Balandžio 28–29 d. tarptautinį šiuolaikinio šokio festivalį „New Baltic Dance“ uždarys graiko Christoso Papadopouloso naujausias darbas „My Fierce Ignorant Step“. Ch. Papadopoulosas jau spėjo užmegzti ryšį su Lietuvos publika – 2024-ųjų „New Baltic Dance“ festivalyje jis pristatė kūrinį „Larsen C“, įkvėptą tirpstančių ledynų lėtumo, rašoma „New Baltic Dance“ pranešime žiniasklaidai.
Lietuvoje Ch. Papadopouloso trupė buvo sutikta itin šiltai, o pats choreografas iki šiol su malonumu prisimena šį susitikimą. Kūrėjas siunčia linkėjimus Vilniui ir neslepia, kad vieningai su trupe labai laukė sugrįžimo į Lietuvą.
Vienu svarbiausių Europoje šokio prizu įvertintas choreografas Ch. Papadopoulosas kalba apie kūną, kuriam pirmiausia turi skaudėti, kad galėtų šokti, apie savo motiną, nutapiusią anonimiškumo deivę, apie veržlią gyvenimo energiją ir akimirką, kai scenoje pamato tikrumą.
Ch. Papadopoulosas – vienas ryškiausių tarptautinį pripažinimą pelniusių graikų choreografų. 2025-aisiais jo gastrolės nusidriekė per dešimtis miestų – net iki Australijos – lydint spektaklius „Larsen C“, „Landless“ ir „ION“. Tuo pat metu jis kūrė „Mycelium“ Liono operai, „Ties Unseen“ Nyderlandų teatrui, o kūrinyje „My Fierce Ignorant Step“ iš naujo permąstė veržlios jaunystės idėją – viską pradėdamas nuo vienatvės studijoje, ten pats išbando kiekvieną judesį.
Pasak Ch. Papadopouloso, viskas prasideda nuo kūno. „Ateinu į studiją ir mėnesių mėnesius dirbu vienas. Šoku vienas, fiziškai kuriu judesio frazę. Jei pats to nepajuntu, negaliu to prašyti iš kito. Jei pats neišgyvenu, neturiu teisės to reikalauti. Ir visada ateina abejonė: „Ką aš čia darau? Ar tai turi prasmę?“ – pasakoja jis. Vis dėlto, anot choreografo, jei pavyksta šią būseną atlaikyti, atsiranda prasmė dalintis: „Kai judesys persikelia į kito kūną, jis tampa kažkuo tikru – kažkuo kitu.“
2012-ieji tapo lūžio tašku. Tuo metu jis šoko Kopenhagoje su grupe „WeGo“, tačiau režisieriaus Thomo Moschopoulo pasiūlymas sukurti spektaklį „Porta Theatre“ atvėrė naują kryptį: „Taip gimė „Elvedon“. Ir kartu – mano trupė.“ Paradoksalu, bet premjeros jis nematė – tuo metu dirbo Baku prie Europos žaidynių ceremonijų su Dimitrisu Papaioannou. „Laukiau žinučių ir skambučių, kad sužinočiau, kaip viskas praėjo. Gėda prisipažinti“, – sako jis. Nuo tada scena jį įtraukė visiškai – jau ne tik kaip atlikėją, o kaip kūrėją.
Akimirka, kai „tai įvyksta“
Savo darbuose Ch. Papadopoulosas ieško nebaigtinės būsenos – to nuolat sugrįžtančio sapno: „Kai scenoje nutinka kažkas, į ką norėčiau žiūrėti amžinai, žinau – radau. Jei žiūrėdamas mintimis nuklystu, vadinasi, neveikia. Būna momentų, kai scenoje pamatau perteiktą giliausią sluoksnį ir sakau: tai įvyko. Kažkas tikro įvyko.“
Jo manymu, tai neturi nieko bendro nei su technika, nei su siužetu – tai akimirka, kai prasiveržia tikrumas: „Pasipriešinimas yra žodis, kuris nuolat sugrįžta mano darbuose – pasipriešinimas lengvoms pabaigoms, skubėjimui, naratyvo godumui. Noriu, kad liktume tarp būsenų. Tai beveik kaip malda.“
Vidiniai konfliktai ir ištakos
Šis įsivaizduojamas choreografo pasaulis visada gimsta iš kažko labai paprasto – frazės, minties ar ritmo lūžio. Tačiau netrukus pasigirsta abejonė: „Mano didžiausias priešas – aš pats. Nesaugumas, kad neturiu ką pasakyti. Gėda.“
Ar tai kyla iš vaikystės? „Mano motina Fotini, būdama 23-ejų, jau turėjo tris vaikus. Ji augo kartu su mumis. Studijavo tapybą ir savo diplomą skyrė anonimiškumo deivei. Tai buvo jos svajonė – keliauti per pasaulį laisvai ir nežinomai. Gal aš tai tęsiu savo būdu?“ – svarsto Ch. Papadopoulosas.
Kelias į teatrą
Ch. Papadopouloso vaikystė buvo jauki, bet ribojanti: „Gyvenome miške, šiek tiek atskirti. Kaimas buvo konservatyvus, jautėmės kitokie.“ Jis svajojo apie visai kitą gyvenimą – tapti rimtu diplomatu su portfeliu. Įstojo į universitetą, tačiau diplomo taip ir negavo. Viskas pasikeitė prisijungus prie teatro grupės.
Į Nacionalinį teatrą stojo „tiesiog pasižiūrėti“ – ir įstojo. „Turėjau kvailio drąsą. Neturėjau supratimo, į ką einu. Nebuvo jokio pasiruošimo ar repeticijų – tik tas instinktyvus vidinis poreikis išreikšti save“, – prisimena jis. Vėliau sekė studijos Amsterdamo SNDO akademijoje: „Taip viskas ir prasidėjo.“
Ritmas, tyla ir laisvė
Didelę įtaką choreografui padarė muzikos minimalistai Steve`as Reichas ir Philipas Glassas: „Supratau, kad kartojimas nėra tuštuma – tai būdas atskleisti gilesnes prasmes. Jei klausysiesi atidžiai ir pakankamai ilgai, išryškės kažkas naujo.“ Ritmas ir tyla, pasak kūrėjo, yra esminiai dalykai: „Kasdieniame gyvenime aš nuolat skubu. Įveikiu kalnus, niekas negali manęs sustabdyti. Bet kai esu scenoje, siekiu sukurti tylą, kad net mažiausias pokytis atrodytų milžiniškas.“
Tai, ko Ch. Papadopoulosas iš tikrųjų nori, yra jo įsivaizduojama laisvė. Šiandien jis kalba apie asmeninę laisvę, apie sugrįžimą į paprastą džiaugsmą: „Būti ant Tajgeto kalno, pabusti apsuptam eglių kvapo, leisti laiką su draugais, kartu gaminti maistą ir visiems miegoti vienoje vietoje. Per daugelį metų dėl darbo apleidau tiek daug kitų sričių. Atėjo laikas daugiau dėmesio skirti vidiniam aš.“
Mirtis, humoras ir kūniškumas
Keičiasi ir Ch. Papadopouloso santykis su mirtimi: „Anksčiau maniau, kad po mirties nieko nėra. Dabar, artėjant prie penkiasdešimties, atsiranda baimė. Jaučiu šiek tiek panikos. Bet vis dar netikiu niekuo aukštesniu ir tai viską komplikuoja.“
Kasdienybėje jis save vadina klounu ir norėtų šio lengvumo įnešti į sceną. Tačiau, kalbėdamas apie seksualumą, lieka santūrus: „Tai niekada nėra paviršius. Tai priėmimas – kūno, džiaugsmo, troškimo. Nenoriu to pardavinėti. Jei mano spektakliuose tai yra, tuomet atsiskleis savaime, o jei niekas to nepastebės, man irgi tinka.“
Su choreografu kalbėjosi Katerina I. Anesthi.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
