Tradicinė gyvybinė zona aprėpia juostą aplink žvaigždę, kurioje skriejančių uolinių planetų paviršiuje gali ilgai išlikti skysto vandens telkiniai. Tačiau šio apibrėžimo nebeužtenka, kai kalbame apie civilizaciją, galinčią keliauti tarp planetų. Naujame tyrime pristatoma nauja koncepcija – tarpplanetinė gyvybinė zona (TGZ, arba angliškai IHZ – Interplanetary Habitable Zone), kuri vertina visų žvaigždės sistemos kertelių tinkamumą kosmose keliaujančiai gyvybei.
TGZ apima keturis kriterijus, arba dimensijas. Du iš jų – teigiami veiksniai: energijos prieinamumas (kiek žvaigždės šviesos galima paversti naudinga energija) ir gamtiniai ištekliai.
Du – neigiami: spinduliuotės pavojus (arti žvaigždės dominuoja energinga jos spinduliuotė, toliau – galaktiniai kosminiai spinduliai, todėl visiškai saugios vietos nėra) ir transportavimosi kaina (kuo masyvesnė planeta, tuo sunkiau nuo jos pakilti).
Norėdamas patikrinti tokio pobūdžio sistemą, tyrimo autorius pasitelkė vadinamąjį „agentų“ modeliavimą: tūkstantis skaitmeninių „agentų“ kas šešis mėnesius rinkosi tarp pasilikimo vietoje, išteklių rinkimo, dauginimosi arba migracijos.
Pritaikytas Saulės sistemai modelis parodė, kad civilizacija nuo Žemės pirmiausia turėtų plėstis į Marsą, paskui į Asteroidų žiedą (tarp Marso ir Jupiterio) ir tik tada į Mėnulį – įdomi seka, nesutampanti su dabartiniais kosmoso programų prioritetais. Pagrindinė to priežastis – resursai, kurių Marse ir asteroiduose daug daugiau, nei Mėnulyje.
O štai TRAPPIST-1 sistemoje, kurioje septynios Žemės dydžio planetos glaudžiai skrieja aplink raudonąją nykštukę, ir kuri potencialiai galėtų būti tinkama gyvybei, rezultatai pesimistiški: dėl intensyvios radiacijos modeliuojama civilizacija išnyksta per 45 metus, ir tik dirbtinai dvigubai sumažinus radiacijos lygį ji sugeba išgyventi.
Tai rodo, kad mūsų Saulės sistema gali turėti esminį pranašumą kosmose keliaujančiai gyvybei – ne tik dėl tinkamos planetos gyvybinėje zonoje, bet ir dėl visos sistemos išteklių, energijos ir saugumo balanso.
Tyrimas čia.
