Smalsumas turi kur kas daugiau privalumų, nei gali sufleruoti posakis „smalsumas pražudė katę“. Tinklalaidėje „Smegenų DNR“ neuromokslininkė dr. Laura Bojarskaitė pasakoja apie tai, kodėl verta atgaivinti vaikišką smalsumą ir kaip tai padaryti.
Pasak Lauros Bojarskaitės, smalsumą dažnai laikome charakterio savybe, tačiau neuromokslas rodo ką kitą – smalsumas nėra tik bruožas. Tai – smegenų būsena: kai ji įsijungia, smegenys pradeda veikti kitaip.
„Moksliniai tyrimai rodo, kad smalsumas aktyvuoja smegenų atlygio sistemą ir sužadina dopamino išskyrimą. Tai tos pačios sistemos, kurios išsiskiria pasiekus tikslą, valgant skanų maistą ar matant mylimą žmogų. Šios sistemos mus skatina veikti, siekti, kelia motyvaciją. Kitaip tariant smalsumas mus mobilizuoja, skatina tyrinėti. Kai mums smalsu, smegenys pačios mus stumia mokytis“, – aiškina neuromokslininkė.
Jos teigimu, dar įdomiau tai, kad smalsumas tiesiogiai pagerina atmintį. Tyrimai rodo, kad kai žmogus jaučia smalsumą, jo hipokampas – smegenų struktūra, atsakinga už atminties formavimą – dirba efektyviau.
„Informacija įsimenama giliau ir ilgiau. Ir ne tik ta informacija, kuri tiesiogiai susijusi su mūsų smalsumo objektu, bet ir su tuo, kas vyksta aplink. Tai reiškia, kad smalsumas sukuria smegenyse mokymuisi palankią būseną. Tarsi atveria langą, pro kurį viskas lengviau patenka į atmintį“, – sako L. Bojarskaitė.
Mokslininkė taip pat atkreipia dėmesį, kad smalsumas keičia mūsų santykį su nežinomybe.
„Daugeliui žmonių nežinojimas kelia nerimą, nes smegenys mėgsta aiškumą, nuspėjamumą ir kontrolę. Tačiau smalsumo būsenoje nežinomybė tampa ne grėsme, o kvietimu. Nežinau – vadinasi, galiu sužinoti“, – teigia neuromokslininkė.
Neuromokslas rodo, kad smalsumas sumažina vengimo reakcijas. Jis slopina pernelyg stiprų migdolinio kūno (lot. amygdala) atsaką, kuris siejamas su baime ir grėsmės pojūčiu. Vietoje to aktyvuojamos smegenų sritys, susijusios su tyrinėjimu bei lankstumu.
„Todėl smalsūs žmonės dažniau rizikuoja, bando, eksperimentuoja. Ne todėl, kad jie nebijo, o todėl, kad smalsumas trumpam tampa stipresnis už baimę“, – pažymi L. Bojarskaitė.
Pasak jos, įdomu ir tai, kad smalsumas glaudžiai susijęs su mūsų socialiniais santykiais. „Socialinis smalsumas – noras suprasti kitą žmogų, jo mintis, jausmus, perspektyvą – aktyvuoja smegenų tinklus, atsakingus už empatiją ir socialinį ryšį. Taigi ne patarimai ar sprendimai, o nuoširdus noras suprasti stiprina žmonių ryšį“, – sako neuromokslininkė.
Visgi, jos teigimu, svarbu suprasti ir tai, kad smalsumą neigiamai veikia stresas.
„Kai smegenys patiria ilgalaikį stresą, kai esame pervargę ir per daug apkrauti, smalsumas ima slopti. Smegenys pereina į išgyvenimo režimą. Ir tada klausimas „kodėl?“ tampa per brangus. Svarbiau tampa „kaip greičiau užbaigti“. Todėl smalsumo praradimas dažnai nėra tinginystė ar motyvacijos stoka. Tai signalas, kad smegenims reikia pertraukos ir poilsio“, – pastebi L. Bojarskaitė.
Neuromokslininkė pabrėžia, kad smalsumas yra varomoji jėga, leidusi mums tyrinėti pasaulį, kurti mokslą, meną, technologijas, bet lygiai taip pat jis padeda mums kasdienybėje – mokytis, keistis, geriau suprasti save ir kitus. Galbūt todėl vaikystėje smalsumas ateina natūraliai, o suaugus jį tenka susigrąžinti.
„Jei norite į savo kasdienybę susigrąžinti daugiau smalsumo, pradėkite nuo labai paprasto dalyko – leiskite sau nežinoti ir neskubėkite iškart rasti teisingą atsakymą. Smalsumas atsiranda tada, kai smegenys jaučiasi pakankamai saugios klausti, tyrinėti ir domėtis be spaudimo būti produktyvioms ar tobuloms“, – pataria ji.
