„Tai buvo įspūdingiausios šešios savaitės mūsų gyvenime. Niekada – nei prieš tai, nei po to – įspūdingesnių nebuvo“, – prisimindama prieš daugiau nei 15 m. įvykusią kelionę pas Birutę Galdikas į Borneo džiungles sako Dalia Ibelhauptaitė. Operos režisierės ir kino prodiuserės teigimu, ji niekada nematė taip stipriai savo veiklai – orangutanų tyrinėjimui ir miškų išsaugojimui – atsidavusio žmogaus, kokia buvo B. Galdikas.
„Ji, manau, buvo iš tų iškiliausių asmenybių, kaip ir dabar mūsų mylimas britas Davidas Attenborough“, – sako D. Ibelhauptaitė.
Lietuvių kilmės antropologė, viena žymiausių pasaulyje orangutanų tyrinėtojų, šiuolaikinės primatologijos, gamtos apsaugos, etologijos specialistė profesorė Birutės Galdikas mirė eidama 80-uosius metus Los Andžele, Jungtinėse Amerikos Valstijose, po sunkios ligos. Apie tai antradienį pranešė Vytauto Didžiojo universitetas.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- B. Galdikas orangutanus mylėjo labiausiai už viską pasaulyje, labiau už žmones.
- Kadangi orangutanai buvo ruošiami gyventi laisvėje, pagrindinė taisyklė su jais bendraujant buvo jų neprisijaukinti kaip naminių gyvūnų.
- Jei ekspedicijos dalyviai vykdavo stebėti laukinėje gamtoje gyvenančių orangutanų, tai B. Galdikas dėl saugumo niekada nepasakodavo, kur tiksliai jie keliauja.
- B. Galdikas gyveno be jokio komforto, galėjo miegoti galvą priglaudusi prie durų staktos.
- D. Ibelhauptaitė sako, kad orangutanai – visai kaip žmonės. Išskiria preciziškus jų galūnių judesius, platų rodomų emocijų spektrą.
Trys žmonės pasaulyje, o tarp jų – lietuviška pavardė
Dalia Ibelhauptaitė LRT.lt pasakoja, kad viena jos ir vyro Deksterio mėgstamiausių laisvalaikio veiklų yra keliauti į nepažintus kraštus ir stebėti gyvūnus jų gyvenamoje aplinkoje. Viena režisierės svajonių buvo pamatyti gorilas Ugandoje. Tad keleri metai iki pažinties su Birute Galdikas pora ten ir išvyko net nenutuokdama, kokio didelio ateities nuotykio pradžia tai taps.
„Ten aš sužinojau – aišku, ir filmas buvo – apie primatų gorilų ekspertę Dianą Fossey, kuri buvo nužudyta. (...) Pradėjau apie ją skaityti. Ir išskaičiau, kad buvo trys merginos, trys moterys amerikiečių profesoriaus pavarde Leaky pasiųstos studijuoti primatų: Diana Fossey, kuri buvo pasiųsta į Ugandą ir Ruandą stebėti kalnų gorilų, Jane Goodall išvyko į Tanzaniją tirti šimpanzių, Birutė Galdikas – į Borneo tirti orangutanų“, – pasakoja D. Ibelhauptaitė, prisimindama, kad taip pirmą kartą išgirdo apie vėliau gera bičiule tapusią Birutę Galdikas.
„Man buvo nepaprastai gera širdyje, labai didžiavausi, kad trys žmonės pasaulyje, o tarp jų – lietuviška pavardė. Mūsų ne tiek daug, o kai mes atsidūrėme sąraše, kuriame tik trys žmonės iš viso pasaulio, kažkaip pasidaro gera dėl tėvynės“, – sako D. Ibelhauptaitė.
D. Ibelhauptaitė pasakoja, kad gyvai su B. Galdikas susipažino per 2007 m. vykusius TV3 „Lietuvos garbės“ apdovanojimus.
„Pasakysiu labai linksmai, bet man susidarė toks vaizdas, kad jie žiūrėjo, ką čia galėtų pasodinti su Birute per šiuos apdovanojimus. O, čia yra Dalia Ibelhauptaitė, kuri ką tik buvo Afrikoje. Ji [B. Galdikas] galės kalbėti apie primatus. O ji daug kalbėjo. (...) Tai įsivaizduokite, kokį šoką gaunu. Birutė! Viskuo, ką aš patyriau, pamačiau Ugandoje, galėjau pasidalinti su ja“, – sako pašnekovė.
„Birutė buvo nuostabi, įdomi, žavinga ir be proto gelmių gelmė, žinių enciklopedija apie primatus“, – šypsosi D. Ibelhauptaitė.
Po kurio laiko D. Ibelhauptaitė sulaukė B. Galdikas laiško. Mokslininkė rašė norinti Lietuvoje įkurti savo fondą, kuris rinktų pinigus orangutanų išgyvenimui Indonezijoje, ir siūlanti režisierei prisijungti prie šios organizacijos valdymo. D. Ibelhauptaitei nuogąstaujant, ar ji turi pakankamai patirties šioje srityje, B. Galdikas tik pasakė: „Tu atvažiuok, aš tau parodysiu, kas yra mano darbas ir kas yra gyvenimas.“
Taip, praėjus dvejiems metams nuo pirmosios pažinties, D. Ibelhauptaitė su savo vyru susikrovė dvi kuprines ir šešioms savaitėms išvyko į Indoneziją, į Borneo džiunglėse B. Galdikas įrengtą orangutanų reabilitavimo centrą.
Orangutanus mylėjo labiau už viską pasaulyje
D. Ibelhauptaitė pasakoja, kad B. Galdikas orangutanus mylėjo labiausiai už viską pasaulyje, labiau už žmones.
„Ji buvo visiškai jiems atsidavusi. Aš niekada nemačiau žmogaus, tiek daug atsidavusio savo – net negali pasakyti darbui – aistrai. Ji gyveno tam, kad kažką perduotų pasauliui apie juos“, – sako pašnekovė.
D. Ibelhauptaitės teigimu, giliai Borneo džiunglėse B. Galdikas įkurtame orangutanų reabilitacijos centre, kur jokio prašalaičio koja neužklysta, gyveno skirtingo amžiaus orangutanų – nuo pačių mažiausių, kurių tėvai, pavyzdžiui, buvo užmušti ar žuvo per miškų gaisrus, iki vyresnių, centre praleidusių jau kurį laiką arba netikėtai priglaustų po pranešimų.
Kadangi orangutanai buvo ruošiami gyventi laisvėje, pagrindinė taisyklė su jais bendraujant buvo jų neprisijaukinti kaip naminių gyvūnų.
„Jie neturėjo suprasti, kad žmogus yra geras arba žmogus yra artimas jiems. Jie turėjo būti auklėjami būti laisvėje, kur gali būti brakonierių, kur yra gaudomi. Mes įsivaizduojame: „O, mažiukai beždžioniukai, orangutanai. Oho, kaip faina.“ Mes čia globojam, glostom. Taip jokiu būdu negalima buvo, – sako D. Ibelhauptaitė. – Jie yra laukiniai, ir tu turi būti su juo kaip su laukiniu. Tu jiems įdomus, jie su tavimi žaidžia, tai jie gali ir grybštelėti, ir kumštelėti. Bet tu turi būti lyg kitas orangutanas. Tu turi irgi atsakyti taip, kad jis suprastų, kad su juo žaidžia, kad su juo gali kovoti.“
Režisierė pasakoja, kad skirtingo amžiaus primatai buvo apgyvendinti skirtingose vietose ir juos prižiūrėjo vietiniai žmonės. Tokiais prižiūrėtojais tapo ir D. Ibelhauptaitė su vyru.
„Kur visai mažiukai jie, tai juos prižiūri kaip kūdikius vaikų namuose: juos nešioji, juos maitini, glostai. Kai jie jau paauga iki dvejų metukų, jie labai žaidžia. Tai dėl to, pavyzdžiui, mes labai su jais daug žaidėme. Mano vyras turėjo tuo metu ilgus plaukus, tai jam nurovė pusę plaukų, jeigu ne daugiau“, – prisimena pašnekovė.
D. Ibelhauptaitės teigimu, Birutė Galdikas žaidimuose mažai dalyvavo – labiau stebėjo, aprašinėjo ir fotografavo: „Tai, pavyzdžiui, mes sėdim aštuonias valandas ir žaidžiam su jais. O ji stebi visus ir aprašinėja jų poelgius, jų reakcijas ir taip toliau.“
Anot žymios moters, vienas linksmiausių prisiminimų buvo mažų orangutaniukų prausimas.
„Vienas žmogus su žarna vandeniu juos apipila, o kitas, kuris yra namelio viduje, bando juos išmuiluoti ir tada nuplauti. Bet jiems yra labai skanus tas muilas ir jie bando iš tavęs jį išlupti. Jie bando jį valgyti, jiems eina putos iš burnos, – prisimena D. Ibelhauptaitė. – Mes su Deksteriu prisiminėme – nerealu būdavo, nes tu ir pats esi visas muiluotas, ant tavęs šokinėja muiluoti orangutanai, o kitas bando juos nuplauti. Mes du kartus juos prausėme. Buvo nerealus įspūdis.“
Vyresnius prižiūri tik vyrai
Orangutanai iki trejų metų gyveno dideliuose miškų plotuose, bet jie buvo aptverti, kad gyvūnai nepabėgtų ir kad jų niekas neišviliotų. Tuo metu vyresni gyvūnai gyvena atviruose plotuose, laisvai juda, laksto medžiais. Ir žaidimas prasideda visai kitoks, nes tu negali su jais lakstyti medžiais, sako pašnekovė.
D. Ibelhauptaitė priduria, kad moterys galėdavo būti tik su orangutanais iki penkerių metų, o vyresnius prižiūrėjo tik vyrai, nes šio amžiaus primatai jau yra labai stiprūs.
„Po to jau, kai eini pas vyresnius, tai ten jau aš tik galėdavau stebėti, nes jie stiprūs. Tai Deksteris turėjo visokiausių potyrių, nes jie ant tavęs užšoka. Jie nori kovoti su tavimi. Mes turime ir nuotraukų, kur Deksteris visiškai šokiruotas, nes ant jo kelių yra stiprus orangutanas, kuris realiai galėtų, matyt, ir pasmaugti, tiek jėgos turintis“, – teigia menininkė ir prisimena, kad pati taip pat buvo susidūrusi su vyresniu gyvūnu.
„Vienas ant manęs užšoko, apsikabino ir neleidžia manęs ir taip gali kabėti ant tavęs kokį pusvalandį. Tu jo nenulupsi“, – sako ji.
D. Ibelhauptaitės teigimu, B. Galdikas buvo ekspertė, galėjusi įžvelgti, ar tam tikras gyvūno elgesys kelia pavojų; be to, ji mokėjo jų kalbą – žinojo, kokius garsus išleisti, kad juos nuramintų ar kad jie nueitų toliau.
Lankydavosi orangutanų paleidimo vietose
Pašnekovė sako, kad reabilituoti gyvūnai buvo išleidžiami skirtingose vietose, bet visuomet labai giliai Borneo džiunglėse, kur nedaug žmonių yra buvę. D. Ibelhauptaitė su vyru ir B. Galdikas lankėsi ne vienoje tokioje paleidimo vietoje: „Ten, manau, niekas nėra buvęs, labai nedaug žmonių, nes į tolimiausią vietą, kur ji juos paleisdavo, reikėjo laivu plauti keturias valandas. Ten jau buvo kaip filmas apie apokalipsę: siaurėja, siaurėja, plauki visiškai juoda upe.“
Anot režisierės, B. Galdikas niekada nepasakodavo, kur tiksliai jie keliauja. Teigė, kad tai susiję su saugumu.
„Kai mes ar džipu važiuodavom, ar laiveliu plaukdavome kažkur su ja, niekada nesakė kaimų, vietovių pavadinimų. Ji sakė: „Jūs neturite žinoti, tada jūs nebūsite užkrauti informacija. Ir jeigu, pavyzdžiui, kas nors jus sugautų ar pagrobtų, tai jūs neturite informacijos“, – sako pašnekovė.
D. Ibelhauptaitė teigė, kad bičiulė ilgą laiką gyveno pavojuje: „Ji ne kartą buvo atsidūrusi konfliktinėse situacijose, susidūrusi su kriminalinio pasaulio atstovais, su brakonieriais, žmonėmis, kurie ir iš pačios valdžios, manau, taip pat gal anksčiau ateidavo. Jos gyvybei kartais tai būdavo pavojinga.“
Visa tai buvo susiję su didele kampanija, kurią B. Galdikas vedė prieš miškų kirtimą ir palmių, iš kurių išgaunamas palmių aliejus, sodinimą kirtavietėse.
„Birutė advokatavo, kad jeigu džiungles kerta, jie turi palikti miško koridorius, kad orangutanai galėtų jais praeiti. Jie negali praeiti ten, kur auga tos palmės, mat jeigu jie ten pasirodo, juos iš karto žudo, nes yra laikoma, kad jie pakenks medžiams, suvalgys vaisius ir panašiai, – kalba D. Ibelhauptaitė. – Tai ji advokatavo už tuos koridorius, o juos ne visada ir palikdavo, ypač iš pradžių. Ir tada buvo susidariusi tokia kritinė, pavojinga situacija tarp jos ir tarp tų vietinių, kurie iš to daro didžiausius pinigus.“
Tikras Birutės gyvenimas buvo džiunglės
Kad įgyvendintų savo tikslus – apsaugotų miškus ir orangutanus, B. Galdikas teko apsigyventi džiunglėse. Tačiau, anot D. Ibelhauptaitės, jai tai visai nebuvo problema, anaiptol – ten ir virė jos tikrasis gyvenimas.
„Tai buvo jos gyvenimo būdas gyventi vidury tų nepraeinamų džiunglių be jokio komforto. Ten beveik nėra elektros, dažnai nėra tekančio vandens, kurį tu gali gerti, (...) uodai – šiuo atveju tai būtų apibendrinimas visų gyvių, kurie gali skraidyti, ant tavęs nutūpti ir kąsti“, – sako pašnekovė.
Į tokį civilizacijos nepaliestą pasaulį atkeliavo ir D. Ibelhauptaitė su vyru. „Mes važiavome ne ten, kur turistai gali privažiuoti, tada paplaukti laivu ir pakliūti į tą Birutės centrą, pavaikšto, pamato kelis orangutanus, kurie ten gyvena. Mes važiavome gyventi su ja, į gelmę. Ir tai buvo įspūdingiausios šešios savaitės mūsų gyvenime. Niekada – nei prieš tai, nei po to – įspūdingesnių nebuvo, nes mes gyvenome atviroje gamtoje, kurioje mes nesame įpratę“, – kalba režisierė.
D. Ibelhauptaitė pasakoja, kad keliaujant su B. Galdikas kiekvieną dieną nutikdavo įvairių istorijų, priversdavusių režisierę ir jos vyrą išeiti iš komforto zonos.
Pašnekovė prisimena, kaip vienoje iš miego vietų jiems buvo duoti čiužinukai, kuriuos galima buvo pasitiesti ant medinių pašiūrės grindų, kad būtų minkščiau miegoti.
„Ir aš net ne tik kad pažiūriu, bet ir paklausau to matrasėlio ir tas matrasėlis visas zvimbia. Ten ne tarakonai, ten kažkokie kitokie [vabzdžiai]. Bet jis gyvas, nes jie visi ten gyvena“, – prisimena D. Ibelhauptaitė. Ji pasakoja išpurškusi visą čiužinuką ir save repelentu nuo vabzdžių ir ant viršaus pasitiesusi turėtą nedidelį celofaną.
„Tu užsnūsti. Bet vidury nakties aš atsibundu nuo garsų – o garsai ten visą laiką, nes ten yra atviros džiunglės, – ir jaučiu, kad ant manęs kažkas krenta. Ir aišku, suprantu, kad tenai yra tūkstančiai, šimtai visokios gyvybės viršuj ir aš nežinau, ką jie daro. (...) Tai tada galvojau – pekla su ta apačia; ištraukiau celofaniuką iš po savęs, užsiklojau, miegu toliau“, – prisimena operos režisierė.
Tai yra reti potyriai, kurių niekaip kitaip nepatirsi, ir taip gyveni šešias savaites, sako moteris, pridurdama, kad B. Galdikas tai buvo įprastas gyvenimas.
„Man buvo visiškas šokas, kai mes buvome tokiame namuke, tai ji taip atsigula ant grindų, bet prie durų staktos. Ir ji taip galvą prideda prie durų staktos, lyg tai būtų pagalvė. Bet tai yra medinė durų stakta! Juk tai yra fenomenalus įprotis. Bet aš suprantu, kad jeigu aš pridėčiau tą galvą prie durų staktos ir taip miegočiau, tai už savaitės man kaklas nusisuktų ir aš, matyt, praleisčiau dvejus metus pas osteopatą po to. Mes šitų dalykų net nesuvokiame“, – LRT.lt teigė D. Ibelhauptaitė.
Orangutanai – kaip žmonės
D. Ibelhauptaitė pasakoja jau Ugandoje pastebėjusi daug panašumų tarp primatų ir žmonių, tačiau laikas su B. Galdikas Borneo džiunglėse šią idėją perkėlė į visiškai kitą lygį. Režisierė prisiminė vieną atsitikimą, kai suaugęs orangutanas pradėjo kartoti Deksterio veiksmus.
„Sėdim, stebim [orangutanus] vidury miško, Deksteris su pagaliuku žemėje daro skylę. Ir staiga iš laisvės ateina orangutanas, jis stebi Deksterį. Tas orangutanas prisėda maždaug koks pusantro metro nuo Deksterio ir stebi Deksterį, o Birutė liepia Deksteriui nežiūrėti į orangutaną, tiesiog tęsti darbą, ką jis daro. Ir tas orangutanas identiškai atkartoja Deksterio veiksmus – pasižiūri ir tada toliau. Tai buvo fantastika“, – su LRT.lt prisiminimais dalijasi režisierė.
D. Ibelhauptaitė akcentuoja preciziškus primatų pirštų judesius bei platų reiškiamų emocijų spektrą.
„Primatai – kaip žmonės. Jų genetikos procentas yra superaukštas, toks kaip mūsų genetikos procentas. Ir kaip jų pirštai įmantriai funkcionuoja ir kokius jie gali mažiausius skruzdėliukus su mažiausiu pagaliuku ištraukti iš šakos, pavyzdžiui, kokio nors medžio. Precizika yra tinkamas žodis apibūdinti, kaip jie valdo savo galūnes, – kalba pašnekovė. – Ir taip pat jų labai didelis emocijų spektras. Tu gali matyti, žinoti, kada jie pyksta, kada laimingi, kada jie myli. Tu gali matyti iš jų veido išraiškų. Aš niekada negalvojau, kad tai galima pamatyti.“
Parodė visą savo pasaulį
„Birutė mums parodė viską. Birutė mums atvėrė visą savo pasaulį. Nebuvo jokių ribų“, – teigia garsi režisierė ir kino prodiuserė. Ji su vyru pažino orangutanus, mokėsi džiunglių taisyklių, bendravo su vietos dajakų genties, kurios atstovas buvo ir antrasis B. Galdikas vyras, žmonėmis.
D. Ibelhauptaitė sako, kad B. Galdikas prisimins kaip savo darbui ir tikslams ypač atsidavusį, bet su artimaisiais šiltą ir paprastą žmogų.
„Su tavimi – ji šilta ir atvira, bet kur reikia kovoti, tai tu matai, kokia nereali jėga išeina iš tos moters. Ji puiki pasaulio stebėtoja, bet ir aktyvi. Ji niekada nesėdėjo ir nesakė „rytoj“. Ji viską darė šiandien, dabar, šią sekundę, tarsi jau pavėlavome, turėjo būti padaryta vakar“, – teigia B. Galdikas bičiulė.
Be to, anot pašnekovės, garsiai antropologei absoliučiai nebuvo svarbi materialinė gerovė: „Jai buvo svarbu, kad tik kaip galima daugiau orangutanų išgelbėtų, kaip galima daugiau orangutanų paleistų į laisvę ir kaip galima daugiau miško atkovotų.“
Anot D. Ibelhauptaitės, B. Galdikas savo gyvenimu įkvėpė labai daug žmonių Lietuvoje, tačiau didžiausias jos nuopelnas yra pasauliui.
„Ir čia turime pripažinti – ne Lietuvai, o pasauliui. Ji buvo pasaulio žmogus ir jos didžiausias nuopelnas yra pasauliui, nes tos trys moterys – Dian Fossey, Jane Goodall ir Birutė Galdikas – per primatus atkreipė viso pasaulio dėmesį į problemas, susijusias su miškų kirtimu, į problemas, susijusias su ekosistemų niokojimu, kai jos pasidaro nebetinkamos žmogaus išgyvenimui“, – kalba režisierė ir primena – B. Galdikas kalbėjo ne tik apie orangutanų, bet apskritai apie žmogaus išgyvenimą.
„Ir ji, manau, buvo iš tų iškiliausių asmenybių, kaip ir dabar mūsų mylimas britas Davidas Attenborough, kuris kuria labai daug [dokumentinių] filmų apie tai, kaip mes niokojam gamtą, apie žmogaus ir gyvūnų išgyvenimą“, – įsitikinusi D. Ibelhauptaitė.
Galvodama apie B. Galdikas D. Ibelhauptaitė neabejoja – antropologė parodė jai, kad gyvenime daugelį ribų susikuriame patys, tad jų nereikėtų bijoti: „Mes buvome tik vieną kartą Indonezijoje. Bet Birutė uždegė manyje, už ką aš jai būsiu dėkinga iki paskutinių savo dienų, aistrą nebijoti prieiti prie ribos ir ją peržengti savo veikla, savo buvimu.“
Tikslai tolimesni, nei mes suvokiame
D. Ibelhauptaitė sako, kad B. Galdikas turėjo tikslų, kurie yra žymiai tolimesni negu mūsų dažnai suprantami paprasti tikslai, ir jų siekė beatodairiškai. Nors ne visi, kai kurie jų buvo įgyvendinti.
1986 m. ji įkūrė Tarptautinį orangutanų fondą, kuris veikia JAV, Indonezijoje, Australijoje, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje.
2008 m. Tarptautinis Birutės Galdikas gamtosaugos labdaros ir paramos fondas buvo įsteigtas Lietuvoje. Taip pat buvo sudaryta fondo Garbės taryba. Jos pirmininke tapo D. Ibelhauptaitė.
Per visą savo gyvenimą B. Galdikas skaitė daugybę paskaitų apie orangutanus ir tropinius miškus tūkstančiams žmonių bei įvairioms institucijoms Indonezijoje ir visame pasaulyje. Putingo Kyšulyje, kuriame B. Galdikas ne vieną dešimtmetį vykdė orangutanų tyrimus, buvo įkurtas nacionalinis parkas.
B. Galdikas du kartus pasirodė ant „National Geographic“ viršelio, yra parašiusi daugybę mokslinių straipsnių bei apžvalgų, išleido keturias knygas, tarp jų – autobiografiją „Reflections of Eden“.
Apie antropologę rašė „The New York Times“, „The Washington Post“, „Los Angeles Times“, ji pasirodė ir daugelyje dokumentinių filmų, tokių kaip „The Third Angel“, „Eye to Eye“ ir „In the Wild with Julia Roberts“.
Naujausi dokumentiniai filmai – „Kusasi: From Orphan to King“, „The Last Trimate“ ir IMAX juosta „Born to Be Wild 3D“, įgarsinta Morgano Freemano.
