Tarptautinis tyrimas. Tarp Kremliaus fondo „pateptųjų“ – ir Adamkaus apdovanotas poetas

Turimi dokumentai iš Vladimiro Putino įsteigto fondo, skirto Rusijos įtakai Vakaruose išlaikyti, rodo, kad Kremlius Lietuvoje yra suinteresuotas išlaikyti ir negausias sovietinę atmintį, karo veteranų žygius įamžinančias organizacijas, taip pat ir rusų kultūros propaganda užsiimančius kūrėjus. Vienas iš tokių – Lietuvos rašytojų sąjungos narys, poetas Jurijus Kobrinas. Tarp laiškų „Pravfondui“ – ir iš Lietuvos pabėgusio Algirdo Paleckio bendražygio Giedriaus Grabausko skundai, kad Rusijoje pažeidžiamos jo teisės.

„Nuoširdžiai dėkoju fondo vadovybei už tai, kad man įteikė bendradarbiavimo garbės ženklą. Esu įsitikinęs, kad mūsų bendra veikla pasitarnaus Lietuvos ir Rusijos piliečių abipusiam supratimui mūsų šalių labui“, – tokį laišką pavyko rasti LRT Tyrimų skyriui tarp turimų Rusijos režimo kontroliuojamo Užsienyje gyvenančių tėvynainių teisių gynimo ir paramos fondo, trumpai vadinamo „Pravfondu“, elektroninių susirašinėjimų.

Padėką už „Rossotrudničestvo“ garbės ženklą 2023 m. gegužę parašė Lietuvoje gyvenantis ir rusų kalba rašantis poetas Jurijus Kobrinas. Mėnesiu ankščiau jis į fondą kreipėsi dėl finansinės paramos, prašydamas 3 tūkst. eurų, o už šiuos pinigus žadėjo iki 2024 m. pabaigos Baltijos šalyse populiarinti rusų literatūrą. Kaip tik tuo metu, kai dėl Rusijos žiauraus karo Ukrainoje Lietuvoje daugelyje sričių buvo atsisakoma rusų kūrybos.

Rašytojas finansavimą gavo, tačiau pagal jo prašymą pinigai pervesti ne jam asmeniškai, o į Maskvoje gyvenančio sūnaus Glebo Kobrino „Sberbank“ sąskaitą. Šis fondo vadovui atsiuntė dokumentą su patvirtinimu, kad pinigai „įkrito“.

Pernai balandį G. Kobrinas „Pravfondui“ išsiuntė savo tėvo poeto darbų ataskaitą, kurioje taip pat teigiama, kad J. Kobrino rinkinys dalinamas nemokamai, įskaitant ir mokyklas Lietuvoje. Kokios tai mokyklos – nepažymėta.

Poetas J. Kobrinas – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 2003 m. iš Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus rankų jis gavo Lietuvos valstybinį apdovanojimą. Tiesa, netrukus po to jis gavo dar tris apdovanojimus ir visus – iš Rusijos vadovo Vladimiro Putino: 2005 m., 2008 m. ir jau po Rusijos įvykdytos Krymo agresijos – 2016 m.

J. Kobrinas – dar viena, bet toli gražu ne paskutinė pavardė, kurią pavyko rasti kartu su grupe tarptautinių žurnalistų, analizuojančių Rusijos įtakos tinklą Vakarų valstybėse, kurį padeda išlaikyti „Pravfondas“. Šį fondą 2011 m. savo dekretu įsteigė V. Putinas ir oficialiai kuruoja Rusijos Užsienio reikalų ministerija. Jam vadovauja buvęs Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas, o Lietuvos, Latvijos, Estijos ir kitų Vakarų šalių žvalgybos patvirtina šį fondą esant tiesiogiai susijusį su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.

„Pravfondas“ finansuoja Kremliui užsienyje dirbančius žmones, tarp kurių yra šnipų, propagandistų, įvairių kitų prorusiškų aktyvistų, ir juos visus, pakliuvusius į demokratinių valstybių teismų akiratį, ginančius advokatus. Per „Pravfondą“ buvo mokama už Viktoro Buto, „mirties pirkliu“ vadinamo Rusijos ginklų kontrabandininko, kalėjusio JAV kalėjime, o vėliau iškeisto į amerikietę krepšininkę, gynybą, o nuo 2023 m. birželio šiam „Kremliaus bankomatui“ dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir veiklą, nukreiptą prieš kitas Vakarų valstybes, yra taikomos sankcijos. Lietuvoje šis fondas finansavo kaltinamųjų dėl Sausio 13-osios įvykių sovietų karininkų advokatų darbą, taip pat Rusijos propagandistų veiklą ir prieš Lietuvą nukreiptas įtakos operacijas.

49 tūkst. elektroninių laiškų ir 22 tūkst. prie jų prisegtų dokumentų iš penkių elektroninio pašto dėžučių, priklausančių „Pravfondui“, gavo Danijos visuomeninis transliuotojas ir jais pasidalijo su tarptautine žurnalistų grupe, vienijama tiriamosios žurnalistikos platformos OCCRP. Keletą mėnesių mes skaitėme ir analizavome žmonių prašymus „Kremliaus bankomatui“ paremti juos, jų veiklas, teisinius procesus subsidijomis, taip pat fondo sprendimus, ataskaitas, informaciją apie atliktus mokėjimus paraiškų teikėjams.

Ši publikacija – jau trečioji ciklo apie „Pravfondo“ veiklą Lietuvoje dalis.

Įvykiai seni, detalės užsimiršo

Rusų kalba rašantis poetas J. Kobrinas savo gimtadienius švęsdavo vienoje ir toje pačioje vietoje – anksčiau veikusioje Teisingumo ministerijos kavinėje Gedimino prospekte. Buvęs rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas teigia, kad kai tik 2002 m. pabaigoje buvo išrinktas į šias pareigas, perėmė ir dar vieną funkciją – sveikinti J. Kobriną jubiliejų progomis.

„Be etatinio sveikintojo, manęs, ir kiti sveikintojai nesikeisdavo, tarp jų ir iš Rusijos ambasados“, – rašo J. Liniauskas viename iš to meto įrašų draugams, kuriuo pasidalijo ir su LRT Tyrimų skyriumi. Ši pareiga vėliau pavirto kvietimais į priėmimus Rusijos ambasadoje, kurioje kartą, anot J. Liniausko, su diplomatine priedanga dirbęs Rusijos specialiųjų tarnybų pareigūnas jam pasiūlęs: „Prašyk, ko nori, kokių tik nori rašytojų, pačių didžiausių žvaigždžių, mes viskuo pasirūpinsime – ir kelionės išlaidomis, ir nakvyne, ir honorarais.“

Tačiau buvęs Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas šiandien sunkiai pamena aplinkybes, kas ir kodėl labiausiai stengėsi, kad 2003 m. poetui J. Kobrinui būtų įteiktas Lietuvos valstybės apdovanojimas.

Kadenciją baigiant tuomečiam prezidentui V. Adamkui, Rašytojų sąjungos narys buvo apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Netrukus po to J. Kobrinas apdovanojimą gavo ir iš Rusijos prezidento V. Putino rankų, o vėliau – dar keletą.

Vis dėlto nominuoti J. Kobriną valstybiniam apdovanojimui sugalvojo ne Lietuvos rašytojų sąjunga. Atvirkščiai – ji stojo piestu prieš tokį Kultūros ministerijos ir tuometės prezidentūros sumanymą. Birutė Jonuškaitė, dabartinė Rašytojų sąjungos pirmininkė, teigia neprisimenanti visų prieš daugiau nei dvidešimt metų vykusių diskusijų aplinkybių, tačiau pamena, kad Lietuvos rašytojai buvo labai pasipiktinę. Tą rodo ir likę dokumentai iš Rašytojų sąjungos valdybos posėdžių.

„Per valdybos posėdį buvo svarstomas J. Kobrino elgesys, matyt, jau tada jis kėlė valdybos nariams tam tikrų klausimų. Ir valdyba buvo įpareigojusi tuometinį pirmininką J. Liniauską, kad jis kreiptųsi ir praneštų, kad Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba nepritaria sprendimui įteikti Kobrinui valstybinį apdovanojimą.“

Aplinkybių teigia neprisimenanti ir tuometė Kultūros ministrė Roma Žakaitienė.

„Aš tikrai neatsimenu. Reikėtų vertinti, kas siūlė Kultūros ministerijai tą žmogų apdovanoti. Tie, kas buvo teikėjai, jie ir bandė surašyti, aiškino nuopelnus ir kažkuo pagrindė, kad ministerija priėmė sprendimą teikti jį apdovanojimui“, – teigė ji.

Pirmąją V. Adamkaus kadenciją vidaus ir užsienio politika buvo keturių jos patarėjų – Albino Januškos, Dariaus Kuolio, Raimundo Mieželio ir Violetos Gaižauskaitės – rankose.

A. Januška, nors aplinkybių sako neatsimenantis, poeto J. Kobrino – taip pat, teigia, kad jam apdovanojimas galėjo būti skirtas kuriant gerų santykių su Rusija atmosferą. Anot buvusio V. Adamkaus patarėjo, prieš Lietuvos narystę NATO buvo siekiama parodyti Vakarų partneriams, kad Rusija Lietuvai nekelia problemų.

Nevertas Rašytojų sąjungos vardo

Pats J. Kobrinas LRT Tyrimų skyriui teigė sunkiai sergantis ir jokių susirašinėjimų su „Pravfondu“ neprisimenantis.

„Kad ne, kažkaip šito neatsimenu. Man sunku pasakyti, aš sergu, – teigė telefonu kalbintas poetas. Jis taip pat teigė, kad nėra pažįstamas ir su Rusijos prezidentu V. Putinu.

J. Kobrinas vis dar yra Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

„Vertiname neigiamai, nes tai visiškai nesuderinama su Lietuvos rašytojų sąjungos nuostata ir su Rašytojų sąjungos vertybėmis. Puikiai žinote, kad mes iš karto po Rusijos invazijos į Ukrainą paskelbėm ir kvietėm visas pasaulio organizacijas, visas Rašytojų sąjungos organizacijas ir leidėjus, kad jie tiesiog nutrauktų visus ryšius su Rusijos rašytojų sąjunga ir Rusijos rašytojais, nes „Literaturnaja gazeta“, kaip žinote, iš karto paskelbė straipsnį, kad jie pritaria Putino invazijai. Tai mes tos nuostatos ir laikomės visą šį laiką. Galiausiai ir mūsų paramos Ukrainai rinkimas kalba pats už save. Tai toks narys mums tikrai garbės nedaro“, – teigia B. Jonuškaitė, vadovaujanti sąjungai.

Be to, J. Kobrinas per pastaruosius 20 metų sąjungos veikloje esą visiškai nedalyvavo. „Mums savotiška naujiena, kad jis tokiais dalykais užsiima“, – reagavo Rašytojų sąjungos vadovė, sužinojusi, kad poetas ne tik leidžia knygas, bet ir Rusijos režimo užsakymu deda pastangas, kad jos būtų platinamos Lietuvos rusakalbėse mokyklose.

Anot B. Jonuškaitės, Rašytojų sąjungos valdyba dėl šios situacijos sprendimą ketina priimti visai netrukus.

„Valdyba dabar spręs ateinantį posėdį, kuris įvyks liepos 1 d., ką su tokiu nariu, kuris užsiima tokia veikla, daryti. Manau, kad bus priimtas atitinkamas sprendimas“, – teigė Rašytojų sąjungos pirmininkė.

Su S. Lavrovu susitiko, nes pakvietė

J. Kobrinas yra tik vienas iš Kremliaus finansuojamų asmenų. Iš dokumentų, su kuriais pavyko susipažinti LRT Tyrimų skyriui, taip pat paaiškėjo, kad „Pravfondas“ ne vienus metus išlaikė Antihitlerinės koalicijos organizaciją, kurios vienas vadovų yra Vaigutis Stančikas.

V. Stančiko pavardę rastumėte ir tarp naujausio propagandinio leidinio, atspindinčio Kremliaus poziciją, autorių. Brošiūras, kuriose garbinama sovietinė kariuomenė ir pateikiama Kremliaus Antrojo pasaulinio karo versija, kai kurie vilniečiai šiemet, prieš gegužės 9-ąją, Rusijoje švenčiamą kaip pergalės dieną, rado nemokamai išplatintas savo pašto dėžutėse.

V. Stančikas ir jo bendražygis Julius Deksnys per keletą Antrojo pasaulinio karo dalyvių organizacijų iš „Pravfondo“ yra gavę daugiau nei 50 tūkst. eurų išmokų. Jie ne sykį bandė atkreipti dėmesį, kad esą Lietuvoje reabilituojamas nacizmas, falsifikuojama sovietinė istorija.

Kai tik buvo įsteigta organizacija „Lietuva be nacizmo“, J. Deksnio pavaduotoju tapo Algirdas Paleckis, dabar atliekantis laisvės atėmimo bausmę už šnipinėjimą Rusijos naudai. Jo gynybos išlaidas taip pat dengė „Pravfondas“.

Paskutinis, 20 tūkst. eurų mokėjimas, LRT duomenimis, buvo atliktas 2020 m. Antihitlerinės koalicijos organizacijos paramai. Ankstesnių metų dokumentai rodo, kad Kremliaus fondas J. Deksnio įstaigą rėmė iš esmės – nuo kiekvieno įsigyto pieštuko iki patalpų nuomos ir interneto puslapio išlaikymo.

„Nuoširdžiai sveikiname Jus su reikšmingomis, nepaprastomis metinėmis – 95-uoju gimtadieniu! <...> Jūsų paslaugos buvo labai vertinamos Rusijos Federacijoje. Jums buvo įteiktas Tautų draugystės ordinas. Už nuopelnus įamžinant Antrojo pasaulinio karo metu žuvusių sovietų karių atminimą, Jums padėkojo Rusijos Federacijos prezidentas“, – rašoma laiške.

Į raštu išsiųstus klausimus V. Stančikas, kurio kontaktai nurodomi prie visų organizacijų rekvizitų, neatsakė.

Tačiau LRT Tyrimų skyriui pavyko pasikalbėti su Jurijumi Trakšeliu, kurio gausų susirašinėjimą su „Pravfondo“ vadovybe radome turimuose dokumentuose. Daugiausia jo laiškų yra skirta šio fondo vykdančiajam direktoriui Vladimirui Pozdorovkinui. V. Pozdorovkinas, kuris, remiantis viešais šaltiniais ir Europos žvalgybų duomenimis, turi ryšių ir dirbo su Rusijos Išorinės žvalgybos tarnyba (SVR), taip pat yra buvęs Rusijos ambasadorius Lietuvoje.

J. Trakšelis prašė su juo kalbėtis rusiškai, nes lietuviškai ne viską supranta. Jis vadovauja Karo paveldo institutui, yra išleidęs ne vieną albumą, skirtą sovietinių karių atminimui įamžinti. 2022 m. vasarą, kai Rusija jau buvo pradėjusi plataus masto agresiją prieš Ukrainą, J. Trakšelis knygas ir savo veiklą pats asmeniškai pristatė tuomet Minske viešėjusiam Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui.

J. Trakšelis susitiko su S. Lavrovu 2022 m. birželį

„Mane pakvietė. Pakvietė ir važiavau, nes anksčiau esu išleidęs labai daug knygų. Nuvažiavau, pasidalinau patirtimi, nes jie neturi specialistų. O mane visoje Europoje pažįsta. O kai pristatinėju ką nors, visada pabrėžiu, kad Lietuvoje yra labai aukštas atminties kultūros lygis“, – taip J. Trakšelis atsakė į klausimą, kodėl jau vykstant karui jis vyko į susitikimą su Rusijos valdžios atstovais.

J. Trakšelis teigė, kad nuo 2015 m. finansavimo iš rusiškų fondų jis nebegaudavo.

„Aš gaudavau finansavimą iš europinių fondų, rusiškų fondų, taip pat ambasados, bet man atrodo, kad viskas sustojo dar 2015 m. Vėliau kvietė, bet finansavimo negaudavau“, – LRT teigė J. Trakšelis, bet pabrėžė, kad paramą savo veiklai jis gaudavo ir iš Lietuvos institucijų, vykdavo į Lietuvos ambasados Rusijoje organizuojamus renginius, jo teigimu, visuomeniniais pagrindais bendradarbiavo su Algirdo Brazausko vyriausybe, dažnai vykdavo su pristatymais į Seimą ir į savivaldybes.

Mūsų turimuose susirašinėjimuose su „Pravfondo“ vadovybe J. Trakšelis 2022 m. gegužę siunčia sveikinimą su gegužės 9-ąja, o kituose laiškuose informuoja apie savo veiklas, kaip ji atsispindėjo žiniasklaidoje ir kituose informaciniuose kanaluose, tarpininkauja apdovanojimams ir prašo rekomendacinių laiškų paramai kituose Rusijos valdžios fonduose.

2020 m. tokį laišką, kuriame rekomenduoja skirti paramą J. Trakšelio vadovaujamam Karo paveldo institutui, V. Pozdorovkinas išsiuntė Rusijos A. Gorčiakovo vardo viešosios diplomatijos paramos fondui. Kad šio fondo veikla skirta Rusijos propagandai Lietuvoje platinti, Valstybės saugumo departamentas perspėjo dar 2015 m.

„Asmeniškai aš tai nieko negaudavau. Taip, konsultavau, padėdavau, informacinę pagalbą teikiau, bet nieko daugiau“, – teigė J. Trakšelis, paklaustas ir apie dar vieną fondą, kuriam vadovauja tai pat buvęs Rusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Čchikvadzė.

Už paramą Diplomatinės tarnybos veteranų fondui pats J. Trakšelis dėkoja 2020 m. ataskaitoje, kurią laiškais derino su V. Pozdorovkinu. Jam taip pat siuntė ir savo veiklos Lietuvoje informacinio palaikymo pavyzdį – straipsnį Lietuvos laikraštyje rusų kalba „Ekspress nedelia“.

2023 m. finansavimą, apie 2,3 tūkst. eurų, gavo ir Lietuvoje žinomas Viktoras Orlovas, anksčiau vadovavęs sovietų karių organizacijai „Pamiršti kariai“, kuri buvo minėta ir Valstybės saugumo departamento metinėje ataskaitoje. Kai 2019 m. jo namuose buvo atliekamos kratos, V. Orlovą stojo ginti Rusijos Užsienio reikalų ministerija. Tais pačiais metais jam buvo skirta ir 1,5 tūkst. eurų bauda už neteisėtą sovietų karių perlaidojimą.

„Pravfondas“ finansavo V. Orlovo projektą „Lietuva 360“, kuriuo buvo sukūręs internetinę prieigą prie sovietinių Antrojo pasaulinio karo memorialų. Tiesa, jo kuruotas portalas – nebeveikia. V. Orlovas į LRT klausimus neatsakė.

Rusijoje nepavyksta oriai gyventi

Vis dėlto, panašu, kad paramą lengviau gauti tiems, kurie Kremliaus užduotis vykdo užsienyje. Vienas iš propagandinės „Lietuvos istorijos“ knygos, kurios leidybą taip pat rėmė „Pravfondas“, autorių lietuvis Giedrius Grabauskas į Rusiją pabėgo nuo teisėsaugos persekiojimo prieš penkerius metus. Lietuvoje jis buvo aktyvus A. Paleckio bendražygis.

Tačiau G. Grabausko Rusijoje išskėstomis rankomis nelaukė – tai atskleidžia paties G. Grabausko laiškai „Pravfondo“ vadovui Aleksandrui Udalcovui, kuriuos pavyko rasti tarp žurnalistams į rankas patekusių dokumentų.

Bent keliuose laiškuose, išsiųstuose 2021 m., t. y. pagyvenus Rusijoje kurį laiką, G. Grabauskas prašo „Pravfondo“ vadovo A. Udalcovo užtarti jį prieš Rusijos teisėsaugą, mat prokuratūra buvo pradėjusi tyrimą dėl G. Grabausko galimai neteisėtos registracijos. Iš Lietuvos pabėgęs prorusiškas aktyvistas taip pat skundėsi, kad neturi iš ko oriai gyventi, ir prašė finansuoti jo projektus bei įvairių lengvatų.

„Gerbiamasis Aleksandrai Ivanovičiau, kreipiuosi į jus prašydamas pagalbos, kad pajudėtų informaciniai projektai arba kitos galimos vietos, kur galėčiau dirbti ir gyventi oriai“, – rašo G. Grabauskas.

Toliau G. Grabauskas tęsia, kad jis galėjęs pažeisti griežtą registracijos Rusijoje tvarką, todėl juo pradėjo domėtis Rusijos prokuratūra.

„Rusijoje gyvenu ramiai, niekas netrukdo. Tačiau paskutinės naujienos tokios: kai buvau Maskvoje, prieš tris savaites man paskambino draugas emigrantas Donatas Šulcas – aš esu pas jį registruotas, jo name. Ir jis man pasakė, kad vyksta tyrimas dėl esą mano fiktyvios registracijos ir tai yra daroma tam, kad iš manęs būtų atimta registracija. Ir ne tik. Aš galiu būti patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Kiek žinau, šitą tyrimą atlieka Pokrovsko rajono prokuroras ir Pokrovsko rajono Vidaus reikalų ministerijos Migracijos poskyrio viršininkė“, – skundžiasi aktyvistas.

Nerimo laipsnį išduoda paskutiniai sakiniai: „Tokioje situacijoje tokie migloti tyrimai (kaip Pokrovsko rajone) prie nieko gero nepriveda. Tai veda prie destrukcijos. Prašau jūsų pagal galimybes padėti man šioje situacijoje ir apginti mano teises.“

G. Grabauskas taip pat skundžiasi negalįs išgyventi ir prašo „Pravfondo“ ne tik surasti jam pragyvenimo šaltinį, kur jis galėtų dirbti redakcinį darbą, bet ir kitos paramos.

„Taip pat kreipiuosi į jus dėl galimybės tarpininkauti man gaunant socialines garantijas (bent jau išsinuomoti butą Maskvoje ir kad būtų nuomos kompensavimo variantas iki 2021 m. pabaigos) (...) Mano materialinė padėtis sunki, gerai dar, kad gyvenu laikinai pas pažįstamus maskviečius, bet juk reikia maitintis, apsirengti, turėti pinigų transportui. Dirbu pagal autorinę sutartį su „Rossija Sevodnia“, tačiau jie moka mažus honorarus ir aš bandau veikti plačiau. Štai mano pasiūlymai.“

A. Udalcovui G. Grabauskas siūlo daug temų, kurias galėtų gvildenti propagandiniuose portaluose taika.org ir antifasizm.org. Jis siūlosi rašyti apie „nacių nusikaltėlių Lietuvoje kultą (atskleisti visas esmines detales, kaip išaukštinti Lietuvoje esą nacių nusikaltėliai kaip Jonas Noreika-Generolas Vėtra, Jonas Misiūnas-Žalias Velnias, Juozas Krikštaponis, Antanas Slučka-Šarūnas, Juozas Vitkus ir daug kitų panašių veikėjų). Pateikti ir informaciją, kuri mažai žinoma plačiai visuomenei, pavyzdžiui, tai, kad netgi egzistuoja Jono Noreikos vardo mokykla ir yra Juozo Vitkaus Lietuvos kariuomenės batalionas“.

Taip pat G. Grabauskas siūlo atlikti žurnalistinius tyrimus, tokio lygio, kokius dabar esą atlieka kiti Rusijos propagandiniai kanalai.

„Yra galimybė pateikti svarbią informaciją tokiom temom: apie Lietuvos kariuomenės Stratkomą, kuris užsiima politiniu persekiojimu ir neonacistinės ideologijos vystymu Lietuvoje; apie lietuviškų neonacių veiklą (kaip vienas iš didelių neonacistinių priėjimų yra minima organizacija „Žalio Velnio keliais“, kurioje dalyvauja ir Lietuvos kariuomenės kariai, ir kariai iš vokiečių kariuomenės); apie vadinamųjų politinių migrantų iš Rusijos (...), kuriuos priglaudė Lietuvos valdžia, veiklą“, – rašo iš Lietuvos nuo teisėsaugos pabėgęs propagandistas, laiške save matantis kaip portalų redaktorių, o autoriais ir ekspertais nurodantis Audrių Naką, Aleksėjų Greičių, Vilmantą Povilaitį, Henriką Jodišką, Giedrių Šarkaną, istoriką Chaimą Bargmaną, migracijos specialistą ir teisių gynėją Edvardą Satkevičių, Stanislovą Tomą, filosofą Migelį Puertą, Viačeslavą Titovą, Donatą Šulcą, Jarą Valiukėną, jau minėtą Viktorą Orlovą bei Redą Sakalauskienę.

Naujausias pasiūlymas „Pravfondui“ – propagandinis „Telegram“ kanalas

Kaip G. Grabauskui sekasi Rusijoje dabar, sužinoti nepavyko – aktyvistas neatsakė į LRT Tyrimų skyriaus klausimus. Bet po skundų aukščiausiai „Pravfondo“ valdžiai jis, panašu, nebuvo išmestas iš naudingų Kremliui propagandistų sąrašo ir jo pavardė figūruoja pačiame naujausiame „Pravfondo“ projekte.

Žiniasklaidos projektui platformoje „Telegram“ „Baltijos tautiečių teisė gauti objektyvią informaciją“ šiems metams buvo prašoma beveik šimto tūkstančių eurų, o pirmojo pusmečio ataskaitoje, kurią taip pat pavyko rasti Kremliaus fondo susirašinėjimuose, vertinama, kad kanalo projektas – labai sėkmingas.

Iš paraiškos matyti, kad „Pravfondas“ finansavo prorusiškų „Telegram“ kanalų tinklą keturiomis kalbomis, skirtą Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojams, kuriuose Rusijai simpatizuojantys Baltijos šalių gyventojai galėtų gauti informaciją tiesiai iš Rusijos, nes Rusijos informaciniai kanalai Baltijos šalyse yra vertinami kaip režimo propaganda ir yra blokuojami.

Greta trijų teminių kanalų rusų kalba yra sukurti atskiri „Telegram“ kanalai lietuvių, latvių ir estų kalbomis: latviškas „Laimes Lacis“, estų „Vana Toomase teataja“ ir lietuvių kalba „Vardan tos Lietuvos!“ (eilutė iš Lietuvos himno). Jie veikia nepriklausomai nuo pagrindinių rusų kalba transliuojančių kanalų, publikuoja originalius straipsnius, vietos ekspertų komentarus, o skelbiant temas, panašias į tas, kurios skelbiamos kituose vietiniuose kanaluose, perteikiami skirtingi (prorusiški) naratyvai.

Paraiškoje tarp projekto tikslų yra įrašyta, kad kanalai orientuojasi į jaunesnę auditoriją ir siekia formuoti kitokį naujos latvių, lietuvių ir estų kartos Rusijos suvokimą.

Pirmojo 2025 m. ketvirčio ataskaitoje rašoma, kad Lietuvai skirtas „Telegram“ kanalas „Vardan tos Lietuvos!“, kurį taip pat esą kuria ir etniniai lietuviai, siekia parodyti, kad Rusija nėra lietuvių priešas, nes tikrosios grėsmės kyla iš Briuselio ir Vašingtono valdžios institucijų. Esą rusų ir lietuvių tautas sieja daug bendrų ryšių.

Pirmojo ketvirčio rezultatas – kanalą prenumeravo 274 skaitytojai, o vidutinis vienos publikacijos pasiekiamumas kanale siekia iki 180 peržiūrų.

„Remiantis šiais duomenimis, galime daryti prielaidą, kad iki 2025 m. pabaigos kanalas „Vardan tos Lietuvos!“ gali turėti daugiau nei 600 prenumeratorių. Mūsų tikslas – 1200“, – rašoma ataskaitoje ir taip pat akcentuojama, kad Lietuvoje „Telegram“ kanalų su naujienų darbotvarke lietuvių kalba niša dar nėra užimta – dabar esąs pats laikas įsitvirtinti.

Vis dėlto ataskaitoje „Pravfondui“ pripažįstama, kad „Telegram“ kanalai nacionalinėmis kalbomis auga lėčiau nei rusų kalba.

„Latviai, lietuviai ir estai tik neseniai pradėjo pereiti nuo kitų socialinių tinklų prie „Telegram“. Ir jie labai atsargiai žiūri į naujų kanalų prenumeratą, ilgai dairosi, kol tampa nuolatiniais skaitytojais. Šis vaizdas būdingas ir vyriausybę remiantiems, liberaliems kanalams nacionalinėmis kalbomis – juose prenumeratorių skaičiaus augimas taip pat lėtas. Todėl net 150–200 prenumeratorių per 3–5 darbo mėnesius yra didelė sėkmė“, – teigia propagandinio projekto koordinatoriai.

Tarp rašančių į lietuvišką propagandinį „Telegram“ kanalą yra nurodyti du autoriai: Lietuvos socialistinio liaudies fronto pirmininkas Giedrius Grabauskas ir Tarptautinio geros kaimynystės forumo pirmininkas Edikas Jagelavičius.

E. Jagelavičius, taip pat kaip ir G. Grabauskas, pabėgo nuo Lietuvos teisėsaugos ir dabar gyvena Baltarusijoje. Tarp paraiškų „Pravfondui“ yra ne viena rašyta ir jo vardu.