Prorusiški veikėjai ir advokatai, užmokesčiui iš Rusijos atsidarę rublines sąskaitas „Sberbanke“, – ne vieninteliai gavę Kremliaus režimo kontroliuojamo Užsienyje gyvenančių tėvynainių teisių gynimo ir paramos fondo („Pravfondo“) finansavimą. Iš nutekėjusių susirašinėjimų matyti, kad šis skyrė rėmimą ir Lietuvoje jau anksčiau aptartai knygai, kurioje pateikiama iškraipyta Lietuvos istorija. Vienas knygos autorių yra anksčiau į Rusiją nuo teisėsaugos pabėgęs Algirdo Paleckio bendražygis Giedrius Grabauskas. Fondo dokumentuose, su kuriais susipažino LRT Tyrimų skyrius, užfiksuota, kad pagal pirminį planą turėjo būti leidžiamas specialus Lietuvos istorijos vadovėlis, skirtas šalies rusakalbiam jaunimui.
Tyrimas trumpai
- Paraišką „Pravfondui“ išleisti „Lietuvos istorijos“ knygą 2022 m. viduryje pateikė Maksimas Grigorjevas. Jis yra bendraautoris tokios pat Ukrainos istorijos, yra parašęs ne vieną Kremliaus interesus atspindintį veikalą.
- 2023 m. M. Grigorjevas kaip alternatyvą Hagos tribunolui Rusijoje įkūrė instituciją, esą tiriančią „ukrainiečių nacių nusikaltimus žmoniškumui“. Jį taip pat finansavo „Pravfondas“.
- Vienas šios istorijos knygos autorių yra šiuo metu įkalinimo bausmę dėl šnipinėjimo Rusijai atliekančio Algirdo Paleckio bendražygis Giedrius Grabauskas, kuris pabėgo į Rusiją nuo Lietuvos teisėsaugos. „Pravfondas“ taip pat yra skyręs pinigų A. Paleckio gynybai.
- Pirminėje paraiškoje, pateiktoje fondui, buvo numatyta išleisti Lietuvos istorijos vadovėlį Lietuvos rusakalbiam jaunimui, o svarbiausios vadovėlyje gvildenamos temos turėjo būti diskutuojamos socialiniuose tinkluose.
- „Pravfondo“ užsakytas recenzentas sukritikavo veikalą, pateikė patikslinimus ir išreiškė susirūpinimą, kad šis paviršutiniškas darbas gali pakenkti Rusijos istorikų prestižui.
- Galiausiai Lietuvos istorijai „Pravfondas“ skyrė mažiau lėšų, o pati knyga vėlavo daugiau nei metus.
Giedrius Grabauskas, vienas iš Algirdo Paleckio bendražygių ir buvęs Socialistinio fronto pirmininkas, iš Lietuvos pabėgo prieš penkerius metus jam iškėlus baudžiamąją bylą dėl Lietuvos partizanų vardo žeminimo. Dabar jo pavardė šalia kitų aštuonių autorių puikuojasi ant Rusijoje išleisto Lietuvos istorijos vadovėlio.
Paraiška „Rusakalbių tautiečių teisių gynimas Lietuvoje: vadovėlio apie Lietuvos istoriją kūrimas elektroniniu formatu rusakalbiams Lietuvos moksleiviams“ atėjo į Užsienyje gyvenančių tėvynainių teisių gynimo ir paramos fondą (arba trumpiau – „Pravfondą“) dar 2022 m., jau vykstant plataus masto Rusijos karui prieš Ukrainą. Ją pateikė Maksimas Grigorjevas, visai neseniai, pavasarį, lankęsis rusų visiškai suniokotoje ir okupuotoje Volnovachoje, Donecko srityje, kur esą fiksavo ukrainiečių nusikaltimus.
Paraiškoje dėl Lietuvos istorijos vadovėlio žadėta nuveikti Kremliui svarbius ideologinius darbus: įvertinti lietuviškus istorijos vadovėlius, nustatyti „iškraipymus“, sukurti kontrargumentus, „objektyvią“ istorijos koncepciją bei Lietuvos istorijos kursą, parengti multimedijos priemones ir net sukurti specialų interneto portalą, kuriame būtų reklamuojamas vadovėlis. Tam jis prašė 2 mln. rublių (to meto kursu – apie 20 tūkst. eurų) ir darbus žadėjo baigti 2023 m. pabaigoje.
Tačiau šie planai iki galo nebuvo realizuoti.
Tikroji situacija LRT Tyrimų skyriui tapo žinomos analizuojant 50 tūkst. „Pravfondo“ elektroninių laiškų ir dokumentų, kurie į rankas pateko Danijos visuomeninio transliuotojo žurnalistams, pasidalijusiems jais su tarptautine tiriamųjų žurnalistų grupe. Analizė rodo, kad ilgus metus, net ir nuo 2023 m. vasaros, fondui taikant Vakarų sankcijas, Kremliaus pinigai tekėjo į Europos Sąjungą, įskaitant Lietuvą, o vienas esminių objektų buvo ir yra istorijos naratyvų pritaikymas „rusų pasaulio“ vizijai bei sovietinės atminties aukštinimas.
Vadovėlis, turėjęs perauklėti Lietuvos rusus
„Planuojami rezultatai reikšmingai prisidės prie rusakalbių tautiečių teisių apsaugos Lietuvoje ir prie teigiamo požiūrio į rusakalbius“, – rašoma M. Grigorjevo „Pravfondui“ pateiktoje paraiškoje.
Dar reikšmingesnis planuotas rezultatas – „besikeičiantis Lietuvos rusakalbių moksleivių požiūris į Lietuvos ir Rusijos istoriją, neutralaus požiūrio kūrimas“.
Naujasis istorijos vadovėlis, privalėjęs išanalizuoti lietuviškus „iškraipymus“ ir sujungti Lietuvos ir Rusijos istorijos ištakas, M. Grigorjevo duomenimis, turėjo sudominti 500 tūkst. rusakalbių Lietuvoje. Neaišku, ką ir kaip jis skaičiavo, – rusų tautinė mažuma Lietuvoje sudaro apie 120 tūkst. žmonių. Kaip bebūtų, tokiam veikalui įgyvendinti rašytojas planavo pasitelkti įspūdingus Kremliaus režimo asmenis: „Pravfondo“ vadovą ir buvusį ambasadorių Lietuvoje Aleksandrą Udalcovą, Rusijos valstybinio Humanitarinio universiteto rektorių Aleksandrą Bezborodovą ir Vladimirą Šapalovą, Maskvos humanitarinio universiteto Politikos instituto direktorių.
Ambicingai skamba ir dar vienas projekto tikslas – didelio masto kampanija socialiniuose tinkluose: „Darbuotojų komandos sukūrimas, kuri socialiniuose tinkluose vystytų diskusiją apie daugiau kaip 50 svarbiausių istorinių įvykių Lietuvos istorijoje. Per diskusiją būtų skatinama susipažinti su atitinkamais vadovėlio skyriais.“
Tiek M. Grigorjevas, tiek jo bendraautoriai „Pravfondui“ ir Kremliui jau buvo labai gerai žinomi. 2021 m. fondas finansavo analogišką projektą, skirtą Ukrainai. Leidinys „Ukrainos istorija“ dienos šviesą išvydo 2023 m., o jo tikslai projekte skambėjo panašiai, kaip ir Lietuvos atveju: „objektyvios“ istorijos sukūrimas, rusakalbių moksleivių santykio su Ukrainos ir Rusijos istorija keitimas, kontrargumentų nusistovėjusiam istorijos aiškinimui kūrimas. Ne itin skyrėsi ir projekto vertė – daugiau kaip 20 tūkst. eurų.
M. Grigorjevui „Pravfondas“ 2022 m. taip pat skyrė paramą esą Tarptautiniam viešajam tribunolui dėl Ukrainos neonacių ir jų bendrininkų nusikaltimų įsteigti.
Knyga sulaukė įtarimų
„Pavadinime yra žodis „istorija“, bet tai nieko nereiškia“, – teigia istorikas Norbertas Černiauskas. „Labai svarbu į šitą dalyką žiūrėti ne kaip į knygą, ne į jos turinį, kas ten parašyta, nes tai tik laiko gaišimas, bet kaip į reiškinį, kaip vaikšto schemos, kaip susiburia tam tikri veikėjai. Kaip vienas mūsų veikėjas, kuris lakstė su raudona vėliava, pabėgo nuo Lietuvos teisėsaugos ir atsiduria ant knygos viršelio“, – sako N. Černiauskas.
Tai, kad Rusijoje išleista knyga pilna šalies istorijos iškraipymų – aišku bet kuriam skaitančiam Lietuvos gyventojui. Jau pirmuosiuose skyriuose iš esmės neigiamas Lietuvos valstybingumas, siejant jį ne su lietuviais, o su slavų kilmės veikėjais, konkrečiai kreipiant valstybę į baltarusišką ir rusišką erdvę. Pavyzdžiui, pabrėžiama, kad Mindaugo karūnavimas įvyko dabartinės Baltarusijos teritorijoje, o Lietuvos istorikų teiginiai apie karūnavimą Vilniuje tėra mitologija. Taip, pasak jos autorių, „istorija falsifikuojama rusofobiniams tikslams“.
N. Černiausko teigimu, tai, kas toje „Pravfondo“ knygoje parašyta, nėra skirta Lietuvai.
„Vis tiek tai yra produktas, skirtas vidinei rinkai, ne išorei. Šitas daiktas, kuris šiaip negrabus, klampus ir iš fantastinės srities, nepaveikus. Nežinau, kuo būti, kad pradėtum gilintis, analizuoti. Bet tai, kad išleidžiami tokie daiktai kaimyninėms šalims, rodo santykį, norą čia daryti įtaką. Kita vertus, norint daryti įtaką, nereikia ieškoti pateisinimų – jie gali pernakt atsirasti“, – svarsto N. Černiauskas.
Britų žurnalistas Edwardas Lucasas teigia įžvelgiantis be galo daug panašumų į to paties „Pravfondo“ išleistą Ukrainos istoriją ir sako, kad Kremliaus propagandistų rankose istorija tampa ginklu.
„Vladimiro Putino karo manifestu prieš Ukrainą buvo 5 000 žodžių esė, kurioje esą įrodinėjama, kad Ukraina yra istoriškai Rusijos. Šioje 400 puslapių Lietuvos istorijoje pateikiamas toks pats nerimą keliantis požiūris. Šios knygos tikslas yra pateikti Lietuvą kaip dirbtinį darinį, turintį sąsajų su nacizmu“, – apžvalgoje tinklalapyje cepa.org rašo E. Lucasas.
Lietuvos istorijos autorių kolektyvas, anot žurnalisto, demonstruoja, kad tokio požiūrio laikosi Rusijos akademinė diplomatų bendruomenė – MGIMO (Rusijos valstybinis tarptautinių santykių institutas). Knygos pradžioje yra Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo įžanga. Kaip, beje, ir veikale, skirtame Ukrainai.
Tačiau „Pravfondo“ susirašinėjimai išduoda, kad kritikos M. Grigorjevo veikalui būta ir pačioje Rusijoje.
Pirmiausia įtarimų sukėlė pati M. Grigorjevo paraiška. 2022 m. spalį fondo vykdomasis direktorius Vladimiras Pozdorovkinas, kuris, kaip ir fondo vadovas A. Udalcovas, yra buvęs Rusijos ambasadorius Lietuvoje, savo abejonėmis dalijasi su vienu iš fondo darbuotojų.
„Norėdamas pasikeisti nuomonėmis dėl M. Grigorjevo paraiškos, siunčiu savo mintis. Gal nereikėtų to siųsti per fondo paštą, o išsispausdinti ir pirmadienį įteikti Aleksandrui Udalcovui“, – rašė V. Pozdorovkinas.
Jam užkliuvo daug kas: ir tai, kad nėra nurodyti konkretūs vadovėlio autoriai, tik konsultuojantys ekspertai, ir tai, kad M. Grigorjevas paskyrė save ir projekto vadovu, ir buhalteriu, beigi, kad neįtrauktas Rusijos švietimo ministerijos dalyvavimas. Tačiau labiausiai V. Pozdorovkiną sujaudino planuojamos alternatyvios Lietuvos istorijos diskusijos socialiniuose tinkluose.
„Tokios užduoties praktiškai neįmanoma atlikti dėl vienos paprastos priežasties: susirašinėjimas socialiniuose tinkluose yra stebimas, o autorius specialiosios tarnybos, įskaitant ir Lietuvos, lengvai atpažįsta. Pasekmės mūsų tautiečiams už dalyvavimą šiose diskusijose ir už tai, kad atliko užduotis apie Lietuvos istoriją iš rusiško vadovėlio, bus labai skaudžios, atsižvelgiant į griežtą Vilniaus rusofobiją,“ – rašo fondo vykdomasis direktorius, beje, pats turintis ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.
Išanalizavus elektroninius laiškus, neaišku, kaip konkrečiai buvo sureaguota į tokias pastabas, tačiau jau po 2 mėnesių įvykęs susirašinėjimas su M. Grigorjevo partneriu rodo, kad į jo nerimą jei ir buvo sureaguota, tai ne iš esmės.
2022 m. gruodį, antrąją Kalėdų dieną, V. Pozdorovkinas laiškais derino „Lietuvos istorijos“ sutarties detales, skiriant projektui šiek tiek mažiau, nei prašyta, – 1,5 mln. rublių. Pasikeitė ir dar vienas niuansas – nebenumatyta išleisti 500 popierinių egzempliorių.
Režimo savi gerų žodžių pritrūko
„Aš stengiausi recenziją parašyti kuo įmanoma švelnesnę, tačiau vis tiek ji išėjo negatyvi. <...> Spėju, kad ši publikacija gali tik pakenkti tiek mūsų mokslui, tiek mūsų politikai“, – 2024 m. gruodžio 28 d. laiške A. Udalcovui skundžiasi MGIMO mokslininkas Vladislavas Vorotnikovas.
V. Vorotnikovas, laikomas Baltijos šalių ekspertu, rašė už „Pravfondo“ pinigus parengtos Lietuvos istorijos recenziją.
Toks vertinimas skiriasi nuo patoso, su kuriuo jau šiemet kovą Immanuelio Kanto universitete Kaliningrade M. Grigorjevas kartu su Lietuvai gerai žinomu pseudoistoriku Aleksandru Diukovu pristatė knygą rusų auditorijai.
„Knyga, kurią mes pristatome, yra pirmoji tokio pobūdžio Rusijoje. Šis darbas labai svarbus, dabar mes geriau suprantame Lietuvos istoriją. Kitas darbas bus skirtas Latvijos istorijai. Grįžtant prie paties leidinio, nors tai pirma knyga, bet ji parengta gana geru moksliniu lygiu. Tai vertinu kaip žmogus, kuris gana seniai užsiima Lietuvos istorija“, – spaudos konferencijoje kalbėjo A. Diukovas.
Knygos tikslas akivaizdus – paneigti Lietuvos savarankiškumą, sumažinti Lietuvos, kaip vakarietiškos valstybės, įvaizdį ir pateisinti Rusijos įtakos siekį Baltijos šalyse. Tačiau net ir rusų akademikams tokie bandymai pasirodė pernelyg akivaizdūs ir žalojantys mokslo įvaizdį.
„Atskirai norėčiau stabtelėti prie skyriaus, skirto naujausiai Lietuvos istorijai (1991–2024 m.). Tenka konstatuoti, kad ši dalis yra neleistinai skurdi, toks paviršutiniškumas atrodo nepriimtinas“, – rašoma 2024 m. gruodžio recenzijoje.
Autoriui kliuvo ir netikslus, nemoksliškas LDK istorijos aprašymas, svarbių įvykių, kaip Gedimino laiškai, Pirmasis Lietuvos Statutas, Mažvydo katekizmo išleidimas, Vilniaus universiteto įkūrimas, ignoravimas.
„Knyga iš esmės parengta, tačiau neatidumas minėtiems trūkumams gali veikiau žaisti Rusijos oponentų, taip pat ir Lietuvos naudai. Tai kelia grėsmę, kad knyga taps Rusijos istorijos mokslo diskreditavimo įrankiu Lietuvos ir Baltijos erdvėje“, – teigė recenzentas V. Vorotnikovas.
LRT Tyrimų skyrius palygino recenzento pateiktas pastabas su 2025 m. vasarį išleista „Lietuvos istorijos“ knyga ir nustatė, kad į jas nebuvo atsižvelgta. Gali būti, kad fondo vadovybė ir pats M. Grigorjevas skubėjo išleisti propagandinį kūrinį, nes ir taip vėlavo įgyvendinti užsakymą. Tai sufleruoja pernai vasarį autoriaus siųstas prašymas A. Udalcovui.
„Prašome jūsų perkelti sutarties („Lietuvos istorijos mokymo priemonė“) įgyvendinimą į 2024 m. gruodį, nes leidinį reikia papildyti einamųjų metų įvykiais, atsižvelgiant į suintensyvėjusį rusų persekiojimą Lietuvoje. Termino atidėjimas taip pat susijęs su būtinybe pagerinti knygos „Euromaidanas: 2014 m. Ukrainoje įvykdyto antikonstitucinio perversmo esmė ir turinys“ leidimą“, – rašė M. Grigorjevas.
