„Astronauto karjera gali tęstis daug metų. Taigi tikrai nežinau, ką mums atneš ateitis, bet žinau, kad aš skrydžiui į Mėnulį tikrai esu pasiruošusi“, – sako Anthea Comellini. 33-ejų metų italė įveikė Europos kosmoso agentūros organizuotą astronautų atranką, kurioje dalyvavo daugiau nei 22,5 tūkst. žmonių, ir tapo viena iš 17 laimingųjų, sulaukusi kvietimo tapti rezervo astronaute.
„Kai nusprendžiu ko nors siekti, tai einu iki galo. Taigi niekada nebūčiau pateikusi paraiškos vien tam, kad pabandyčiau ir pažiūrėčiau, kas bus. Žinojau, kad atranka priklauso ne tik nuo manęs. (...) Bet kartu manau, kad jei 100 proc. netikėsi, kad gali pasiekti užsibrėžtą tikslą, neverta nieko daryti“, – pabrėžia „Vilnius Space Days 2025“ apsilankiusi astronautė
Išskirtiniame interviu LRT.lt A. Comellini papasakojo apie savo kelią astronautės karjeros link bei apie sudėtingiausią pasaulyje vadinamą darbuotojų atranką. Taip pat – kaip atrodo astronautų treniruotės, į kokias misijas ji skristų, o kurių atsisakytų.
– Vaikystėje norėjote būti rašytoja. Ir vis dėlto nusprendėte studijuoti aviacijos ir kosmoso inžineriją, galiausiai įgijote daktaro laipsnį autonominės navigacijos kosmose srityje. Taigi, kodėl galiausiai susiejote savo karjerą su inžinerija, o ne su rašymu?
– Iš tiesų rašymas buvo mano pirmoji svajonė, bet manau, kad tai lėmė tai, jog skaitymas buvo pirmasis dalykas, kurio išmokau. (...) Be to, buvau įpratusi viską, ką galvoju, užsirašyti. (...) Bet vėliau, eidama į mokyklą, pradėjau mokytis įvairių dalykų, ir kai daugiau sužinojau apie matematiką ir fiziką, supratau, kad šios sritys man ne tik patinka, bet ir esu joms labai gabi. Kuo šiose srityse įgydavau daugiau žinių, tuo labiau norėjau gilintis bei geriau suprasti dalykus.
Kai man suėjo 18 metų, turėjau nuspręsti, ką daryti su savo gyvenimu, pasirinkti universitetą. Ir tuo metu supratau, kad priešais mane buvo tarsi du skirtingi pasirinkimai: iš vienos pusės, aš labai norėjau tapti pilote, bet iš kitos pusės, man buvo labai įdomu sužinoti, kaip ir kodėl viskas veikia.
Galiausiai paklausiau savęs, ar galėčiau gyventi nemokėdama pilotuoti lėktuvo? O gal verčiau gyvenčiau nežinodama, kaip jį sukonstruoti? Ir galiausiai nusprendžiau, kad man įdomiau žinoti, kaip jį sukonstruoti. Štai kodėl pasirinkau studijuoti aviacijos ir kosmoso inžineriją.
– Visgi galiausiai įgijote ir pilotės licenciją...
– Galų gale man pavyko ją įgyti labai keistu būdu. Žinoma, kiekvienas gali tai padaryti, bet tai gana brangu, o aš neturėjau tam pinigų.
Ir tada, kai studijavau magistrantūrą Italijoje, nusprendžiau įgyti antrą diplomą Prancūzijoje, aviacijos ir kosmoso mokykloje „Institut Supérieur de l'Aéronautique et de l'Espace (ISAE-SUPAERO)“. Jie turi pilotų licencijavimo struktūrą ir kiekvienais metais vykdo atranką ir suteikia piloto licenciją maždaug 30 studentų. Kai atvykau į Prancūziją, nusprendžiau, kad noriu dalyvauti atrankoje ir pažiūrėti, kaip seksis. Ir galiausiai man viskas pavyko.
– Ar kada nors sulaukėte pastabų, kad jūsų karjera ar papildoma veikla nėra skirta moterims ir jums nereikėtų tuo užsiimti? Juk jei pažvelgtumėte į statistiką, dažniausiai inžinieriais ir pilotais tampa vyrai.
– Manau, kad bendruomenė, kurioje augau ir kurioje vystosi mano profesinis gyvenimas, yra labai atvira. Taigi niekada nejaučiau sunkumų, susijusių su tuo, kad esu moteris, nors skaičiai, kaip jus užsiminėte, sako ką kita. (...) Tačiau prisimenu, kad kai buvau jaunesnė, kai reikėjo rinktis, kokios karjeros siekti, daug žmonių, net ir tie, kurie manimi rūpinasi, siūlė man nedaryti vieno ar kito pasirinkimo. Jie teigė, kad nusprendusi studijuoti inžineriją atsidursiu aplinkoje, kur dominuoja vyrai, ir mano gyvenimas bus sudėtingas. Jie manė, kad taip rūpinasi manimi.
Manau, kad daug sunkiau padaryti lengvą pasirinkimą ir nedaryti to, kas tau patinka. Bet lengviau daryti tai, ką mėgsti ir kas tau kelia pasimėgavimą, nors ir gali susidurti su tam tikromis kliūtimis.
Anthea Comellini
Manau, kad tai [tokios kalbos] yra blogai ir kad naratyvą turėtume pakreipti kiek kita linkme. Manau, kad daug sunkiau padaryti lengvą pasirinkimą ir nedaryti to, kas tau patinka. Bet lengviau daryti tai, ką mėgsti ir kas tau kelia pasimėgavimą, nors ir gali susidurti su tam tikromis kliūtimis. Jei esate užsidegęs ta veikla, kuria užsiimate, įveiksite tas kliūtis.
Iš tikrųjų tai man patvirtino ir gyvenimo patirtis. Iš tiesų man teko susidurti su tam tikromis kliūtimis, susijusiomis su tuo, kad universitete buvau mergina tarp daugybės vaikinų, o vėliau – moteris tarp daugybės vyrų. Bet tai istorijos nuotrupos, visa kita – tai tiesiog aš, siekianti savo svajonės ir daranti tai, kas man patinka.
– Ir niekada neturėjote abejonių dėl savo pasirinkimo?
– Ne. Žinoma, turėjau sudėtingų laikotarpių, bet tai niekada neprivertė manęs dvejoti dėl savo pasirinkimo. Ir tai tikriausiai yra mano stiprybė, nes kai priiminėju sprendimą, aš labai gerai apie jį pagalvoju ir tada stačia galva neriu ir jį įgyvendinu.
Kai studijavau doktorantūrą (kuri yra didelis iššūkis bet kuriam studentui), (...) kartais susimąstydavau: „O Dieve mano, kodėl aš nusprendžiau studijuoti doktorantūrą“, bet tai buvo tarsi blogi balsai galvoje tomis sunkiomis dienomis.
Ir kartais patarimas, kurį duodu draugams ar jaunesniems žmonėms, yra toks: neįmanoma, kad tas balsas niekada nepasirodys, tad tomis dienomis [kai jis atsiranda] reikia tiesiog laukti kitos dienos, gerai išsimiegoti, atsibusti su daugiau jėgų ir užčiaupti tą balsą.
– Įgijusi daktaro laipsnį, dirbote prie tokių misijų kaip kosminis teleskopas GAIA, aplink Marsą skriejantys zondai „Mars Express“ ir „ExoMars Trace Gas Orbiter“. Kokios buvo jūsų pareigos šiose misijose?
– Tai buvo iškart po doktorantūros, (...) pradėjau dirbti Europos kosmoso agentūros (EKA) operacijų centre. Ten mes kontroliuojame EKA misijas. Kaip jau minėjote, dirbau su tarpplanetinėmis misijomis, t. y. zondais ir palydovais, kuriuos siunčiame į Saulės sistemą, buvau skrydžio dinamikos inžiniere. Mano užduotis buvo nustatyti į misijas išsiųstų erdvėlaivių orbitas.
Remdamiesi jų siunčiamais signalais, galėjome nustatyti, kur jie tam tikru laiko momentu yra kosmose. O kai tai išsiaiškindavome, galėjome tuos duomenis pateikti kitiems skrydžio dinamikos inžinieriams, kurie rūpinasi kito manevro apskaičiavimu, kad tuos palydovus galima būtų nukreipt ir nusiųsti ten, kur jie turi skristi.
– 2022 m. lapkritį buvote atrinkta į EKA astronautų rezervą. Kas yra astronautų rezervas?
– Astronautų rezervas yra visiškai nauja sąvoka. Iki paskutinės atrankos nebuvo astronautų rezervo sąvokos, buvo astronautų būrys, į kurį, kai astronautai buvo atrenkami, jie išeidavo iš savo tuometinio darbo ir visu etatu užimdavo astronauto pareigas. Žinoma, tai nereiškia, kad jūs visą laiką praleisite kosmose, tačiau tai reiškia, kad jūs treniruositės ir jei pasitaikys proga skristi į kosmosą, dalyvausite atitinkamoje misijoje, o likusį laiką padėsite Europos kosmoso agentūrai atlikdami kitas užduotis.
2020 m., kai EKA pradėjo ruoštis naujai astronautų atrankai, organizacija suprato, kad mūsų laukia paradigmos pokytis. Taigi iki šiol turėjome Tarptautinę kosminę stotį (TKS), kuri priklauso tarptautinėms kosmoso agentūroms, turėjome įvairių kosmoso technologijų, raketų, kurios taip pat priklausė kosmoso agentūroms.
Tačiau JAV prasidėjo komercinimo ir privatizavimo procesas. Ir dabar yra daug kosmoso projektų, susijusių su privačiomis kosminėmis stotimis. Taigi žvelgdami į ateitį matome, kad galimybių skristi į kosmosą daugėja, taip pat didėja mokslo, medicinos ir kitų technologijų sričių atstovų susidomėjimas skrydžiais į kosmosą ir moksliniais tyrimais mikrogravitacijos sąlygomis.
Anot EKA, (...) ateityje galimai bus daugiau galimybių skraidyti, todėl reikėtų suteikti visoms asocijuotoms EKA šalims galimybę turėti astronautą (-ę), parengti mokslinę programą ir organizuoti jam ar jai skrydį. Tokia yra astronautų rezervo koncepcija.
Taigi EKA nesamdo astronautų rezervo astronautų. Mes ir toliau dirbame savo kasdienį darbą. Pavyzdžiui, aš dirbu kosmoso inžiniere bendrovėje „Thales Alenia Space“. Kartais rezervo astronautai dalyvauja mokymuose, kad greičiau pasiruoštų tam atvejui, jei mūsų šalis mums pasiūlytų skristi. Taip jau yra nutikę su švedų astronautu Marcusu Wandtu. Ir tai labai greitai nutiks su Lenkijos astronautu Sławoszu Uznańskiu-Wiśniewskiu, kuris turėtų skristi į Tarptautinę kosminę stotį gegužės pabaigoje.
– Kiek žmonių dabar yra rezerve?
– 12, iš jų vienas astronautas dalyvavo specialiuose tyrimuose, jis turi negalią – jam virš kelio yra amputuota koja. Testai buvo sėkmingi ir dabar EKA nori jį paruošti ilgos trukmės misijoms.
– Astronautų atranka neoficialiai yra vadinama sudėtingiausia pasaulyje darbuotojų atranka. Kas paskatino išbandyti joje savo jėgas?
– Kai buvau vaikas, keletą kartų esu sakiusi, kad norėčiau tapti astronaute, tačiau nebuvau apsėsta šios minties. Tad nusprendžiau siekti daktaro laipsnio inžinerijos srityje ir mano tikslas buvo tapti gera inžiniere.
Kai paskelbė atranką, tai buvo toks mano gyvenimo etapas, kai buvau labai pavargusi, nes ką tik pabaigiau doktorantūrą. Be to, buvau neseniai persikėlusi į Vokietiją. Taigi labai norėjau šiek tiek pailsėti, grįžti prie hobių, pamiegoti, grįžti prie sporto tris kartus per savaitę, ir nebedirbti savaitgaliais bei naktimis.
Jaučiau, kad mano pašaukimas yra prisidėti prie kosmoso sektoriaus, ir supratau, kad tapimas astronaute leistų man tarsi visiškai įgyvendinti savo pašaukimą.
Anthea Comellini
Tad mano pirmoji reakcija buvo tokia: „Ne, ne dabar.“ Bet tada pagalvojau: „Juk tai yra vieną kartą gyvenime pasitaikanti proga ir tu taip seniai apie tai svajojai.“ Per visus metus, kuriuos praleidau studijuodama kosmoso sektorių, turėjau susidariusi kitokį vaizdą apie tai, ką reiškia būti astronautu. Tai nepanašu į Holivudo filmus. Tai reiškia atlikti mokslinius tyrimus, prisidėti prie mokslo ir kosmoso bendruomenės; iš to, ką astronautai daro kosmose, žmonija gauna naudos. Taigi astronautai nevyksta į kosmosą tik tam, kad pasilinksmintų.
Jaučiau, kad mano pašaukimas yra prisidėti prie kosmoso sektoriaus, ir supratau, kad tapimas astronaute leistų man tarsi visiškai įgyvendinti savo pašaukimą. (...) Žinoma, supratau, kad skrydžiai į kosmosą yra rizikingi, bet (...) pamaniau, kad verta prisiimti šią riziką ne todėl, kad noriu smagiai pasiskraidyti kosmose, bet todėl, kad tikiu tuo, ką mes čia darome.
– Be jūsų, konkurse dalyvavo dar daugiau nei 22 500 žmonių, o atrinkta buvo tik 17. Kaip atrodė visas atrankos procesas, kokie yra pagrindiniai jo etapai?
– Iš viso yra šeši etapai. Pirmajame vertinamas jūsų CV. Jūs siunčiate savo gyvenimo aprašymą, atsakote į keletą klausimų ir tai nagrinėja dvi skirtingos atrankos specialistų grupės. (...) Į kitą etapą buvo pakviesta 1 400 žmonių. Tai buvo psichometrinių testų etapas. (...) Tą dieną atlikome keletą labai savotiškų kompiuterinių testų, kuriais iš tikrųjų buvo tikrinami, sakykime, kietieji įgūdžiai (angl. hard skills) (ilgalaikė ir trumpalaikė atmintis, loginis, erdvinis mąstymas, anglų kalbos ir fizikos žinios – LRT). Iš tiesų šie įgūdžiai yra labai panašūs į tuos, kurie tikrinami prieš tampant pilotu.
– Yra sakoma, kad pilotams yra lengviau tapti astronautais. Jūsų nuomone, ar jūsų patirtis pilotavimo srityje galėjo padėti įveikti psichometrinių testų etapą?
– Tikriausiai pilotavimo mokslai man iš dalies galėjo padėti. Tačiau kai kurie šių [tikrinamų] įgūdžių yra įgyjami mums apie tai net negalvojant.
Yra teorijų apie tai, kad žaidimai, kuriuos berniukai žaidžia vaikystėje, labiau lavina jų įgūdžius nei žaidimai, kuriuos žaidžia mergaitės, o tai primena, kad visiems berniukams ir mergaitėms turime pasiūlyti vienodus žaidimus, kad kiekvienas ateityje galėtų laisvai rinktis tai, kas jam labiausiai patinka.
Taigi po šio etapo liko 400 kandidatų. Mus sukvietė ir mes visą dieną atlikome psichologinį testavimą grupėse po aštuonis. Ir tai buvo labai svarbi atrankos dalis, nes psichologinis aspektas yra esminis astronauto darbe. Žmonės, kurie skrenda į kosmosą, yra iš skirtingų kultūrų, tad atlikdami testus turite įrodyti, kad galite bendradarbiauti, siekti to paties tikslo, nors jūsų kilmė, profesija yra skirtingos, turite ir kultūrinių skirtumų. (...)
Todėl paprastai kalbėdama su mokiniais sakau, kad svajoti apie tai, jog tapsite astronautu, yra gerai. Tačiau tai neturi būti jūsų gyvenimo tikslas, nes labai daug lemia sėkmė.
Anthea Comellini
Ir dar turime medicinos etapą, kuris yra vienas iš tų, kuriame jūs negalite nieko kontroliuoti. Tai sėkmės reikalas, ar įveiksite šį etapą, jam niekaip negalite pasiruošti.
Todėl paprastai kalbėdama su mokiniais sakau, kad svajoti apie tai, jog tapsite astronautu, yra gerai. Tačiau tai neturi būti jūsų gyvenimo tikslas, nes labai daug lemia sėkmė. Tiesiogine ta žodžio prasme yra atrankos etapas, kurio 50 proc. jūsų neįveiks, ir tai nebus jūsų kaltė.
Po medicininės patikros etapo mūsų liko apie 50 ir mūsų laukė du tarsi tradicinių darbo pokalbių su skirtingais vyresniaisiais EKA nariais etapai. Ir galiausiai buvo atrinkta 17 žmonių.
Man tai [atranka] buvo labai maloni kelionė, nes psichometrinių testų etape sutikau keletą vaikinų ir merginų, ir mes sudarėme komandą ir pradėjome ruoštis kartu, treniravomės psichologinei patikrai. Toje grupėje sužinojome labai daug dalykų apie skirtingas kultūras, pavyzdžiui, buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad kalbėdami italai paprastai pertraukinėja kitus. Iki tol mes to net nesuvokėme, nes Italijoje visi taip daro, mums tai atrodė visiškai normalu. Taigi išmokome atsitraukti ir leisti žmonėms kalbėti.
Ir galiausiai trys iš šios draugų grupės, įskaitant mane, esame finalininkų klasėje. Taigi man tai yra įrodymas, kad kai susiburiate į komandą, peržengiate skirtumus ir dirbate kartu dėl bendro tikslo, tai yra, sakykime, sėkmės receptas.
– Kokia atrankos proceso dalis jums buvo sudėtingiausia?
– Man tai buvo medicininis etapas. Atlikdama psichologinius testus buvau labai atsipalaidavusi. (...) Pabandžiau pakeisti kai kurias savo elgesio ypatybes, kurias dar galėjau patobulinti, pavyzdžiui, nepertraukinėti žmonių, bet galiausiai negali pakeisti to, koks esi. (...) Tad galite tik pademonstruoti geriausią savo versiją.
O per medicininę patikrą jūs nieko negalite kontroliuoti. Taigi man ši dalis buvo psichologiškai nelengva.
– Ar teikdama paraišką tikėjote, kad tapsite viena iš tų nedaugelio laimingųjų, įveikusių atranką? Manau, kad visi apie tai svajoja, tačiau kiek rimtai apie tai galvojote – ar tai buvo daugiau lūkestis, ar visgi tikslas?
– Taip. Nenoriu skambėti įžūliai, bet manau, kad kai tau apie 30 metų, pradedi save pažinti: žinai, kokie yra tavo įgūdžiai, kokios yra tavo stipriosios pusės, kokių turi silpnybių. Ir jaučiau, kad kai kurie aspektai, ne tik mano CV, bet ir mano asmenybės, mano ankstesnės patirties, labai atitiko tai, ko ieškojo EKA. (...)
Manau, kad jei 100 proc. netikėsi, kad gali pasiekti užsibrėžtą tikslą, neverta nieko daryti.
Anthea Comellini
Ir, kaip jau minėjau, kai nusprendžiu ko nors siekti, tai einu iki galo. Taigi niekada nebūčiau pateikusi paraiškos vien tam, kad pabandyčiau ir pažiūrėčiau, kas bus. Žinojau, kad atranka priklauso ne tik nuo manęs. (...) Bet kartu manau, kad jei 100 proc. netikėsi, kad gali pasiekti užsibrėžtą tikslą, neverta nieko daryti.
– Kokia buvo jūsų pirma mintis, kai išgirdote gerą žinią?
– (...) Kai sulaukiau skambučio, generalinis direktorius man pasakė, kad tai konfidenciali informacija, nes po dviejų savaičių turėjo būti paskelbtas viešas pranešimas. (...) Ir mano pirma mintis buvo paklausti jo, ar mano du draugai, su kuriais kartu dalyvavome atrankoje, taip pat pateko. (...) Jis manęs pasiteiravo, kokie yra draugų vardai, ir pasakė, kad jie iš tiesų yra taip finalininkų, bet jiems jis dar neskambino. Taigi direktorius paprašė manęs palaukti iki rytojaus prieš su jais pasikalbant.
– Turėjo būti labai sudėtinga nepasidalinti geromis naujienomis tiek apie savo sėkmę, tiek apie kolegų...
– Buvo iš tiesų sunku, nes, kai gauni gerą žinią ir negali ja su niekuo pasidalinti, atrodo, tarsi ir tos žinios nebuvo. Žinoma, galėjau pasidalinti su savo šeima, bet aš buvau užsienyje, todėl negalėjome pasimatyti ir kartu pasidžiaugti.
Tiesa, kai sulaukiau skambučio, buvau darbe. Dirbau toje pačioje įmonėje, kurioje dirbu ir dabar. Tačiau tai yra kosmoso kompanija. Taigi, jei kas nors būtų pamatęs, kaip sulaukusi skambučio nueinu į laisvą susitikimų kambarį ir grįžtu su plačia šypsena, visi būtų supratę. Taigi bandžiau pridengti vidinį džiaugsmą ramiu veidu, kad neišsiduočiau. Iškart negalėjau atšvęsti ir tai buvo keista.
– Jūs turite inžinerinį išsilavinimą. Iš kokių sričių yra kiti atrinkti astronautai? Žinau, kad profesijų įvairovė tarp astronautų yra labai svarbi.
– Manau, kad mes esame viena iš įvairiausių klasių, kokias tikėtina, kad kada nors turėjo EKA ir kitos šalys. Atrankos komanda tikrai stengėsi reklamuoti atranką, tarkime, žmonėms, kurie tradiciškai neteikia paraiškų. Dažniausiai konkurse dalyvauja pilotai, aviacijos ir kosmoso inžinieriai, o dabar buvo stengiamasi pasiekti, pavyzdžiui, gyvybės mokslų specialistus. Be to, kadangi gyvybės mokslų srityje lyčių pusiausvyra yra šiek tiek geresnė nei aviacijos ir kosmoso srityje, jie žinojo, kad taip pritrauks daugiau moterų kandidačių, ir jiems tai pavyko.
Galiu suklysti, bet tarp atrinktų žmonių vis dar yra apie 30 proc. pilotų. (...) Yra du kosmoso inžinieriai, aš ir kolega iš Ispanijos, bet yra ir gydytoja, kurios specializacija – kosmoso fiziologija, tad ji tiria mikrogravitacijos poveikį astronautų organizmui. Turime merginą, kuri yra mokslininkė, ieškanti vaistų nuo vėžio. Turime biologų. Turime chemiką – medžiagotyros specialistą.
– Kiek tarp šių 17 žmonių yra moterų?
– Aštuonios iš 17. Taigi artėjame prie pusiausvyros.
– Rezervo astronautams yra skirti 6 mėnesiai treniruočių, jie yra padalinti į tris sesijas. Šiais metais baigėte pirmąją iš trijų mokymo programų. Kaip viskas atrodė?
– Tikslas – pakloti tam tikrą bendrą pagrindą visiems skirtingą profesinę patirtį sukaupusiems žmonėms. Taigi yra dalių, kurios yra grynai teorinės, pavyzdžiui, pasakojama apie aviacijos ir kosmoso inžineriją, apie kosmoso fiziologiją, apie radiacinę fiziką, kas vyksta su jūsų kūnu, kai jį veikia radiacija.
Taip pat dalis užsiėmimų vyksta Neutraliojo plūdrumo centre. Tai yra vienas didžiausių pasaulyje baseinų, kuriame astronautai treniruojasi atlikti įvairius veiksmus, kurie kosmose atliekami už erdvėlaivio. (...)
Iš esmės tai nardymas su akvalangu, kuriam taikomos skirtingos taisyklės, imituojančios kosmoso aplinkos pojūtį. Žinoma, jūs negalite plaukti, nes kosmose jūs taip pat neplauksite. Tačiau išmokstama, pavyzdžiui, kaip naudotis rankenomis, esančiomis už kosminės kapsulės ribų, kad galėtumėte judėti. Be to, astronautas pripranta prie skafandro dydžio, supranta, kad jis riboja tam tikrus judesius ir matymo lauką. (...)
Vienas iš netikėtumų buvo suprasti tai, kaip stipriai tave formuoja tavo išsilavinimas ir profesinė patirtis – ir tai kartais gali daryti net didesnę įtaką nei, pavyzdžiui, kultūra.
Anthea Comellini
Taip pat turime išgyvenimo mokymus. Kai kapsulė palieka kosminę erdvę, ji gali nukrypti nuo savo trajektorijos ir nusileisti tose Žemės vietose, kur nėra gelbėtojų komandos. Taigi astronautas turi mokėti išgyventi kelias dienas laukdamas gelbėtojų. Todėl išgyvenimo mokymai atliekami tiek sausumoje, pavyzdžiui, žiemos sąlygomis, tiek ir jūroje, nes kapsulė gali nusileisti ir ten. Tačiau išgyvenimo mokymai svarbūs ir minkštųjų įgūdžių požiūriu, nes galima pasipraktikuoti lyderystę, darbą kartu stresinėmis ir įprastomis sąlygomis.
– Kuri treniruočių dalis labiausiai nustebino? Galbūt veikėte kažką, ko nesitikėjote, arba padarėte jums pačiai netikėtas išvadas?
– Vienas iš netikėtumų buvo suprasti tai, kaip stipriai tave formuoja tavo išsilavinimas ir profesinė patirtis – ir tai kartais gali daryti net didesnę įtaką nei, pavyzdžiui, kultūra. [Paaiškėjo] kad mes, žmonės, turintys daktaro laipsnį ar mokslinį išsilavinimą, kurie yra įpratę prieš priimdami sprendimą iš tikrųjų viską gerai išnagrinėti ir tikriausiai praleisti savaites ar mėnesius nagrinėdami detales, turime kitokį požiūrį į problemų sprendimą nei, pavyzdžiui, pilotas, kuris turi priimti sprendimą per sekundės dalį. Tai pamatyti buvo ir įdomu, ir naudinga. Manau, kad visi turime ko pasimokyti vieni iš kitų, nes kartais tinkamesnis yra piloto problemos sprendimo būdas, o kartais mokslų daktaro.
– Jei atsirastų galimybė skristi į kosmosą, kokiose misijose matote save dalyvaujant?
– Norėčiau nuvykti į Tarptautinę kosminę stotį, nes, kaip inžinierė, manau, kad tai yra tarsi tarptautinio bendradarbiavimo ir inžinerijos šedevras. Iš tiesų, tiesiog žvelgiant į jos kūrimo istoriją, tai yra nuostabu. Labai norėčiau ten pabūti, pabūti viduje, toje šiuolaikinės istorijos dalelėje.
– Ir jūs nebijote ten praleisti porą mėnesių, kai jūsų šeima ir visi artimieji pasiliks čia, Žemėje? Ar nebijote šios izoliacijos bei namų ilgesio?
– Nemanau. Tai yra susiję su mano asmenybe. Per pandemiją viena buvau Kanadoje ir negalėjau grįžti pas savo šeimą. Taigi jau buvau atsidūrusi ir tokioje situacijoje, kai žinojau, kad namie vyksta kažkas blogo, tačiau aš negaliu grįžti. Manau, kad psichologiniu požiūriu niekada nebūsi tam pasiruošęs, bet bent jau žinau, kad tikrai galiu ištverti tam tikrą [psichologinę] naštą.
Tačiau šiais laikais astronautai su tėvais ir partneriais gali susiskambinti vaizdo skambučiu, taigi kosmosas vis dėlto nėra taip toli. (...)
– Visgi astronautams gresia ir nemažai rizikų, pradedant tuo, kad jie gali žūti pakilimo ar grįžimo į Žemę metu, įvykus techniniams nesklandumams, ir baigiant tuo, kad jų sveikatą veikia mikrogravitacija ir padidinta radiacijos dozė. Kaip jaučiatės dėl to?
– Manau, kad galiu kovoti su baime žiniomis. Ir tai galioja viskam – kuo daugiau domiesi, tuo geriau supranti, kaip viskas veikia, daugiau sužinai apie tai, kaip rizikas mažina tam tikros technologijos, todėl jautiesi tarsi kontroliuotum situaciją. Ir aš turiu tokį jausmą.
Manau, kad galiu kovoti su baime žiniomis.
Anthea Comellini
– EKA yra pagrindinė NASA programos „Artemis“, kuria siekiama grąžinti žmones į Mėnulį, partnerė. Europiečiai gamina NASA erdvėlaivio „Orion“, kuris skraidins astronautus aplink Mėnulį, aptarnavimo modulį (European Service Module). Jei būtų galimybė, ar dalyvautumėte misijoje į Mėnulį?
– Astronauto karjera gali tęstis daug metų. Taigi tikrai nežinau, ką mums atneš ateitis, bet žinau, kad aš skrydžiui į Mėnulį tikrai esu pasiruošusi. (...) Žinoma, jei būtų galimybė nuskristi į Mėnulį, aš skrisčiau. Tikrai taip.
– O kaip dėl Marso? Žmonija turi didelių ambicijų vieną dieną ten nusiųsti žmones, o gal net ir įkurti koloniją. Ką manote apie ilgos trukmės misijas į Marsą? Ar svarstytumėte galimybę prisijungti prie vienos iš jų?
– Manau, kad turėtume stengtis tai padaryti [nukeliauti į Marsą], nes įgyvendinant tokio tipo misijas visada galima atrasti kažką naujo, o tyrinėjimas yra žmogaus prigimtis – būtent tai mus išvedė iš urvų, leido atrasti ugnį, išgydyti tam tikras ligas. Taigi tyrinėti yra gerai.
Misija į Marsą bus labai ilga misija, nes reikia mažiausiai šešių mėnesių, kad ten nuvyktumėte, o paskui reikia laukti, kol planetos atsidurs tam tikroje padėtyje, kad galėtumėte grįžti į Žemę. Taigi kalbame apie maždaug 2 metų misiją.
Pati nemanau, kad būčiau pasirengusi dalyvauti tokioje ilgoje misijoje, kadangi kol kas nemanau, kad mūsų turimos technologijos leistų tai padaryti saugiai. (...) Ypač dėl to, kad skrydžio metu astronautai būtų veikiami tokių veiksnių kaip radiacija, o šiandien neturime pakankamai veiksmingo būdo astronautams nuo jos apsaugoti. (...) Bet galbūt po penkerių metų viskas pasikeis ir aš jausiu, kad tai saugu.
– Ką patartumėte jauniems žmonėms, kurie svajoja vieną dieną tapti astronautais?
– Juokinga yra tai, kad kai buvo paskelbta pastaroji atranka, daug patyrusių astronautų duodami interviu arba kalbėdami tinklalaidėse sakė: „Svarbiausia, būkite savimi.“ Man, kaip klausytojai, atrodė, kad apie tai taip paprasta kalbėti, kai esi astronautas ir kai jau buvai kosmose. (...) Nemaniau, kad tai labai reikšmingas patarimas. Tačiau dabar jaučiu, kad tai buvo labai geras patarimas.
Ir antras patarimas – tikrai nelaikyti tapimo astronautu tikslu, tai turi būti planas B, tačiau ne A. Manau, kad jaunoji karta tikrai turėtų pabandyti atsigręžti į save ir pagalvoti, koks yra jų talentas, kuriame sektoriuje jie gali pritaikyti savo talentą, kas yra tai, kas juos jaudina, ir tuomet siekti to tikslo.
(...) Stenkitės per daug nesiblaškyti, sutelkite dėmesį į šį tikslą, bet taip pat stenkitės sakyti „taip“ patirčiai, ypač tarptautinei, mokytis kalbų, sportuoti, turėti pomėgių. Stenkitės sukaupti kuo daugiau patirties ir tada, kai ateis kita atranka, nes ji ateis, visi dalykai, kuriuos jūs sukaupėt savo kelyje, taps labai naudingi.
(...) Manau, kad raktas į sėkmę iš tikrųjų yra bandymas realizuoti savo asmenybę ir troškimus be manijos tapti astronautu.
