Mokslininkai ragina imtis skubių veiksmų dėl laisvai gyvenančių amebų – mažai žinomos pirmuonių grupės, galinčios kelti vis didesnę grėsmę žmonių sveikatai. Ypač atkreipiamas dėmesys į „smegenis ėdančias amebas“, kurių dauginimuisi palankią terpę kuria klimato kaita. „The Conversation“ skelbia, ką svarbu žinoti.
Laisvai gyvenančios amebos yra vienaląsčiai organizmai, kuriems nereikia šeimininko. Jos randamos dirvožemyje ir vandenyje, nuo balų iki ežerų.
Šie pirmuonys išsiskiria savo gebėjimu keisti formą ir judėti naudojantis laikinomis rankas primenančiomis ataugomis, vadinamomis pseudopodijomis – pažodžiui išvertus šis terminas reiškia „netikras pėdas“. Tai leidžia jiems sėkmingai prisitaikyti įvairiausiose aplinkose.
Kas yra „smegenis ėdanti ameba“ ir kiek ji pavojinga?
Geriausiai žinoma yra liūdnai pagarsėjusi ameba Naegleria fowleri, paprastai vadinama „smegenis ėdančia ameba“. Ji natūraliai gyvena šiltame, paprastai 30–40 °C temperatūros, gėlame vandenyje – ežeruose, upėse ir karštosiose versmėse. Dėl vėsaus klimato ši ameba retai aptinkama vidutinio klimato šalyse.
Negleriazė – parazitinis susirgimas įprastai vystosi tuomet, kai į organizmą patenka užteršto vandens. Žmogus amebomis užsikrečia plaukiodamas ar nardydamas šiltame gėlame vandenyje, kuriame yra N. fowleri sukėlėjų. Ligos sukėlėjai patenka į nosies gleivinę, kur greitai dauginasi, po to uoslės nervu patenka į smegenis ir smegenų dangalus, kur vystosi pirminis amebinis meningoencefalitas. Didesnė infekcijos rizika susijusi su nardymu ar šokinėjimu į vandenį, kai vanduo patenka į nosį.
Rezultatas paprastai būna pražūtingas – mirtingumas siekia 95–99 proc.
Kartais Naegleria fowleri randama vandentiekio vandenyje, ypač kai jis šiltas ir nėra tinkamai chloruotas. Kai kurie žmonės šiuo pirmuonimi užsikrėtė dėl religinių ar sveikatos priežasčių skalaudami nosies ertmes užterštu vandeniu.
Laimei, ameba neįmanoma užsikrėsti geriant užterštą vandenį, o infekcija neplinta iš žmogaus žmogui.
Kodėl šias amebas taip sunku sunaikinti?
Smegenis ėdančias amebas galima sunaikinti tinkamai valant vandenį ir jį chloruojant. Tačiau pašalinti jas iš vandens sistemų ne visada yra paprasta.
Aukštą temperatūrą ameba išgyvena suformuodama „cistą“ – kietą apsauginį apvalkalą, todėl ją sunkiau kontroliuoti vandens tinkluose, ypač vasaros metu arba prastai prižiūrimose sistemose.
Kas yra „Trojos arklio efektas“?
Laisvai gyvenančios amebos yra pavojingos ne tik pačios savaime. Jos taip pat gali veikti kaip gyvi skydai kitiems kenksmingiems mikrobams, apsaugodami juos nuo aplinkos ir dezinfekantų poveikio.
Nors amebos paprastai minta bakterijomis, grybais ir virusais, kai kurios bakterijos, pavyzdžiui, Mycobacterium tuberculosis (sukelianti tuberkuliozę) ir Legionella pneumophila (sukelianti legioneliozę), evoliucionavo taip, kad gali išgyventi ir daugintis amebų viduje. Tai padeda šiems patogenams išgyventi ilgiau ir tapti potencialiai pavojingesniais.
Amebos taip pat yra prieglobstis grybams, pavyzdžiui, Cryptococcus neoformans, galintiems sukelti grybelinį meningitą. Jose gali slėptis ir virusai, pavyzdžiui, žmogaus norovirusas ir adenovirusas, sukeliantys kvėpavimo takų, akių ir virškinimo trakto infekcijas.
Apsaugodamos šiuos patogenus, amebos padeda jiems ilgiau išgyventi vandenyje ir dirvožemyje, o galbūt netgi prisideda prie augančio atsparumo antibiotikams.
Kaip šią problemą sunkina klimato kaita?
Klimato kaita gali didinti laisvai gyvenančių amebų keliamą grėsmę, nes sudaro palankesnes sąlygas jų dauginimuisi.
Naegleria fowleri puikiai jaučiasi šiltame gėlame vandenyje. Kylant pasaulinei temperatūrai, šių šilumą mėgstančių pirmuonių gyvenamoji zona išsiplėtė į regionus, kurie anksčiau jiems buvo pernelyg vėsūs. Dėl to daugiau vandenyje pramogaujančių žmonių gali jais užsikrėsti.
