Vidaus vandens kelių direkcija neslepia ambicijų išplėtoti laivybą Nerimi, įrengiant vandens kelią tarp Vilniaus ir Kauno. Direkcijos vadovas Vladimiras Vinokurovas teigė, kad toks projektas galėtų atsieiti 20 mln. eurų, o pats vandens kelias esą netgi pagerintų sąlygas Neryje gyvenančioms žuvims. Visgi tokie argumentai mokslo bendruomenei kelia nerimą, kadangi Neris – unikali upė visame pasaulyje.
„Neris tikrai yra išskirtinė, nes pasauliniu mastu tai yra vienas ilgiausių atlantinių lašišų migracijos laisvų kelių“, – LRT.lt kalbėjo ichtiologas, Lietuvos hidrobiologų draugijos tarybos narys Kęstutis Skrupskelis.
Plačiau apie planus sujungti Kauną ir Vilnių laivybos keliu ir kokią įtaką tai turėtų Neries biologinei įvairovei – pokalbyje su K. Skrupskeliu.
– Neris yra įtraukta į Natura 2000 saugomų teritorijų tinklą. Kuo ypatinga ši upė? Kuo ji galbūt skiriasi nuo kitų Lietuvos ar netgi Europos upių? Kas būtent tokio yra saugotina šioje upėje?
– Iš tiesų Neris yra ne tik Natura 2000 teritorija, pati Neris yra saugoma teritorija, faktiškai visa upė. Ir čia turbūt svarbiausia, jau nevardinant tų visų saugomų rūšių, bestuburių ir panašiai, tarp kurių yra ir pleištinė skėtė, rodos, kuri yra viena reikšmingiausių rūšių, bet ir žuvų rūšių turbūt yra gal septynios. Tai ir lašišos, kurioms atkurti tiek pinigų yra skirta Lietuvos mastu apskritai. Taip pat sąraše yra kartuolė, kirtiklis, kūjagalvis, salatis, upinė nėgė.
Bet iš esmės pati upė, ta Natura 2000 teritorija, svarbi ir tuo, kad čia saugomos ne tik pačios rūšys, saugome ir bendrijas. Grubiai tariant, buveines, kur tos rūšys gyvena. Iškasus ar išgilinus vieną ar kitą rėvą rūšis tikrai neišnyktų, bet ta buveinė, kurioje gyvena ne tik ta viena rūšis, o daugybė jų, visas kompleksas, jas tikrai sunaikintume. Tos saugomos teritorijos tikslas buvo sraunumų apsauga, tai gilinimo darbai ir rėvų nukasimas natūraliai situaciją tikrai pakeistų.
O, kalbant apie Neries išskirtinumą Lietuvos prasme, tai kai buvo užtvenktas Nemunas, Lietuva prarado realiai apie 60 proc. migruojančių žiobrių populiacijos, apie vos ne pusę lašišinių žuvų populiacijos ir tai, kas padėjo šioms rūšims išlikti, apskritai upinėms, migruojančioms į jūrą ir iš jūros į upes neršti žuvims, tai buvo būtent Neris, vienintelė likusi laisva upė.
Neris tikrai yra išskirtinė, nes pasauliniu mastu tai yra vienas ilgiausių atlantinių lašišų migracijos laisvų kelių.
K. Skrupskelis
Ir Neris tikrai yra išskirtinė, nes pasauliniu mastu tai yra vienas ilgiausių atlantinių lašišų migracijos laisvų kelių. Tai daugiau nei 500 kilometrų nuo Baltijos jūros iki Baltarusijos ar net pačioje Baltarusijos teritorijoje. Tai tikrai yra išskirtinumas ir čia drąsiai galime didžiuotis, kad Lietuvoje gyvena pačios didžiausios Atlanto lašišos. Ir ne be Neries upės pagalbos. Galime sakyti, kad būtent ji ir padeda.
Būtent ta tolima lašišų migracija lemia tai, kad joms reikia užauginti daug masės, kad jos turėtų pakankamai jėgų tuos 500 kilometrų prieš srovę nuplaukti. Skandinavai gali pasigirti, kad turi daug lašišų ir 10 ar 15 kilogramų sveriančios žuvys pas juos atplaukia neršti, o Lietuvoje 20–25 kilogramų lašiša tikrai nėra kažkoks išskirtinumas.
– Nepaisant to išskirtinumo, kurį Jūs minite, jau ne pirmą kartą pasigirsta kalbų apie siekį atgaivinti laivybą Nerimi tarp Vilniaus ir Kauno. Ką Neriai reikštų toks projektas, farvaterio įrengimas, bunų formavimas ir panašiai?
– Čia turbūt klausimas, ne ką Neriai reikštų, o ką apskritai Lietuvos ekosistemoms reikštų. Tai sunaikintume tas upių sraunumas ir vienintelę reikšmingą upę, kuri lemia upinių – reofilinių rūšių egzistavimą apskritai Lietuvoje. Neris yra visa jų, galima sakyti, motina.
Taip pat skaitykite
Sunaikinę Nemuną, pastatę Kauno hidroelektrinę, sunaikinome daugiau nei pusę tų buveinių. Dabar likusi pusė persikėlusi į Nerį. Neris yra tai, kas apskritai reofilines rūšis Lietuvoje palaiko. Tai jeigu mes sunaikiname ir šitą dalį, tai klausimas, ar apskritai aplinkosauga Lietuvoje egzistuoja tokiu principu, kaip mes ją suprantame Europos lygmeniu.
– Kaip pati mokslininkų bendruomenė pasitiko šią idėją? Juolab kad Vidaus vandens kelių direkcija sako, kad jų ichtiologai čia neva didelių iššūkių, pavyzdžiui, dėl lašišų nerštaviečių nemato.
– Tai būtų labai įdomu tuos ichtiologus pamatyti iš tiesų, nes pats pastaruosius 20 metų dirbu šį darbą ir nežinau ichtiologų, kurie būtų pasisakę, kad Neries radikalus pakeitimas, o tai tikrai būtų radikalus pakeitimas nukasant rėvas ir nuolat jas gilinant, kad vyktų laivyba, kad tai nepaveiktų neigiamai ne tik pačios rūšies, bet apskritai nerštinių buveinių. Ir visgi kalbame ne tik apie lašišas, o apie visą kompleksą rūšių, taip pat apie patį upės sraunumą.
Jeigu mes pradėtume keisti buveines, kur jos gyvena, tai šansų, kad ta žuvis [lašiša] grįš apskritai pas mus iš Baltijos jūros neršti, labai sumažėtų.
K. Skrupskelis
Paprastai tariant, mes galime išsaugoti tas rūšis tiesiog akvariume, zoologijos sode ar kur kitur, bet jeigu sunaikinsime jų buveines, tai jų saugojimas nebeturi prasmės, jei nebeturės ta rūšis kur gyventi.
– Kiek teko domėtis, anksčiau laivyba Nerimi iš tiesų buvo gana intensyvi, bet vėliau nemažai trukdžių atsirado dėl to, kad pati upė tiesiog tapo ne tokia vandeninga, šalyje padažnėjo hidrologinių sausrų. Ar jūs pats turite duomenų, kaip iš tiesų Neryje keitėsi vandens lygis? Kokią situaciją turime dabar, lyginant su tuo, kaip buvo prieš dešimtmečius ar net šimtą metų?
– Tikrai labai geras jūsų pastebėjimas, kad tas vandens lygis ženkliai smukęs. Tiksliai centimetrais nepasakysiu, kiek jis nukrito, čia jau Hidrologijos tarnyba turbūt turi tuos duomenis, bet apskritai mūsų regiono upėms būdingas nusekimas. Galime tai sieti su klimato kaita, galime su seniai praėjusiu ledynmečiu, kurio povandeninio vandens atsargos senka po truputį, ir tai natūralu. Apskritai vandens lygis upėse po truputį mažėja, ta tendencija, aišku, ir Neryje pastebima.
Neries upės vandens lygį taip pat radikaliai pakeitė ir šalia Astravo pastatyta Vileikos patvanka. Čia jau turbūt daug metų praėjo, bet iš esmės Vileikos patvanka tą Neries vaizdą, kokį matėme iki jos pastatymo, ir pakeitė: nebeliko tų pavasarinių potvynių, natūralaus upės apsivalymo per ledonešį ir panašiai.
Tie garsūs potvyniai, kai Katedros aikštę užsemdavo Neries upės vanduo, jau seniai yra istorija ir, deja, dėl pastatytos patvankos ties Vileika, ne taip toli nuo Lietuvos sienos, Baltarusijos teritorijoje, tai nuotėkio sureguliavimas lėmė tai, kad vandens lygis po truputį seko, upė dumblėjo ir tapo nebetinkama laivybai.
– Ar gerai suprantu, kad dabartinis Neries lygis ateityje galėtų dar sumažėti?
– Taip, bet vis tiek čia kalbame apie šimtmečius, o ne dešimtmečius. Žmogaus gyvenimo mastu žiūrint tas procesas yra labai lėtas.
– Vidaus vandens kelių direkcijos vadovo teigimu, įrengiant vandens kelią Neryje būtų sutvarkomas krantas ir vaga, padaromas gamtai geras darbas, esą žuvims pagerėtų aeracija ir panašiai. Kiek iš tiesų tai būtų geras darbas gamtai, nauda vandens gyvūnijai ir augalijai?
– Šitą mintį aš girdėjau, bet nelabai supratau, kaip homogenizuojant, t. y. suvienodinant upės vagą, galima ją pagerinti. Biologiniu požiūriu homogenizavimas, suvienodinimas bet kokių dalykų, ar tai būtų pieva, ar upė, ar ežeras, visada veikia neigiamai bioįvairovę ir natūralu, kad tų buveinių skaičius, jų įvairovė mažėja. Bet kokiu atveju tai veikia tiktai neigiamai, tai aš tos naudos neįsivaizduoju.
– Tai nauda galėtų būti nebent verslo aspektu, plėtojant turizmą ir panašiai?
– Žinoma, tą ekonominę vertę mes turime vertinti. Nesame ta šalis, kuri gali sakyti, kad ekonominė reikšmė mums nesvarbi ir kad turime labai daug pinigų. Tikrai tą ekonominę naudą turime vertinti ir dėl to ten, kur įmanoma tai padaryti, reikia daryti. Miestuose laivyba galbūt gali kokios nors naudos atnešti, niekas labai stipriai dėl to ir neprieštarauja, nes miestuose poveikis pačiai upei jau ir taip yra labai ženklus.
Ta pati Neries atkarpa nuo Kauno iki Jonavos galbūt dar būtų svarstytina, nes galbūt tai ekonomiškai būtų naudinga. Iš „Achemos“, kuri nelabai turbūt tos veiklos dabar vykdo, produktus gabenti naudojant laivybą galbūt būtų ekonomiškai naudinga. Dėl kai kurių atkarpų tikrai galėtų būti svarstoma. Bet Neries atkarpa nuo Jonavos iki Vilniaus iš esmės yra ta teritorija, kurią mes Lietuvoje labiausiai norėtume išsaugoti gamtiniu požiūriu.
– Vidaus vandens kelių direkcija tikina jau atlikusi tyrimus, nuskenavusi visą Neries dugną tarp Kauno ir Vilniaus. Natūralu, kad bene didžiausią iššūkį kelia rėvos. Anot direkcijos vadovo V. Vinokurovo, kai kuriuos akmenis reikėtų patraukti 10–15 metrų į šoną. Neabejoju, kad Nerį puikiai pažįstate. Ką reikštų toks riedulių patraukimas į šoną, ypač žinant, kad, pavyzdžiui, Dūkštos ar Verkšionių rėvos yra itin siauros?
– Aš neįsivaizduoju, kaip vieno akmens patraukimas galėtų laivybai ką nors pakeisti, jeigu aplink tą akmenį vandens gylis vasaros nuosėkio metu yra 15–20 centimetrų. Tą Nerį rėvose galima perbristi iki kelių sušlampant.
Tas vienkartinis išgilinimas naudos duos iki pavasario. Vėl pavasarį reikės gilinti, tada drumsti tas pačias buveines.
K. Skrupskelis
Vieno akmens patraukimas iš esmės rėvos nepakeičia, tačiau jeigu mes ją pradedame gilinti, turime turėti omenyje, kad tai yra nuolat besikeičiantis vandens telkinys, kur kasmet išgilinta vieta bus užnešama smėliu, dumblu, smulkios frakcijos nešmenimis. Tai realiai tas vienkartinis išgilinimas naudos duos iki pavasario. Vėl pavasarį reikės gilinti, tada drumsti tas pačias buveines, jas keisti, bus nuolatinis įsikišimas ir pan. Tai nėra stovintis vandens telkinys, kur iškasėme duobę ir kol ta duobė užslinks minkštos frakcijos gruntu, lauksim 10 ar 15 metų. Natūralu, kad nuolatos ta upė keičiasi.
– Bet visgi, ar, kaip sako direkcijos vadovas, lašišos galėtų neršti pasitraukusios tuos 10–15 metrų į šoną?
– Lašišos galėtų neršti turbūt daugybėje vietų Neryje ir jos tikrai neršia daugybėje vietų Neryje. Tačiau jeigu mes pradėtume keisti buveines, kur jos gyvena, tai šansų, kad ta žuvis grįš apskritai pas mus iš Baltijos jūros neršti, labai sumažėtų. Ir kaip jau minėjau, tai yra pagrindinė Lietuvos upė tuo gamtosauginiu požiūriu, dėl reofilinių, visų srovę mėgstančių rūšių.
– Kaip tuomet Jums iš šono atrodo, kad, iš vienos pusės, mes į kai kurių žuvų rūšių – lašišų, šlakių, eršketų – išsaugojimą įdedame daug pastangų, į tai investuotas ne vienas milijonas eurų, iš kitos pusės – atsiranda siūlymas įrengti vandens kelią ir tarsi visą tą įdirbį sunaikinti?
– Manau, kad natūralu, jog visos pusės turi savo ekonominių interesų ir yra suinteresuotos. Lietuva nėra ta be galo turtinga valstybė, kuri galėtų leisti sau aukoti viską dėl gamtosaugos. Tai turbūt kompromisų gali būti, tačiau kai kur tų kompromisų aš neįsivaizduoju.
Turbūt reiktų pasižiūrėti, kaip į mūsų tokį norą gilinti Nerį, nukasant Natura 2000 buveines, sunaikinant svarbiausias buveines, kurios saugomos Neries upėje, pasižiūrėtų Europos Komisija ir ką ji mums apie tai pasakytų. Turbūt įsipareigojimus turime tikrai nemažus jai.
– O galbūt jau teko Jums pačiam su tarptautine bendruomene apie tai šnekėti, diskutuoti su ta pačia Europos Komisija ir su jai dirbančiais mokslininkais? Kokie atgarsiai?
– Neoficialių diskusijų vyksta. Iš tiesų ir praėjusiais metais jų buvo, nes tas bandymas paversti Nerį laivybos keliu turbūt jau daugiau nei dešimtmetį vyksta. Buvo dar prie Bronislovo Lubio bandymas kaskaduoti upę, daryti tokius šliuzus laivybai nuo Jonavos, nuo „Achemos“. Ta mintis buvo gana greitai atmesta. O dabar kitas kelias pasirinktas – kasti tas rėvas.
Bet tikiuosi, kad tai neįvyks, man tai būtų sunkiai suvokiama. Mes turime rasti kompromisą. Tai būtent laivyba miestuose, kur upė yra stipriai paveikta. Galbūt galima laivyba nuo Kauno iki Jonavos, kur nėra tokių labai svarbių reikšmingų buveinių, tačiau atkarpa nuo Jonavos iki Vilniaus – tai brangiausias turtas, kurį turime Lietuvoje.
– Šiuo metu kaip tik vyksta vandens kelio įrengimo darbai Nemuno aukštutinėje dalyje. Ar jau teko pastebėti ten įvykusių upės pokyčių? Kaip pasikeitė upė? Kas nutiko su žuvims tinkamomis nerštavietėmis, augalija?
– Taip, iš tiesų radikalūs tie pasikeitimai. Poveikis kol kas nebuvo vertintas, bet aš net neabejoju, kad Aplinkos ministerija į tai jau atkreipė dėmesį, nes socialiniuose tinkluose tikrai daug tos informacijos buvo. Anksčiau ar vėliau tas padarytas poveikis bus vertinamas ir greičiausiai bus tiriama, kodėl buvo duotas leidimas nukasti rėvas, gilinti farvaterį, atlikti panašūs darbai. Lyg ir poveikio aplinkai vertinimas buvo atliktas ir jo išvada turėjo būti pateikta, kad galima tuos darbus atlikti. Bet kaip tai įvyko, aš neįsivaizduoju, nedirbau prie šio projekto.
(...) Drąsiai sakyti, kad buvo padarytas neigiamas poveikis, tikrai dar negaliu. Reikės aiškius tyrimus atlikti, greičiausiai kitais metais ar gal net šiais metais sulauksime Aplinkos ministerijos užklausos apie tai. Bet poveikis tikrai padarytas.
– Ačiū už pokalbį.
