„Socialinis ryšys smegenims yra ne prabanga. Tai bazinė informacija, kad pasaulis yra prasmingas“, – pažymi neuromokslininkė Laura Bojarskaitė. LRT RADIJO tinklalaidėje „Smegenų DNR“ ji pasakoja, kaip smegenis veikia vienatvės jausmas.
„Vienatvė dažnai suprantama kaip emocija ar jausmas. Kažkas, kas nutinka širdyje. Tačiau neuromokslas sako labai aiškiai – vienatvė yra ir biologinė būsena. Ji keičia mūsų smegenų veiklą. Ji keičia tai, kaip mes jaučiame, galvojame, reaguojame ir net kaip mūsų smegenys sensta“, – teigia neuromokslininkė.
Ji pabrėžia, jog galima būti vienam ir nejausti vienatvės ir galima būti tarp žmonių, bet jaustis itin vienišam.
„Smegenims svarbus ne žmonių skaičius aplink mus, o subjektyvus ryšio jausmas. Ar aš jaučiuosi matomas, girdimas, priklausantis. Kai šio jausmo nėra, smegenys tai registruoja kaip grėsmę. Ne metaforiškai, o biologiškai“, – sako Laura Bojarskaitė.
Tyrimai rodo, kad ilgalaikė vienatvė suaktyvina tas pačias smegenų sistemas, kurios įsijungia esant fiziniam pavojui. Padidėja migdolinio kūno (angl. amygdala) aktyvumas. Tai smegenų dalis, kuri atsakinga už grėsmės atpažinimą ir budrumą. Vienišų žmonių smegenys dažniau būna „parengtyje“, tarsi pasaulis būtų mažiau saugus.
„Tuo pat metu keičiasi ir streso sistema. Padidėja kortizolio lygis, o tai reiškia, kad kūnas ir smegenys ilgiau išlieka įtampoje. Ir tai nėra tik trumpalaikė reakcija. Ilgalaikė vienatvė palaiko lėtinį stresą, kuris, savo ruožtu, veikia atmintį, emocijų reguliaciją ir net imuninę sistemą“, – pažymi neuromokslininkė.
Pasak jos, ypač jautri tam yra hipokampu vadinama smegenų sritis, svarbi atminčiai ir mokymuisi. Tyrimai rodo, kad socialinė izoliacija siejama su prastesne atmintimi ir greitesniu kognityviniu nuosmukiu vyresniame amžiuje. Ne todėl, kad žmonės mažiau galvoja, o todėl, kad smegenys, netekusios socialinės stimuliacijos, gauna mažiau „prasmės signalų“.
„Socialinis ryšys smegenims yra ne prabanga. Tai bazinė informacija, kad pasaulis yra prasmingas“, – sako L. Bojarskaitė.
Neuromokslininkės teigimu, kai bendraujame, dalinamės ir kai mus kažkas supranta, aktyvuojasi dopamino ir oksitocino sistemos. Tai neuromediatoriai, susiję su motyvacija, saugumu, artumu. Jie ramina streso sistemas, stiprina pasitikėjimą ir net padeda smegenims mokytis.
„Vienatvėje šių signalų sumažėja ir tada smegenys pradeda veikti kitaip: atsiranda daugiau minčių apie save, įstringama įkyriose mintyse apie problemas“, – pabrėžia specialistė.
Pasak jos, vienatvė keičia ir tai, kaip mes matome kitus žmones. Tyrimai rodo, kad ilgiau jausdamiesi vieniši, žmonės greičiau pastebi neigiamus socialinius signalus – veido išraiškas, toną, pauzes. Smegenys tampa jautresnės atstūmimo ženklams – net tada, kai jų iš tikrųjų nėra.
„Tai sukuria uždarą ratą. Vienatvė padidina budrumą, budrumas didina nepasitikėjimą. O nepasitikėjimas dar labiau apsunkina ryšio kūrimą“, – sako L. Bojarskaitė.
Dar vienas svarbus aspektas – vienatvė ir skausmas. Smegenų vaizdinimo tyrimai rodo, kad socialinis atstūmimas ir fizinis skausmas aktyvuoja labai panašias smegenų zonas.
„Kitaip tariant, smegenys vienatvę „jaučia“ kaip skausmą. Tai paaiškina, kodėl ji gali būti tokia intensyvi ir kodėl jos nereikėtų nuvertinti“, – teigia neuromokslininkė.
„Ir čia labai svarbi žinutė – vienatvė nėra silpnumo ženklas. Tai nėra ir charakterio bruožas. Tai smegenų signalas, kad trūksta ryšio, kuris mums, kaip socialinei rūšiai, yra būtinas išgyvenimui“, – pabrėžia L. Bojarskaitė.
Anot jos, smegenys yra plastiškos, tad trumpas, bet tikras pokalbis, jausmas, kad kažkam rūpi, reguliarus ryšys gali padėti keisti šias sistemas.
„Neuromokslas šiandien akcentuoja – ryšys gydo. Ne metaforiškai. Biologiškai. Tad jei šiandien jautiesi vienišas ar vieniša, svarbu žinoti: tai, ką jauti, turi labai realų, su smegenimis siejamą, pagrindą. Ir tai nėra kažkas, ką reikia „tiesiog perlipti“. Tai kvietimas ieškoti ryšio, nes mūsų smegenys niekada nebuvo sukurtos būti vienos“, – pažymi neuromokslininkė.
