19 a. pirmoje pusėje medicina Vilniuje išgyveno savo aukso amžių. Kaip LRT RADIJUI pasakoja knygos „Pamišimas ir epilepsija paūmėja šviečiant mėnesienai. Nervų ligos Vilniuje XIX a. pirmoje pusėje“ autorė, medicinos istorikė dr. Eglė Sakalauskaitė–Juodeikienė, Vilniaus universitete (VU) tuo metu dėstė patys geriausi užsienio profesoriai ir medikai, stebina jų neurochirurgijos pasiekimai, į klinikinę praktiką įeisiantys tik gerokai vėliau. Visgi, žvelgiant į praeitį, surandama ir kuriozų – ne retas pacientas tada gydytas dėlėmis, gyvsidabrio druskomis ar ciano vandeniliu, o Mėnulio įtaka pamišimui nebuvo abejojama.
Išsiskyrė savo pažanga neurochirurgijoje
LRT RADIJUI neurologė dr. E. Sakalauskaitė-Juodeikienė pasakoja – 19 a. pradžioje VU laikytas savotiškais Rusijos imperijos vartais į apšviestąją Europą. Tuo metu įkurtos VU klinikos, Vilniaus medicinos draugija, Vakcinacijos ir Motinystės institutai. Anot ekspertės, VU Medicinos fakultetas apskritai buvo vienas didžiausių Rytų Europoje.
„Jozefas Frankas savo praktinės medicinos vadovėlyje, kuris buvo naudojamas praktiškai visos Europos universitetuose, tuo metu VU pavadino turtingiausiu [universitetu] Europoje. (...) Greičiausiai tai buvo tiesa, nes pats caras Aleksandras I globojo universitetą“, – dėsto medicinos istorikė.
Ekspertės teigimu, to meto Vilniaus medikai ligas diagnozuodavo ir gydydavo labai panašiai, kaip ir kitų šalių gydytojai. Visgi istorikus stebina šalies pasiekimai neurochirurgijos srityje. Nors tuo metu neurochirurgijos, kokią ją įsivaizduojame dabar, dar niekur nebuvo, VU klinikų chirurgai pasitelkdavo išties šiuolaikiškus gydymo metodus.
„Jeigu ligonis atvykdavo su vienpusiu paralyžiumi ir buvo žinoma, kad buvo galvos trauma, jeigu nebūdavo jokių išorinių kaukolės sužalojimo požymių, jie manydavo, kad kraujas išsiliejo priešingoje nei paralyžius pusėje. Jeigu paralyžiuota dešinė ranka, tai jie trepanuodavo kairę kaukolės skliauto pusę“, – aiškina moteris.
Anot dr. Eglės Sakalauskaitės-Juodeikienės, to meto medikai praktiškai taikė galvos smegenų žievės lokalizacijos teoriją. Ši skelbia, jog už vieną kūno pusę yra atsakinga priešinga smegenų dalis: už kairę kūno pusę – dešinė smegenų dalis ir atvirkščiai. Ši teorija paplito tik po kelių dešimtmečių, 19 a. pabaigoje. Universitetuose tuo metu buvo dėstoma, kad galvos smegenys yra nedalomos, jos visos atsakingos už mūsų funkcijas.
„Mūsų universiteto darbuose 19 a. smegenys buvo vadintos kilniausiu žmogaus kūno organu. (...) Vilniaus gydytojai pastebėjo, kad galvos smegenų pažeidimas sukelia, galima sakyti, skaudžiausius padarinius, žmogui, jo individualumui, gabumams, savitumui, esybei“, – teigia medicinos istorikė.
Žmonės įtariai žiūrėjo į gydymo naujoves
Lyginant su dabartiniais laikais, gydymo prieinamumas 19 a. Vilniuje buvo daug mažesnis. Kaip aiškina LRT RADIJO kalbinta medicinos istorikė, norint gauti gydymą, be galo reikšmingas tuo metu buvo žmogaus socialinis sluoksnis.
„Pas universitete paruoštą gydytoją profesionalą galėdavo gydytis karaliai, vyskupai, aukštuomenės žmonės. Tų gydytojų buvo labai nedaug, jie buvo labai išskirtiniai. (...) Miestiečiai dažniausiai kreipdavosi pas kokį nors barzdaskutį chirurgą, kuris nebuvo universitete paruoštas. (...) Barzdaskutys uždėdavo odeles, nuleisdavo kraują, atstatydavo kokius lūžius, atverdavo pūlinį ir panašiai. Na, o kaimo vietovių gyventojai dažniausiai neturėdavo nei gydytojo, nei barzdaskučio chirurgo – kreipdavosi pas įvairias būrėjas, žolininkes, užkalbėtojus, žiniuonis.
Medicinines paslaugas, be abejo, teikdavo ir pribuvėjos, ir dvasininkai, ir vienuoliai, kurie dirbdavo špitolėse, prieglaudose. Be abejo, pirmieji tokie medicininių paslaugų tiekėjai buvo ne kas kita, kaip ligonio artimieji, giminės. Gydytojas, kalbant šių laikų terminais, iš tikrųjų daugiau nei 95 proc. visos visuomenės buvo tiesiog nepasiekiamas“, – dėsto ekspertė.
Visgi net ir turėdami galimybę pas profesionalą gydytis nemokamai, ne visi pacientai ja noriai pasinaudodavo. Pasak dr. E. Sakalauskaitės-Juodeikienės, to meto žmonės gana skeptiškai žiūrėjo į įvairias gydymo naujoves.
„Pacientai iš tikrųjų buvo įtarūs. Kai Jozefas Frankas įkūrė VU Terapijos kliniką, jam iš pradžių buvo labai sunku prisirinkti pacientų, nes visi bijojo, galvojo, kad ten juos gydys labai stipriai, kad labai daug jų mirs, o po mirties jų kūnus naudos skrodimams, anatominiams žmogaus patologijos muziejaus preparatams ir panašiai. Tačiau, na, vienas iš kito susižinojo, kad iš tikrųjų pacientai pasveiksta, (...) ir tų ligonių atsirado, nes vilniečiams patekti pas profesionalų gydytoją, nemokant mokesčio, universiteto klinikos buvo vienintelė tokia galimybė“, – sako moteris.
Dėl sveikatos sutrikimų kaltindavo Mėnulį
Kaip LRT RADIJUI pasakoja medicinos istorikė, 19 a. pirmoje pusėje Vilniuje vyravo įvairios karštinės, šiltinės epidemijos, viduriavimai, kaltūnas, apopleksija, encefalitai, meningitai, traukulių priepuoliai ir vaikų chorėjos – infekcinės neurologinės komplikacijos, pasireiškiančios nevalingais judesiais.
Anot ekspertės, tuo laikmečiu pacientai buvo gydomi remiantis įvairiomis mokslinėmis doktrinomis ir įtikėjimais. Vieni gydytojai tikėjo gamtos galia ir kad žmogaus įsikišimo gydant apskritai nereikia, kiti priešingai – imdavosi gana kuriozinių priemonių: dėlėmis nuleisdavo ligoniui kraują, skirdavo jam vyno ar opijaus, kartais žmogų net užhipnotizuodavo.
Dar dalis gydytojų tikėjo nuo Antikos laikų užsilikusiu aiškinimu, jog dėl tam tikrų žmogaus ligų kaltas Mėnulis.
„Žmonės tuo metu manė, kad Mėnulis sukelia, aišku, vandenynų potvynius ir atoslūgius, bet manyta, kad tuos pakitimus jis sukuria ne tik makrokosme, bet ir mikrokosme, o mikrokosmas yra žmogaus kūnas. Ir, tarkime, jeigu manyta Antikos laikais, kad smegenys yra gleives sekretuojanti liauka, tai manyta, kad pilnatis sukelia tų liaukų hipersekreciją, savotišką potvynį galvos smegenyse. Tos liaukos užkemša galvos smegenų skilvelius ir sukelia, pavyzdžiui, traukulių priepuolius“, – teigia dr. E. Sakalauskaitė-Juodeikienė.
Kaip aiškina neurologė, Antikos laikais buvo tikėta, kad priklausomai nuo Mėnulio fazės žmogui pasireiškia ir lunatizmas, laikytas psichikos sutrikimu. Vėliau lunatikais vadinti ir epileptikai, ir įvairūs vizijų regėtojai, ir somnambulai, vaikštantys per miegus. Ekspertės teigimu, tokie ligoniai 19 a. Vilniuje pirmiausiai būdavo gydomi įvairiais būdais atstatant skysčių disbalansą organizme.
„Tuo metu vyravo tokia iš Hipokrato laikų atėjusi (...) 4 humorų teorija, kuri teigia, kad žmogaus ligą sukelia organizmo skysčių disbalansas. Tie organizmo skysčiai buvo kraujas, flegma (gleivės), juodoji ir geltonoji tulžis. Manyta, kad reikia tą disbalansą koreguoti, pavyzdžiui, nuleidžiant kraują, uždedant dėles, skiriant klizmą, skiriant vėmimą skatinančius vaistus“, – dėsto pašnekovė.
Gydydavo ir mirtinais nuodais
LRT RADIJO kalbinta neurologė dalinasi dviem įdomiais atvejais, kuriuos aptiko tirdama 19 a. pirmosios pusės Vilniaus medicinos praktiką.
Pirmajame iš jų, aprašytame 1822 m. VU šaltiniuose, kalbama apie ligonę Karoliną N., 40 m. amžiaus moterį, besilaukiančią penktą kartą. Apie ją rašoma taip: „ji tvirta ir gerai sudėta juodaplaukė, paraudusio veido, bet nepiktnaudžiaujanti alkoholiniais gėrimais. Nėštumo metu, kurio metu sunkiomis ligomis nesirgo, pabaigoje, gimdymo skausmų suimta, ji atėjo į VU Akušerijos kliniką, skųsdamasi stipriu galvos skausmu, nuovargiu ir ūžimu ausyse“.
Motinai pagimdžius, ji pajuto juosmens skausmą, prasidėjo traukulių priepuoliai. To meto gydytojai rėmėsi teorija, jog pas ją yra kraujo perteklius, dėl to jai daug kartų jį nuleido. Vėliau, kai gimdyvę ir toliau vargino galvos skausmas, jai ant sprando ir smilkinių uždėta 18 dėlių, ties stuburu įbrėžta oda ir pastatyta 12 taurių, kad jos išsiurbtų kraują. Vėliau gimdyvei paskirta ir gyvsidabrio druska viduriavimui sukelti. Galiausiai po 8 dienų moteris pasveiko ir buvo išrašyta namo.
„Aš visą tai perskaičiusi pagalvojau, kad šioje kvapą gniaužiančioje istorijoje belieka tik pasidžiaugti, kad moters gyvybinės jėgos ir noras išgyventi buvo stipresnis už gydytojų norą ją pagydyti“, – juokiasi pašnekovė.
Antrasis atvejis – VU Terapijos klinikos 1816 m. ataskaitoje aprašytas 20 m. vyras, vidutinio ūgio, tvirto kūno sudėjimo ir stiprios sveikatos. Jį prieš 4 mėn. sukandžiojo į kiemą užklydęs šuo ir vyrui pasireiškė pasiutligė. Be įvairių kitų metodų, pavyzdžiui, kraujo nuleidimo, jam papildomai buvo skirtas gydymas ciano vandeniliu.
„Mirtinas vaistas mirtinai ligai“, – teigia medicinos istorikė.
Visgi, nepaisant tokių kuriozinių to meto gydymo metodų, ekspertė pastebi ir dalykų, kurių šiuolaikinė medicina galėtų iš 19 a. pradžios praktikos pasimokyti. Vienas iš jų – gydytojų dėmesys savo pacientui.
„Atlikusi šį istorinį tyrimą supratau, kad 19 a. VU klinikose dirbę profesoriai, gydytojai, studentai stengdavosi įsigilinti ne tik į tą kūnišką, fizinį, bet ir į dvasinį, vidinį ligonio pasaulį. Ir nors šių laikų medicinoje mes visi oficialiai deklaruojame, kad laikomės to biopsichosocialinio modelio, tačiau jo pritaikyti klinikinėje praktikoje praktiškai yra neįmanoma dėl didelio ligonių srauto, dėl trumpo ligonio konsultacijai skiriamo laiko ir kitų veiksnių.
Paradoksas yra tame, kad 19 a. Vilniaus gydytojai neturėjo nieko, galima sakyti, tik savo rankas, užtat [galėjo] daug laiko būti šalia ligonio ir jį išklausyti. O mes šiandien turime viską – sudėtingus imunologinius, biocheminius tyrimus, magnetus, tomografijas, radionuklidus ir panašiai, tačiau neturime laiko savo ligoniui. (...) Tas laikas sergančiam, kenčiančiam, ieškančiam pagalbos galėtų būti tai, ką mūsų beveik tobula, moksliniais įrodymais pagrįsta medicina galėtų susigrąžinti iš praeities“, – tvirtina dr. E. Sakalauskaitė-Juodeikienė.
Viso pokalbio su medicinos istorike klausykitės LRT RADIJO laidos „Tuzinas“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
