aktualus tik žodžio laisvės klausimas ir nėra kažkokių politinių ambicijų. Kalbant apie pastarąjį klausimą, ar mes kažkur labai smarkiai nuėjome? Aš abejočiau. Nors mes labai džiaugiamės tais telekomunikacijų duomenimis, kurie praneša, kad susirinko 25, 20 ar 15 tūkst., tas procentas yra nedidelis ir jis nesiekia net 1 proc. žmonių. Tai turbūt, kaip ir kiekvienoje valstybėje, mes turime tą labai aktyvių žmonių procentą, tada yra mažiau aktyvių procentas ir tada yra jau tokių neaktyvių. Tai kol mes neprisibeldėme į neaktyviuosius žmones ir jų nesuaktyvinome regionuose dėl įvairių klausimų, tol turbūt negalima sakyti, kad protestų kultūra pas mus kažkur labai toli nuėjo, išsivystė ir neužstagnavo.
– Bet jeigu tikėtume, kad pirmajame „šaltame“ mitinge buvo apie 50 tūkst. žmonių, tai surinkti vos ne kas dešimtą vilnietį – labai solidu.
– Šituo skaičiumi aš šiek tiek abejoju vien dėl fizinės lokacijos, kuri yra Nepriklausomybės aikštėje, turint omenyje, kad ji dar ir atskira. Aš nelabai įsivaizduoju, kad ten galėtų tilpti 50 tūkst. žmonių. Mes ir patys gegužės mėnesį ten darėme mitingą ir skaičiavome, kad tilpo apie 12–13 tūkst. žmonių.
– Aš ir pats, naudodamasis DI, bandžiau skaičiuoti, tai išėjo apie 30 tūkst.
– Tai va, čia galima diskutuoti – ar 30, ar 20, ar 15 tūkst. Tokios pat diskusijos vyksta ir dėl praeito savaitgalio skaičių, bet iš esmės – tai čia yra nesibaigianti diskusija.
– Manau, Katedros aikštėje galėjo būti apie dvidešimt kelis tūkst. žmonių.
– Vėlgi, kai pasižiūri į nuotraukas iš apačios, atrodo, kad yra žmonių masė. Kai pasižiūri iš viršaus, matai, kad kuo toliau nuo scenos, tuo tarpai didesni ir retėja, retėja, retėja... Bet, mano galva, čia toks labai neproduktyvus dalykas, todėl, kad oponentai remdamiesi savo išskaičiavimais visada suskaičiuos 5–7 tūkst., o labai entuziastingi fanatikai suskaičiuos 30 tūkst.. O arbitro, kuris, kaip sporto rungtynėse, galėtų tiksliai pasakyti, kiek buvo – mes neturime. Reikėtų visiems kvietimus išdalinti, kad galėtų atsižymėti, nusiskanuoti, tada tik žinotume. Aišku, būtų gerai žinoti tikslų skaičių, bet čia tiktai tam, kad uždaryti šitą tuščią diskusiją.
– Ar pritari Ritos Miliūtės vidurinio piršto gestui, kurį jį skyrė valdžios nekompetencijai ir teisiniam neraštingumui?
– Ne, ne visai pritariu.
– Kodėl?
– Aš į kiekvieną gestą, į kiekvieną pasisakymą žiūriu pakankamai pragmatiškai – kokia iš to yra ilgalaikė nauda, ar tai gali padėti, ar gali pakenkti? Tai aš suprantu, kodėl taip Rita padarė. Aš suprantu, kad daliai žmonių tai patiko, kad iš to galima padaryti daug smagių memų. Bet ar tai duoda daug naudos ilgesniame laikotarpyje? Be to, tu dar duodi įrankį kitai pusei. Vėlgi, nesutinkantys su mano nuomone pasakytų, kad jiems nereikia ieškoti lazdos, jie tų lazdų ir taip turi. Pavyzdžiui, dabar jie tampys Juozapaičio frazę apie debilą. Tai akivaizdu. Todėl man iškyla abejonė, ar reikia dar duoti papildomų lazdų tai pusei? Gal tiesiog jie patys tegu ieško. O kai jie ieško ir neranda, tada atsiranda tokie absurdai kaip Žemaitaičio sugeneruoti dirbtinio intelekto tekstai.
Vienas praėjusią savaitę mane tikrai sužavėjo, kai jis tuo tekstu ir vizualika pasakojo, kad per „Žalgirį“, kviesdami kariškius ir kareivius į futbolo rungtynes, kas jau, beje, yra daroma kokį 15 metų turbūt, mes norime nusipirkti kariuomenės palankumą perversmo, „dienos X“ metu. Tai viena yra, kai jie tokius dalykus transliuoja. Kita, kai jie bando pasakyti: „Kaip negražiai buvo parodytas vidutinis pirštas, kokie čia nekultūringi žmonės renkasi per kultūros protestą.“ Ir bent jau kažkokia logika tame yra. Tai aš tos logikos jiems nenorėčiau duoti. Bet kaip ir sakau, aš puikiai suprantu, kodėl taip yra daroma. Ta frustracija žmonių, kurie nori turėti kokybiškai veikiančią kompetentingą valdžią, kuri nevestų mūsų nuo skardžio – man irgi puikiai suprantama.
– Ar tu esi iš tų, kurie galvoja, kad taip blogai niekada nebuvo, kad tokia kompetencijos devalvacija Lietuvoje dar niekada nebuvo įgyvendinta?
– Taip.
– Ir galvoji, kad šita ministrė pirmininkė yra pati nekompetentingiausia Lietuvos istorijoje?
– Taip.
– Kuo tu tai aiškini tada?
– Palygindamas, turbūt, su kitais. Labai paprasta. Nuimkime dešiniojo sparno valdžią, kad nebūtų lyginama: „O čia dešinieji geri, kompetentingi buvo, o kairieji – ne.“ Palyginime su tuo, pavyzdžiui, kas buvo Karbauskio ir Skvernelio Vyriausybėse, kas buvo Butkevičiaus Vyriausybėje ir kuo mes piktinomės. Aš jau nekalbu apie Brazausko Vyriausybę. Tai prieš tai minėtose buvo visai kiti dalykai – buvo galima pasipiktinti tuo, kad premjeras keičia nuomonę kelis kartus per dieną ar juokingai šneka angliškai, bet iš esmės, jeigu pagalvojus, labai rimtos struktūrinės nekompetencijos mes negalėjome prikišti nei Algirdui Butkevičiui, nei jo kabinetui.
Lygiai tas pats paėmus Sauliaus Skvernelio ir Ramūno Karbauskio 2016 metų Vyriausybę. Vėlgi, gali prikišti daug ką – Ramūno Karbauskio fanatizmą kai kuriais labai keistais klausimais, bandymus tvarkyti LRT... Kadangi tai buvo technokratų Vyriausybė, tai pabandė, pamatė, kad čia yra labai sunkus darbas ir pragmatiškai pagalvojo: „Ar mums reikia šito karo? Ne, nereikia“. Aišku, tada paliko šiek tiek tų kareivių ten savo. Tuo metu Agnė Širinskienė buvo pakankamai aktyvi. Beje, čia viena įdomiausių transformacijų politiniame lauke, kokias aš esu apskritai matęs. Bet tuo metu jie tikrai turėjo ir stiprius ministrus, ir tas pats Saulius Skvernelis buvo stiprus. Aišku, jis galbūt krizės metu parodė savo stipriąsias vietas kaip premjeras, bet tokių didžiulių struktūrinių problemų nematėme. Tai net neimkime nei Šimonytės, nei Kubiliaus vyriausybių. Ir dėl to aš pritariu, kad mes esame tikrai nekompetencijos viršūnėje.
– Buvo jau pakankamai laiko susiformuoti nuomonę apie premjerę Ingą Rugienę. Kaip tu manai, kaip ji supranta savo buvimą pareigose? Ko ji siekia būdama tose pareigose?
– Aš manau, kad mes turime patį ryškiausią Dunningo–Krugerio efektą. Tai yra, kai žmogus nesupranta savo galimybių ribų. Ir čia turbūt galėtume prilyginti su mano ėjimui į Operos ir baleto teatro sceną ir įsivaizdavimui, kad aš operoje „Lietuviai” galiu atlikti kažkokią ariją. Tai va, ji tą ariją atlieka. Ir natūralu, kad ji nebuvo nei pasiruošusi...
– O jeigu kalbėtume apie baleto pasirodymą, tai akis skaudėtų.
– Skaudėtų akis, bet dar yra pora metų, tai mes dar galime ir politinį baletą pamatyti. Tai ji tikrai nebuvo nei pasiruošusi, nei jai nepavyko susirinkti protingesnių už save. Tai čia yra akivaizdu. Jeigu tavęs nesugeba paruošti interviu su Rima Urbonaite... Kažkas sakė: „Ji neparuošiama“. Viską galima paruošti ir išeiti su minimalia patirta žala iš bet kokio interviu. Jeigu tu žinai, kur tu eini, tu gi žinai, koks kalbintojo stilius. Visi turi savo stilių. Edmundas turi vieną stilių, kiti turi kitą stilių ir pan. Mes, aišku, juokiamės, kad čia galbūt ji užsiliūliavo po mano „minkšto“ interviu, kai buvo atėjusi į humoro laidą, kur po kojomis buvo barstomos rožės ir klausinėjama apie hobius ir pan. Bet ten toks žanras yra. Aišku, gal ji galvojo, kad čia visą laiką taip „Laisvės TV“ yra ir čia spąstai. Bet tai yra didžiulė problema. Ji neturi jokios komandos normalios. Ji turi beprotišką pasitikėjimą savimi, kuris, kaip ir sakiau, jau atitinka Dunningo–Krugerio efektą, o partijoje nėra žmonių, kurie sakytų: „Klausyk, sustok, pagalvojame, ką darome“. Ten yra visiškas pasimetimas ir totalinė lyderystės stoka.
– Aš dažnai girdžiu: „Protingi žmonės neina į politiką.“ Sutinki su tuo?
– Aš dar girdžiu: „Sėkmingi žmonės neina į politiką“. Tai dabar tikrai atrodo, kad nelabai yra norinčių eiti į šitą politiką.
– O ką daryti, kad norėtų?
– Grįžkime į 2016 metus, kai šiek tiek buvo ir juokiamasi iš tos vadinamosios technokratų Vyriausybės, kurią sudėliojo Saulius Skvernelis. Tai kai dabar pasižiūri retrospektyviai, viskas ten buvo pakankamai gerai. Tada jie pakeitė, sakykime taip, Ingridos Šimonytės Vyriausybę, kur buvo labai stiprių žmonių ir buvo tokių, kur irgi, matyt, ten dėl partinių nuopelnų pateko.
– Taip, kalbant apie technokratų vyriausybę, buvo tokia situacija, kad valstiečiai į kai kurias pozicijas neturėjo žmonių.
– Taip.
– Ir jie, užuot sodinę nekompetentingus savus, ėmė žmones, kurie galbūt su jais nelabai susiję, bet turi kompetenciją ir tokiu būdu plėtė savo politinį ratą.
– Klausimas yra, kieno čia buvo sprendimas? Nes Saulius Skvernelis galėjo pasakyti, kad: „Aš nedirbsiu su „Ž“ kategorijos žmonėmis“, – vien dėl to, kad jis yra partinis ir yra Prienų skyriaus viršininko pavaduotojas. Nes socdemų šita Vyriausybė yra tik pagal šitą. Ir turime, ką turime. Tai, atsakant į tavo klausimą, protingi ir sėkmingi žmonės, matydami technokratinės politikos tęstinumą, pereinantį per kelias Vyriausybes, galėjo pradėti svarstyti, kad galbūt jie jau yra toje situacijoje, kai nori dirbti Lietuvai, kai gali atsisakyti geresnės algos, ramesnio darbo. Bet dabar viskas yra nubraukta ir 2028 metais viską reikės statyti iš naujo. Nesvarbu, kas ateitų į valdžią, bet iš principo jie pasitikėjimą valdžios struktūromis turės konstruoti nuo nulio. Ir čia yra, sakyčiau, didžiausia nuodėmė, ką socdemai, kaip vis dar ant popieriaus tvirta tradicinė istorinė partija, padarė Lietuvai. Čia didžiausia žala.
Apie „Nemuno aušrą“ ar kitus ten – net nėra ką šnekėti. Ten nėra nei partinės struktūros, nei nieko. Ten yra gaujos struktūra ir gaujos principai, pagal kuriuos tu gali kažką sau atsiplėšti. Bet socdemai... Toks įspūdis, kad jie yra tame Lemingo judesyje, kur tu eini link skardžio, jau lėtai pradėjai nuo jo kristi, bet gar galbūt galėtumei užsikabinti, bet jie neplanuoja to daryti. Ir ta Juozo Oleko transformacija iš tokio solidaus ir gerbtino Sąjūdžio laikų politiko į totalų demagogą ir melagį... Vėlgi, o dėl ko? Dėl to, kad tu turėtumei Seimo pirmininko postą kaip savo karjeros piko tašką? Aišku, jis jau turbūt supranta, kad čia jau yra jo gulbės giesmė. Gal tu visą gyvenimą norėjai tokio posto, turėjai tik ministro, tai galbūt nori būti tuo vienu iš trijų ir tada jau tau nebesvarbu, ką kalbėti.
– Kokios yra aplinkybės, kuriomis tu eitumei į politiką?
– Dabar aš nematau tokių aplinkybių ir nelabai įsivaizduoju, kodėl jos turėtų būti, nes mano atvejis šiek tiek kitoks. Aš manau, kad aš galiu prisidėti prie tam tikrų visuomeninių procesų, ką mes ir matome turbūt, nebūdamas aktyviai politikoje. Ar nuėjus į aktyvią politiką tas mano gebėjimas nesumažėtų? Čia – atviras klausimas. Ir aš manau, kad jis sumažėtų. Aš manau, kad jis sumažėtų ir aš negalėčiau, pavyzdžiui, aktyvinti jaunimo, ką mes dabar planuojame daryti. Dabar bus naujas ir turbūt didžiausias pusantrų metų truksiantis „Laisvės TV“ projektas, kurio metu sieksime suaktyvinti jaunimą ateiti balsuoti. Jeigu aš eisiu į politiką, tą bus sunku padaryti, o tam net nereikia kažkokių grandiozinių planų. Mes kaip tik dabar kartu su jaunimo organizacijomis baigiame dėliotis planą pusantrų metų, ką galima padaryti iki rinkimų. Ir jeigu 2028 metais per rinkimus jaunimo aktyvumas bus išaugęs kokiais 6–7 proc. punktais, nes dabar buvo iki kritęs 35 proc., tai jau bus labai geras rezultatas. Jeigu jis pasiektų šalies vidurkį, būtų nuostabus rezultatas, bet aš manau, kad dar per sunku bus tą padaryti.
Tai va, o būdamas aktyvioje politikoje, tu turbūt sėdėtumei apsikrovęs dokumentais ir kovotumei vidines kovas toje struktūroje, su kuria tu ateini, nes tu turi su kažkokia struktūra ateiti. Taip, gali ateiti kažkokia labai teisinga struktūra, bet anksčiau ar vėliau ji turės tas pačias problemas: vidinės komunikacijos, augimo, įtakos ir t.t. Net jei ateis ir 10 labai gerų žmonių, jų nuomonės anksčiau ar vėliau vis tiek kažkur išsiskirs ir tada jau reikės labai daug energijos sutelkti, diplomatiškai padaryti, kad jie neišsivaikščiotų kaip buvo su, pavyzdžiui, „Tautos prisikėlimo partija“. Akivaizdžiausias pavyzdys, kai buvo visiškai nesugebėta suvaldyti struktūros ir tiesiog visi išsivaikščiojo. Dar ir su išdavystėmis, su skausmais ir riksmais ir pan.
– O nemotyvuotų tai, kad yra galimybė tau būti išrinktam?
– Aš visą laiką sakau, kad jeigu tu į politiką žiūri rimtai, tada neblogai būtų pradėti nuo „apačios“. Šuolis į aukščiausiąjį postą, mano galva, yra gan smarkiai kvepiantis populizmu, nes tu ateini į jį nesuprasdamas procesų. Kiek laiko prireiks, kol tu išmoksi? Gitanas Nausėda, aš manau, kad iki šiol neišmoko, nes jam neleidžia. Jis turbūt nenori mokytis, nes galvoja, kad viską jau geriausiai žino. O ar gali, ar negali, tai čia jau... Dabar aš turbūt pats sau paprieštarausiu, bet Platonas sakė, kad valstybę turi valdyti tie, kurie nenori to daryti, kurie, ir tai yra labai, mano galva, teisingas požiūris, ateina ne dėl asmeninės kažkokios naudos ar dėl savo vidinio narcizo patenkinimo – kad aš čia užimsiu aukštas pareigas ir man ranką spaus Prancūzijos prezidentas, prieš mane stovės Garbės sargybos kuopa ir mane veš su švyturėliais. Ir aš turiu tokį net ne įtarimą, o labai aiškų vaizdinį, kad dabartinis mūsų šalies vadovas ir gavo tai, kad čia yra jo svajonės įkūnijimas – švyturėliai, susitikimai su pasaulio vadovais, jausmas, iliuzija, kad tu irgi esi labai svarbus. O tai, kas vyksta valstybėje, man atrodo, jam yra 3 vietoje. Tai turbūt yra teisus Platonas sakydamas, kad turėtų ateiti žmogus, kuriam tai nerūpėtų, ir Dalia Grybauskaitė buvo toks žmogus.
– Vienas žmogus yra sakęs, kad: „Jeigu Andrius senatvėje, pragyvenęs visą gyvenimą, atsisuks atgal ir matys, kad netapo prezidentu, jis bus liūdnas.“ Ką apie tai manai?
– Matai, visi žmonės žino geriau, dėl ko aš liūdėsiu ir dėl ko neliūdėsiu.
– Tai nėra tavo vaikystės svajonė?
– Ne, niekada nebuvo. Sprendimas eiti į politiką būtų didžiulė auka iš mano pusės. Ir tai skamba labai natūraliai, nes aš žinau, kiek visko reikėtų paaukoti. Ir klausimas, ar duotų daugiau naudos valstybei, visuomenei negu neinant. Aš taip skaičiuoju. Aš bandau išimti savo asmeninius norus, nenorus ir pan. Bet jeigu tu atsisakai daug ko vien tam, kad tu galėtumei dar mažiau padaryti negu dabar, tai kam tada eiti? Dėl to, kad su švyturėliais tave pravežtų? Na, gal kažkam tai ir yra labai svarbu, bet aš galvoju, kad gyvenimo pabaigoje bus daugiau dalykų, kurie mane liūdintų, jeigu aš būsiu jų nepasiekęs.
Aš dar girdžiu: „Sėkmingi žmonės neina į politiką“. Tai dabar tikrai atrodo, kad nelabai yra norinčių eiti į šitą politiką.
A. Tapinas
– Ar tu pastebėjai, kad politiniai veikėjai pradėjo džiaugtis „Žalgirio“ nesėkmėmis?
– Taip.
– Ar nekeista, kad tau nuėjus į Vilniaus „Žalgirį“ tai tapo politinio proceso dalimi?
– Šitas momentas yra labai įdomus ir aš puikiai suprantu juos todėl, kad jie tikrai vargsta.
– Jie dabar pradėjo nekęsti Vilniaus „Žalgirio“, kas yra absoliutus absurdas.
– Bet tu gali nekęsti Vilniaus „Žalgirio“ ir per „Žalgirį“ manęs, nes kai yra pralaimėjimas, tu apie tai gali kalbėti nieko nebijodamas, nes jie dabar bijo kalbėti apie mane, nes tai labai brangiai kainuoja. Kai kam tai kainavo 100 tūkst. O per „Žalgirį“ tu gali tą daryti, nes „Žalgiris“ pralaimėjo, kadangi tai Tapkino komanda, lochai, jis nieko nemoka, nenusimano futbole ir pan. Tai yra langas išsakyti tai, ką iš tiesų nori. Bet su sportu yra taip, kad antradienį pralaimėjo, sekmadienį laimėjo, o tada tu tyli. Aišku, trečiadienį vėl gal pralaimės, tada vėl galėsi kažką pakalbėti.
Aišku, yra ir kita pusė, kuri sako: „Ką jūs čia, durniai, darote, ką jūs čia šnekate nesąmones. Jūs gi nieko nesuprantate tame futbole, jūs turbūt nežinote, kas nuošalė yra.“ Bet taip, tas politizavimas yra. Pavyzdžiui, kaip Žemaitaitis gražiai viską sudėliojo apie „Žalgirio partiją“. Aišku, jo galvoje viskas yra labai logiška, ar ne? Yra oligarchai – Burgaila, Okmanas, yra du stipriausi prekės ženklai, kurie yra Vilniaus „Žalgiris“ ir Kauno „Žalgiris“, nes jo galvelėje tai yra kaip vienas. Bet bet koks sporto fanas sakytų: „Tu esi durnius“, nors „Žalgirio partija“ ir skamba solidžiai.
– Bet akivaizdu, kad futbolas yra tavo gyvenimo svajonė. Taip?
– Taip, aš labai to norėjau. Ir dabar atiduodu labai daug ką – ir laiko prasme, ir savo socialinio kapitalo prasme, reklamuodamas ten vieną ar kitą dalyką, ko aš paprastai niekada nedarydavau. Bet dėl „Žalgirio“ aš tą darau ir labai tuo džiaugiuosi, nes pastaraisiais keliais metais nebuvo tokio didelio, sudėtingo iššūkio. Man čia kažkas sakė, kad „Skaidrinam“ buvo labai didelis iššūkis, bet iš tikrųjų – nebuvo. Ten buvo tiesiog dokumentų susitvarkymas, o čia yra didelis iššūkis, nes visi sako, kad tai yra beveik nepadaroma. Turint omenyje, kad tai yra futbolas, kiek daug šešėlių yra aplink jį ir pan. Futbolo žmonės, skirtingai nuo krepšinio žmonių, labiau yra pripratę prie vargo. Tai bet kokia, kad ir nedidelė pergalė juos pradžiugins daug labiau ir stipriau. O kad ateina dar žmonės, kurie pirmą kartą žiūri į tą geriausią žaidimą pasaulyje, tai mane tas labai dabar veža ir manau, kad dar kelis metus taip ir bus.
– O kada, kaip tu manai, galėsi pasakyti: „Padariau.“? Gal net esate tai apsitarę?
– Esame apsitarę, kas mums yra tas sėkmės pikas ir kaip į jį ateiti. Tai didžiausia sėkmė – pilnas nacionalinis stadionas. Tą mažesnį mes jau beveik užsipildėme, čia nėra labai sudėtinga. Dabar yra kitas iššūkis – moterų futbolui užpildyti tą stadioną. Čia yra įdomesnis dalykas, bet šiaip tai – nacionalinis stadionas. Mes su Tadu Burgaila šnekėjome, kad absoliuti, totalinė sėkmė bus tada, kai mes su savo šeimomis ir su savo vaikais sėdėsime nacionaliniame stadione, jis bus pilnas ir gros Čempionų lygos himnas, nes „Žalgiris“ Čempionų lygoje išeis žaisti į pagrindinį etapą. Čia ir viskas. Po to jau gali užkalti savo CV ir sakyti: „Aš padariau.“
– Per kiek metų, hipotetiškai, to galima pasiekti?
– 8 metai stabiliai, kantriai dirbant, tvariai auginant biudžetą, nedarant nesąmonių ir labai intensyviai dirbant su bendruomene, su futbolu, su darželiais, universitetais, mokyklomis, trečiojo amžiaus senjorais ir visais kitais, pardavinėjant tą idėją, kad futbolas yra miesto šventė ir klubas yra miesto dalis. Ir tai yra ne faktas, kad tu padarysi. Čia yra ir žavesys, ir prakeiksmas šito verslo. Mes ir su Tadu esame šnekėję, kad savo versluose arba savo užsiėmimuose, kai tu padarai viską gerai, teisingai – ar TV laidose, ar socialiniuose projektuose – beveik visą laiką gauni sėkmę. Čia mes turime priprasti prie to, kad mes viską padarėme teisingai iš savo pusės, gal ne 120 procentų, bet rezultatas „0:3“. Ir ką? Ir nieko.
– Lauki kitų metų?
– Lauki kitų rungtynių. Ir turi susitaikyti su tuo, kad tu gali viską padaryti, susiplanuoti, susidėlioti, pinigus paskirstyti ir vis tiek gali šito nepasiekti. Čia yra tas prakeiksmas, bet ir tam tikra prasme žavesys, kad vis dėlto ir tam tikros sėkmės, aišku, čia reikia. Juk tas lemiamas smūgis paskutinę minutę – jis gali atsitrenkti į skersinį, o gali lėkti į vartus.
– Dėkui už pokalbį.
