Tikrai nereikia būti mokslininku norint suprasti, kad gamta mums daro didžiulę įtaką. Penkiolikos minučių pasivaikščiojimas miškelyje ar parke gali nuraminti užvirusį pyktį ir padėti išvengti niekam nereikalingo barnio, sode ar kambario vazonuose pražydusių gėlių kvapas gali suteikti džiaugsmo ar net pakutenti kūrybiškumo gyslelę, pavasarinis paukščių čiulbėjimas suteikia energijos (ir vilties, kad jau tuoj vasara), o žvilgsnis nuo kalno viršūnės į besidriekiančias beribes žemės platumas sukelia nuostabą, palaimą ar gal net pakeičia pasaulėžiūrą. Aš pati praleidžiu labai daug laiko gamtoje ir man pasidarė įdomu, kaip ir kodėl gamta taip stipriai gali mus paveikti, kas vyksta mūsų smegenyse, kai mes patiriame gamtą. Būtent apie tai ir rašau šiame straipsnyje.
Viskas, ką galvojame, jaučiame, darome, suvokiame, kas esame, mūsų sąmonė, realybės suvokimas ir tikrovės formavimas kyla iš 3 kilogramų masės mūsų kaukolėje – smegenų. Dėl jų galime mąstyti ir bendrauti, naudodami sudėtingas simbolines reprezentacijas ir aukštesnio lygio abstraktų informacijos apdorojimą, tačiau kartu galime itin lengvai pasiduoti patiems primityviausiems impulsams ir potraukiams.
Straipsnių ciklas „Mano smegenys ir ...“, publikuojamas bendradarbiaujant su neuromokslininke Laura Bojarskaite, skirtas visiems, norintiems geriau suprasti, kaip aplinka ir išoriniai veiksniai gali paveikti mūsų smegenis ir kaip visa tai turi įtakos mums ir mūsų gyvenimui! Geriau suprasdami, kaip aplinka veikia smegenis, galime tikslingai daryti sprendimus ir rinktis veiklą, kuri palaikys ar net pagerins bendrą smegenų sveikatą arba norimus protinius gebėjimus, pavyzdžiui, atmintį, dėmesio sutelkimą ar emocijų kontrolę.
Šiuose straipsniuose bus aprašytas tik poveikis smegenims, nors veikiamos ir kitos kūno dalys. Pateikiama informacija nėra medicininė ir jokiais būdais nepakeičia gydytojo konsultacijos. Šis ciklas yra tik edukacinis, parengtas švietimo tikslais, skirtas papasakoti, kaip skirtingi dalykai veikia mūsų smegenis, ir neteikia jokių medicininių patarimų ar rekomendacijų.
Gamta gerina fizinę, emocinę ir psichologinę sveikatą
Visų pirma norėčiau apibendrinti tikrai daug geros kokybės mokslinių straipsnių, kurie tiria, kaip gamtos patyrimas ir sąveika su gamta paveikia mūsų sveikatą, savijautą ir gerovę. Manau, kiekvienas žinome, kad gamta yra gerai ir sveika, tačiau aš tikrai nežinojau, kad sąrašas bus toks ilgas ir platus. Čia reikėtų paminėti, kad gamtos patyrimas nebūtinai yra penkių dienų žygis kalnuose be telefono, tai yra bet kokia sąveika su gamtos pasaulio elementais (augalais, gyvūnais, kraštovaizdžiais) per įvairius jutimo būdus – regą, klausą, lietimą, skonį, uoslę. Taigi, gamtos patyrimas gali būti pasivaikščiojimas parke, paukščių čiulbėjimo ar vandens čiurlenimo klausymas, sodininkystė, kambarinės gėlės, filmuko su gamtos vaizdais žiūrėjimas ar net pušų eterinio aliejaus kvapas. Taigi, sąveika su gamta:
1. Gerina protines suaugusiųjų ir vaikų funkcijas (atmintį, informacijos apdorojimo greitį, dėmesio valdymą, vykdomąsias funkcijas, kūrybiškumą, savikontrolę, impulsų kontrolę);
2. Mažina stresą (jaučiamą subjektyviai, streso hormonų ir kitų su stresu susijusių biožymenų kiekį, su streso atsako paleidimu susijusių smegenų dalių aktyvavimą);
3. Padeda greičiau atsigauti po stresinių, trauminių situacijų, po intensyvaus protinio ar fizinio darbo;
4. Stiprina imunitetą (didina apsauginių imuninių ląstelių ir molekulių kiekį, mažina riziką susirgti užkrečiamomis virusinėmis ligomis);
5. Gerina miegą, mažina nemigą;
6. Mažina psichinių ligų riziką (dėmesio sutrikimai, nerimo ir panikos sutrikimai, depresija, potrauminis streso sutrikimas);
7. Mažina kraujospūdį, gerina širdies ir kraujagyslių sistemos rodiklius, mažina širdies ir kraujagyslių ligų riziką;
8. Gerina kvėpavimą, lengvina astmą;
9. Didina laimės jausmą, pasitenkinimą gyvenimu, gerina santykius su kitais, altruizmą, empatiją, gyvenimo prasmės jausmą.
Oho, kokia visa gydanti piliulė ta gamta! Ir dar nemokama! Atrodytų, kad mūsų sveikata grįžta į balanso būseną, kai esame aplinkoje, kurioje išsivystėme evoliucijos metu... Remiantis tyrimų duomenimis, atrodo, jog kuo gamta natūralesnė ar tikresnė, kuo toliau esame nuo civilizacijos ir miesto garsų (lėktuvų, mašinų), tuo poveikis stipresnis. Pavyzdžiui, žygis kalnuose ar miške yra geriau nei pasivaikščiojimas parke, o pastarasis yra geriau nei žiūrėjimas į parką pro langą. Pasivaikščiojimas parke, kuriame girdisi paukščių čiulbėjimas ir vandens čiurlenimas, yra geriau nei tokiame, kuriame girdisi mašinos. Gatvė su medžiais yra geriau nei gatvė be augalų, net žiūrėjimas į gamtos vaizdų nuotraukas ar kambarines gėles turi teigiamą poveikį mūsų sveikatai ir yra geriau nei nieko.
Labai svarbi detalė – svarbu būti gamtoje, o ne prasilėkti per mišką žiūrint „Youtube“ filmuką, klausant tinklalaidės ar stresuojant per telefono skambutį vykstančiame darbo susirinkime. Tyrimai rodo, jog technologijų naudojimas būnant gamtoje mažina su gamta susijusią naudą. Sąmoningas gamtos patyrimas, sąmoningas buvimas gamtoje yra labai svarbi dalis norint pasinaudoti išvardytomis terapinėmis gamtos ypatybėmis. Kuo daugiau mūsų jutimo sistemų naudojame, tuo geriau.
Gamtos patyrimas apima uoslę, garsą ir vaizdą – tai ne tik fizinis aktyvumas
Tiriant gamtos poveikį mūsų sveikatai ir savijautai tikrai sunku pasakyti, kodėl žmonės taip jaučiasi: ar tai grynas oras? Ar tam tikros spalvos, vyraujančios tik gamtoje? Ar tai specifinės natos paukščių dainose ar miško ošime? Ar tai gamtos vaizdų, garsų ir kvapų kombinacija? O gal tiesiog žalesnių rajonų žmonės daugiau sportuoja parkuose?
Į pastarąjį klausimą gali atsakyti Glazgo universiteto Škotijoje epidemiologas Richardas Mitchellas. Jis atliko didelį tyrimą, kurio metu buvo nustatyta, jog arti žaliųjų zonų gyvenantys žmonės mažiau serga ir jų mirtingumas mažesnis, net jei jie tomis žaliomis zonomis nesinaudoja (tačiau nauda sveikatai didesnė jei pajudame, nei jei nepajudame). Taip pat vien tik fizinio aktyvumo hipotezę padeda atmesti ir tyrimai, kurie palygino pasivaikščiojimą gamtoje ir pasivaikščiojimą mieste ir pastebėjo, jog nauda sveikatai buvo gerokai didesnė, jei vaikščiota buvo gamtoje. Pastebėjimą, jog tiesiog netoliese esanti gamta daro teigiamą poveikį, remia ir tyrimai, kurie parodo, kad net vaizdas pro langą turi įtakos mūsų sveikatai. Pavyzdžiui, pacientai ligoninėse, kurie pro palatos langą mato medžius ir žolę, atsigauna ir pasveiksta greičiau nei tie, pro kurių langą matyti niūrūs vaizdai, tokie kaip pastato siena. Ta pati tendencija matoma ir mokyklose. Mokinių, kurie pro langą mato gamtą, tiek pasiekimai, tiek psichologinė sveikata geresnė nei tų, kurie pro langą nemato gamtos.
Tyrimai rodo, kad net pavieniai gamtos kvapai, gamtos garsai ar vaizdai (nuotraukos, filmukai, vaizdas į gamtą) gali paveikti mūsų smegenis ir pagerinti sveikatą bei mokymosi rezultatus. Gamtos garsų, tokių kaip paukščių čiulbėjimas ar vandens garsai, klausymas yra susijęs su sumažėjusiu stresu, geresne nuotaika, geresnėmis protinėmis galimybėmis bei pagerėjusia miego kokybe.
Pavyzdžiui, paukščių čiulbėjimo klausymasis sėdint uždaroje patalpoje mažina subjektyvų streso potyrį ir streso hormonų kiekį bei leidžia mums jaustis labiau atsipalaidavusiais. Kitas tyrimas nustatė, jog tyrimo dalyviai, kurie klausėsi svirplių svirpimo ar bangų dūžos garsų, geriau atliko sudėtingus protinės veiklos testus nei tie, kurie klausėsi miesto garsų, pavyzdžiui, eismo ar judrios kavinės triukšmo. Taip pat gamtos garsų klausymas padeda greičiau atsigauti po intensyvaus protinio darbo. Tai parodo tyrimai, kurių metu dalyviai atlieka kognityviškai sudėtingas užduotis, pertraukų metu klauso gamtos garsų, nieko arba kitokios muzikos, ir po pertraukos vėl dirba prie užduočių. Tie, kurie pertraukos metu klauso gamtos garsų, antrame etape daro mažiau klaidų ir užduotis atlieka greičiau. Aišku, geriausia pertraukų metu išeiti pasivaikščioti į realią gamtą, jei yra galimybė, tačiau jei tokios nėra, galime bent pasimėgauti gamtos garsais per ausines.
Kvapai yra labai galingas stimulas, galintis greitai paveikti mūsų smegenų aktyvumą ir taip daryti įtaką mūsų savijautai ir nuotaikai. Galėtume juokauti, jog tiesiausias kelias į smegenis yra per nosį. Miško kvapai, tokie kaip medžių (ypač spygliuočių) eteriniai aliejai, mažina stresą, kraujospūdį, palengvina astmą ir gali net pagerinti imuninės sistemos veiklą.
Japonų tyrėjas Miyazaki daug metų tiria, kaip medžių eteriniai aliejai ir juose esančios medžiagos, tokios kaip fitoncidai, paveikia žmogaus sveikatą ir savijautą. Jo tyrimai rodo, jog medžių eteriniai aliejai mažina stresą, streso hormonų kiekį kraujyje bei suaktyvina apsaugines imunines ląsteles (angl. NK cells, natural killer cells). Tokie poveikiai buvo pastebėti tiek žmonėms pasivaikščiojus miške, tiek laboratorinėmis sąlygomis uodžiant medžių eterinius aliejus. Kito įdomaus tyrimo metu dalyviams buvo sukeltas nedidelis elektros šokas, norint imituoti stresinę situaciją. Eksperimento metu buvo matuojamas odos laidumas, kuris yra streso reakcijos indikatorius. Tų dalyvių, kurie eksperimento metu uodė parko (žolė) ar miško (grybai, eglės) kvapus, streso reakcija į elektros šoką buvo mažesnė ir jie greičiau po jo atsigavo nei tie, kurie uodė miesto kvapus (dyzelinas, derva, parakas).
Nemažai tyrimų parodo, jog net paprasčiausiai žiūrėti į gamtos nuotraukas ir filmukus gali būti naudinga. Vienas tyrimas palygino žmonių, kurie vaikščiojo lauke natūralioje arba miesto aplinkoje, rezultatus su žmonėmis, kurie žiūrėjo vaizdo įrašus apie šias sąlygas. Jie nustatė, kad bet koks buvimas gamtoje – asmeniškai ar per vaizdo įrašą – pagerino dėmesį ir teigiamas emocijas. Tačiau poveikis buvo stipresnis tiems, kurie iš tikrųjų praleido laiką lauke. Kitame darbe Anglijos mokslininkai nustatė, kad žmonės, kurie žiūrėjo vaizdo įrašus apie gamtą su įvairia flora ir fauna, pranešė apie mažesnį nerimą, didesnį gyvybingumą ir geresnę nuotaiką nei tie, kurie žiūrėjo vaizdo įrašus su mažiau biologiškai įvairiu kraštovaizdžiu. Taigi, atrodo, bioįvairovė yra vienas iš kriterijų, prisidedančių prie gamtos suteiktos naudos mūsų sveikatai ir savijautai.
Visai neseniai mokslininkai pradėjo tyrinėti, ar gamtos patyrimas virtualioje realybėje taip pat galėtų būti naudingas. Kol kas rezultatai rodo, kad buvimas virtualioje gamtoje gali prisidėti prie psichologinio ir fiziologinio atsipalaidavimo bei gali pagerinti dėmesio valdymą, protinę veiklą ir mažinti skausmą. Nors reali gamta tikrai yra geriausia, virtuali realybė gali būti naudingas pakaitalas žmonėms, kurie negali išeiti į lauką, pavyzdžiui, turintiems judėjimo problemų ar sergantiems.
Gyventi prie gamtos jau yra naudinga
Keli labai įdomūs tyrimai įrodė, jog tiesiog gyventi arti vadinamųjų žalių erdvių (parkai, parkeliai, medžių, krūmų ir žolės lopinėliai, medžiais apsodintos gatvės ar medžiais apsodinta Lukiškių aikštė...) yra naudinga mūsų sveikatai, ypač psichinei.
Anglijos Ekseterio medicinos mokyklos universiteto mokslininkai neseniai išanalizavo 10 tūkst. miesto gyventojų psichikos sveikatos duomenis ir naudojo didelės raiškos žemėlapius, kad nustatytų, kur tiriamieji gyveno pastaruosius 18 metų. Jie nustatė, kad žmonės, gyvenantys šalia žaliųjų plotų, mažiau skundėsi psichinėmis problemomis nei tie, kurie gyveno toliau nuo žaliųjų erdvių. Kiti tyrimai rodo, jog suaugusieji, priskirti socialiniams būstams rajonuose, kuriuose yra daugiau žalios erdvės, rodo geresnį dėmesio valdymą ir mažiau streso nei tie, kurie buvo priskirti vienetams, kuriuose yra mažesnė prieiga prie natūralios aplinkos.
Kitas tyrimas su daugiau nei 900 tūkst. Danijos gyventojų parodė, kad vaikai, gyvenę rajonuose, kuriuose yra daugiau žalios erdvės, vėliau turėjo mažesnę riziką susirgti daugeliu psichikos sutrikimų, įskaitant depresiją, nuotaikos sutrikimus, šizofreniją, valgymo sutrikimus ir su priklausomybe susijusius sutrikimus. Tų, kurie vaikystėje (nuo gimimo iki 10 metų) turėjo mažiausiai prieigos prie žaliųjų erdvių, rizika susirgti psichikos ligomis buvo 55 proc. didesnė nei tų, kurie užaugo turėdami daug žalios erdvės. Tyrimai apskritai rodo, jog žaliosios erdvės skatina vaikų vystymąsi, gerina jų pažinimo raidą, didina savikontrolės įgūdžius. Kitame tyrime 2009 metais Nyderlandų tyrėjų komanda nustatė, kad žmonės, gyvenantys arti žaliųjų erdvių, rečiau sirgo 15 ligų, įskaitant depresiją, nerimą, širdies ligas, diabetą, astmą ir migreną.
Įdomu yra ir tai, kad rajonuose, kuriuose daugiau žaliųjų erdvių, yra mažiau nusikalstamumo. Įsteigus žaliąsias erdves vietovėse, kuriose nusikalstamumas didelis, jis sumažėja. Dar įdomiau yra tai, kad žaliosios erdvės sumažina su pajamomis susijusius sveikatos skirtumus. Dažniausiai mažesnes pajamas turinčių žmonių sveikata yra blogesnė, jie dažniau serga ir turi daugiau su sveikata susijusių problemų, tiek fizinių, tiek psichologinių. Tyrimai rodo, jog kuo žalesni rajonai, tuo mažesnis sveikatos sutrikimų skaičiaus skirtumas tarp turtingų ir neturtingų.
Vadinamosios mėlynosios erdvės (vandens telkiniai) nėra taip plačiai ištirtos kaip žaliosios erdvės, tačiau kol kas išleisti moksliniai tyrimai rodo, jog mėlynosios erdvės yra panašiai naudingos sveikatai kaip ir žaliosios.
Net keletas minučių gamtos turi teigiamą poveikį mūsų sveikatai, tačiau kuo daugiau, tuo geriau – gamtos piramidė
Taigi, kiek laiko turėtume praleisti gamtoje, norėdami džiaugtis jos nauda sveikatai? Tyrimai rodo, kad kuo daugiau laiko praleidžiame sąlytyje su gamta, tuo geriau, tačiau net keletas minučių gamtoje sukelia išmatuojamus ir juntamus teigiamus efektus mūsų sveikatai ir savijautai. Pavyzdžiui, vos 15 minučių miške sumažina tiek streso hormono kortizolio kiekį kraujyje, tiek subjektyviai juntamo streso ir nerimo intensyvumą, 20 minučių pasivaikščiojimas lauke vidury darbo dienos žymiai padidina produktyvumą ir kūrybiškumą, pailginkite būvimą gamtoje iki 45 minučių ir džiaugsitės geresne protine veikla ir padidėjusia emocijų kontrole. Net nedidelės ir pastangų nereikalaujančios gamtos dozės, tokios kaip penkias minutes trunkantis grožėjimasis kambariniais augalais ar gamtos nuotraukomis, pagerina bendrą savijautą bei padidina gerovės ir laimės jausmą.
Anglijoje atliktas tyrimas su beveik 20 tūkst. suaugusiųjų nustatė, kad žmonės, per savaitę gamtoje praleidę mažiausiai dvi valandas, kitą savaitę pranešė apie žymiai geresnę sveikatą ir gerovę. Šie rezultatai galiojo ir vyresnio amžiaus suaugusiems ir žmonėms, turintiems lėtinių sveikatos problemų. Poveikis buvo toks pat, nesvarbu, ar žmonės gaudavo „gamtos dozę“ per vieną 120 minučių seansą, ar šį laiką išskirstydavo į kelis trumpesnius seansus per savaitę. Suomijoje atliktas tyrimas parodė, kad, norėdami džiaugtis gamtos nauda sveikatai, turėtume gamtoje praleisti bent 5 valandas per mėnesį.
Padėti orientuotis, kokio ilgio, dažnio ir kokio tipo sąveika su gamta yra rekomenduojama, gali padėti vadinamoji gamtos piramidė. Ši piramidė, panaši savo struktūra į mitybos piramidę, pateikia rekomendacijas nuo kasdienių iki kasmetinių gamtos dozių. Pavyzdžiui, kasdien rekomenduotina praleisti bent 30 minučių artimai pasiekiamoje gamtoje, ar tai būtų parkas, ar apsodinta medžiais gatvė, ar bent pasivaikščiojimas šviečiant saulei, paukščių čiulbesio ar vandens čiurlenimo pasiklausymas. Bent kartą per savaitę rekomenduotina nueiti į didesnį parką ar atokesnį mišką kiek tolėliau nuo miesto garsų ir ten praleisti bent 2 valandas. Bent kartą per mėnesį būtų gerai pasiekti gana atokią žaliąją ar mėlynąją zoną, kurioje beveik nebesigirdėtų miesto garsų, ir ten praleisti visą dieną ar net visą savaitgalį. Ir kartą per metus rekomenduojamas kelių dienų atsitraukimas į laukinę gamtą su jokia ar minimalia technologija.
Gamta paveikia smegenų veiklą ir struktūrą
Ši straipsnių serija yra apie tai, kaip įvairūs išoriniai veiksniai paveikia mūsų smegenis, ir gamtos poveikis mūsų smegenims ne išimtis. Tyrimų apie tai, kaip gamta tiesiogiai paveikia smegenų aktyvumą, tinklus ar struktūrą, nėra labai daug, nes tą tirti sunkoka. Tiesioginį gamtos poveikį smegenims galime tirti uždėję žmonėms elektrodus ant galvos ir paleidę klaidžioti į miškus (ar į kitas gamtos vietas), tačiau, kaip galite spėti, tai nėra patogu ar praktiška (ir turbūt išgąsdintų kitus žygeivius). Deja, kol kas neturime nešiojamų magnetinio rezonanso skenerių, taigi, geriausiu atveju galime pamatuoti smegenų aktyvumą ir struktūrą prieš ir po gamtos patyrimo ar lyginti žmones, kurie būna gamtoje, su tais, kurie nebūna. Tokių tyrimų yra labai nedaug ir jie nėra išsamūs.
Šiek tiek paprastesnis būdas – laboratorijoje žmonėms rodyti gamtos nuotraukas ir filmukus ar duoti klausytis gamtos garsų, tokių kaip paukščių čiulbėjimas ar vandens garsai, ir žiūrėti, kas tuomet darosi žmogaus smegenyse. Tokių tyrimų yra gerokai daugiau, tačiau čia vertėtų pastebėti, kad natūralus gamtos patyrimas skiriasi nuo nuotraukų ar garso takelių ir rezultatai laboratorijoje ir pačioje gamtoje gali skirtis.
Tyrimai, elektrodais matuojantys smegenų aktyvumą smegenų bangų pavidalu, nustatė, jog gamtos patyrimas (tiek gamtos vaizdų žiūrėjimas nuotraukose ar filmukuose, tiek gamtos garsų klausymas, tiek vaikščiojimas gamtoje) didina vadinamųjų alfa bangų kiekį. Šios bangos aptinkamos mūsų smegenyse, kai mes esame atsipalaidavę, ramūs. Šis poveikis išlieka net kelias valandas po sąveikos su gamta. Tokiu būdu gamta gali mus raminti, mažinti stresą.
Kitame tyrime Korėjos mokslininkai naudojo funkcinio magnetinio rezonanso vaizdavimą, kad stebėtų žmonių, žiūrinčių skirtingus vaizdus, smegenų veiklą. Kai savanoriai žiūrėjo į miesto scenas, jų smegenyse suaktyvėjo kraujotaka migdoliniame kūne, kuris apdoroja baimę, emocijas ir nerimą. Natūralios gamtos scenos suaktyvino sritis, susijusias su empatija ir altruizmu. Galbūt taip gamta daro mus malonesnius ir ramesnius.
Galbūt gamta daro mus malonesnius ne tik kitiems, bet ir sau? Tyrėjai iš Stanfordo nuskenavo 38 savanorių smegenis prieš ir po 90 minučių vaikščiojimo dideliame parke arba judrioje Palo Alto centro gatvėje. Vaikščiotojai gamtoje, bet ne vaikštantys mieste, mažiau ruminavo (ruminavimas – pastoviai galvoje besisukanti neigiamų minčių plokštelė, kuri kartojasi ir sukelia nemalonias emocijas) ir jų smegenyse buvo aptinkamas sumažėjęs smegenų dalies, susietos su ruminacija, aktyvumas. Galbūt buvimas gamtoje gali turėti įtakos, kaip paskirstome savo dėmesį, ar sutelkiame dėmesį į neigiamas emocijas, ar ne.
Labai naujas 2021 metų tyrimas parodė, kad buvimas gamtoje gali keisti smegenų struktūrą. Tyrėjai 6 mėnesius reguliariai skenavo šešių sveikų vidutinio amžiaus miesto gyventojų smegenis ir stebėjo, kiek laiko jie praleidžia gamtoje. Buvo pastebėta, jog kuo daugiau laiko dalyviai praleido gamtoje, tuo labiau didėjo smegenų dalis, susijusi su veiksmų planavimu ir reguliavimu. Šie pastebėjimai svarbūs, nes iškelia hipotezę, kad buvimas gamtoje gali atitolinti su amžiumi susijusį smegenų masės mažėjimą ir protinių funkcijų blogėjimą. Tai, kad buvimas gamtoje pakeičia net smegenų struktūrą, taip pat galėtų reikšti, jog gamtos poveikis smegenims ilgalaikis.
Vienas labai įdomus tyrimas pateikė keletą įžvalgų apie gamtos, smegenų dydžio ir protinių funkcijų sąryšį. Tyrime dalyvavo 253 7–9 metų moksleiviai. Tyrėjai kiekybiškai įvertino žalumos kiekį aplink kiekvieno vaiko gyvenamąją vietą nuo gimimo ir pastebėjo, jog didesnis žalumos kiekis buvo susijęs su padidėjusiu tam tikrų smegenų dalių tūriu. Tuomet mokslininkai atliko kompiuterizuotus protines funkcijas matuojančius testus ir pastebėjo, jog padidėjęs šių smegenų dalių tūris buvo susijęs su geresniais testų rezultatais.
Koks gamtos terapinio poveikio mechanizmas?
Yra nemažai teorijų, bandančių paaiškinti fiziologinį mechanizmą, kodėl gamta taip teigiamai mus veikia. Dvi pagrindinės teorijos šioje srityje yra Mičigano universiteto aplinkos psichologų Stepheno ir Rachel Kaplanų pasiūlyta dėmesio atkūrimo teorija ir Ulricho streso mažinimo teorija.
Kaplanų dėmesio atkūrimo teorija teigia, kad laiko praleidimas gamtoje atkuria mūsų koncentraciją ir tarytum pailsina smegenis, nes buvimas gamtoje nereikalauja intensyvaus dėmesio valdymo. Kaplanai tą vadino „pastangų nereikalaujančiu dėmesiu“ (angl. effortless attention). Jie teigė, kad vaizdiniai, natūralios aplinkos elementai – saulėlydžiai, upeliai, drugeliai – nors ir įspūdingi, tačiau nereikalaujantys per didelio dėmesio sukoncentravimo, skatina švelnų ir per daug išteklių nereikalaujantį dėmesį, leidžiantį mūsų smegenims klaidžioti, ilsėtis ir atsigauti. Ši teorija teigia, kad gamta tarytum atkuria ir papildo mūsų kognityvinius resursus todėl, kad buvimas gamtoje jų nereikalauja.
Tuo tarpu Ulricho pasiūlyta streso mažinimo teorija teigia, kad buvimas nepavojingoje natūralioje aplinkoje sumažina stresą. Pasak Ulricho, teigiamas emocinis atsakas į gamtą leidžia žmogui grįžti iš stresinės būsenos į neįtemptą būseną. Tai reiškia, kad nepavojinga natūrali aplinka mažina stresą ir pagerina atitinkamas fiziologines funkcijas, tokias kaip širdies susitraukimų dažnis ir kraujospūdis.
Yra šimtai straipsnių paremiančių tiek vieną, tiek kita teoriją ir tiesa tikrai slypi kažkur vidurkelėje. O gal fraktaluose?
Visi keliai veda į fraktalus arba kaip susiję Polokas, fraktalai ir gamta
Pasiskolinant apibrėžimą iš Vikipedijos, fraktalas yra „sudėtinis geometrinis darinys, kurio atskiri fragmentai yra panašūs arba identiški visumai arba kitiems fragmentams. Pagrindinė fraktalų bendra ypatybė yra panašumas į save, t. y. išdidinta maža geometrinės struktūros dalis atrodo identiška didesnei daliai“. Terminą „fraktalas“ pirmą kartą panaudojo Benoitas Mandelbrotas 1975 metais. Jis pastebėjo, kad fraktalų raštai dažnai buvo aptinkami gamtoje – debesyse, pakrantėse, augalų lapuose, medžiuose, gėlėse, vandenyno bangose, galaktikų sankaupose...
Fraktalo raštą galime aprašyti parametru, vadinamu fraktalinė dimensija D. Šis parametras gali įgyti vertes nuo 1 iki 2 ir nusako vaizdo sudėtingumą; kuo sudėtingesnis vaizdas, tuo didesnis D. Labai supaprastintai pasakius, fraktalinė dimensija aprašo santykį tarp fraktalo didelių ir mažų detalių. Įdomu tai, kad tyrimai rodo, jog žmonėms labiausiai patinka vaizdai, kurių fraktalinė dimensija yra 1.3–1.5. Taip pat žmonės patiria mažesnį streso atsaką ir greičiau atsigauna po streso, kai žiuri į vaizdus, kurių fraktalinė dimensija yra 1.3–1.5, negu kai žiūri į kitokių fraktalinių dimensijų vaizdus.
Taip pat įdomu, kad jeigu uždedame žmonėms elektrodus ir matuojame jų smegenų bangas, kol jie žiūri į vaizdus, kurių fraktalinė dimensija yra 1.3–1.5, matome alfa bangas, tas pačias, kurios susijusios su atsipalaidavimu, poilsiu ir nusiraminimu. Tai atsitinka net tada, kai žmonės žiūri į vaizdus tik vieną minutę. Dar įdomiau yra tai, kad jeigu seksime, kaip juda žmogaus akies vyzdys, kai žmogus žiūri į kažkokį vaizdą, pamatysime, kad akies vyzdys juda fraktaline trajektorija, kurios dimensija yra... 1.3–1.5! O jau pats įdomiausias ir visa paaiškinantis faktas yra tai, jog nors gamtoje aptinkamos visos fraktalinių dimensijų D reikšmės yra tarp 1.1 < D < 1.9, labiausiai paplitę fraktalai yra siauresniame diapazone nuo... 1.3 iki 1.5!
Pavyzdžiui, šiame diapazone yra daug debesų, medžių ir kalnų pavyzdžių. Tiesą sakant, šiame fraktalinės dimensijos diapazone yra ir žymieji Jacksono Pollocko meno kūriniai, kurie savo nuostabumu pakerėjo tiek daug žmonių. Kai mokslininkai išanalizavo miškų ir Pollocko darbų fraktalinius parametrus, pastebėjo, jog jie praktiškai identiški. Pollocko darbai tarytum atspindi pačią gamtos esmę.
Taigi, atrodo, jog mūsų akys ir regos sistema smegenyse yra geriausiai prisitaikiusi apdoroti gamtoje natūraliai egzistuojančius vaizdus, kurie sukelia atsipalaidavimo būseną. Fraktalai suvienija ir sujungia Kaplanų pasiūlytą dėmesio atkūrimo teoriją ir Ulricho streso mažinimo teoriją – kai vaizdo fraktalinė dimensija sutampa su akies judėjimo fraktaline dimensija, mūsų fiziologija atsipalaiduoja, ką matom iš streso testų, taip pat ir mūsų dėmesys sušvelnėja ir taip stipriai neapkrauna smegenų, ką matome matuodami smegenų bangas. Tuo tarpu, jei scena yra per sudėtinga, pavyzdžiui, miesto sankryža, negalime lengvai visko suvokti, o tai savo ruožtu sukelia tam tikrą diskomfortą ir stresinę reakciją, net jei ir nesąmoningai.
Laikas dažniau skirti gamtos terapiją ir miško maudynes
Šiais laikais didelė dalis žmonijos tragiškai nedaug laiko praleidžia gamtoje. Tuo pat metu dar nesame matę tokių didelių psichinių sutrikimų bei ligų, susijusių su gyvenimo būdu, skaičių. Remiantis tyrimais, aiškiai nurodančiais, kaip sveika yra gamta, labai daug gydytojų ir mokslininkų tiki, jog laikas žymiai dažniau žmonėms „išrašyti“ gamtos dozes. Tiesa, tokia gamtos terapija jau yra taikoma. Shinrin-yoku (miško maudynės) yra gydomoji praktika, kilusi iš Japonijos, kai žmonės pasineria į gamtą, dėmesingai kreipdami dėmesį į savo pojūčius ir patirdami gamtą per visas jutimines sistemas. Yra ankstyvų įrodymų, kad miško maudynės gali turėti teigiamą poveikį mažinant psichinės sveikatos problemas, tokias kaip depresija, nerimas, potrauminis streso sindromas ir dėmesio ir ADHD simptomus.
Remiantis daugybe mokslinių tyrimų, dabar žinome, jog gamta gerina mūsų vystymąsį vaikystėje, kognityvinį funkcionavimą, emocinę sveikatą, fizinę ir psichinę sveikatą, atsparumą įvairiausioms ligoms ir apskritai gyvenimo kokybę. Gamta daro mus labiau užjaučiančius ir malonesnius ne tik sau, bet ir aplinkiniams žmonėms ir mus supančiai aplinkai. Visi mūsų jutimai yra labiausiai prisitaikę apdoroti tokio tipo informaciją, kurią mums siūlo gamta, kaip tai matėme pavyzdyje su fraktalais ir mūsų regos sistema. Mūsų jutimai, mūsų smegenys ir mes patys „jaučiamės namie“ matydami vaizdus ir būdami aplinkoje, kurioje išsivystėme. Mūsų pojūčiai yra pritaikyti interpretuoti informaciją apie augalus ir upelius, o ne eismą ir daugiaaukščius. Gamta taip pat sukelia mums nuostabą (angl. awe), o nuostabos jausmas padeda mums pasijusti dalimi kažko didesnio. Manau, visi sutiktume, jog tai vienas iš prasmingiausių patyrimų, kuriuos galime pajausti.
Šis straipsnis parengtas remiantis https://www.science.org/doi/full/10.1126/sciadv.aax0903, https://www.apa.org/monitor/2020/04/nurtured-nature ir straipsniais, aprašytais Florence Williams knygoje „The Nature Fix“.
