Viešojoje erdvėje daug kalbama apie 1940-ųjų vasarą Stalino saulę okupuotai Lietuvai vežusias asmenybes, bene dažniausiai – poetus bei rašytojus Salomėją Nėrį, Antaną Venclovą, Petrą Cvirką. Kiti delegacijos nariai dėmesio veik nesulaukia. Tarp jų – ir Vincas Vitkauskas, nepriklausomybės kovų dalyvis, tarpukario Lietuvos karininkas, divizijos generolas, 1940 metų balandį paskirtas Lietuvos kariuomenės vadu. Kodėl šalį ginti ginklu prisiekęs karininkas į Maskvą vežė marionetinio Liaudies seimo prašymą prisijungti prie Sovietų Sąjungos?
Kaip Vincas Vitkauskas 1940-aisiais tapo Lietuvos kariuomenės vadu, kodėl nesipriešino sovietų ultimatumui, o vėliau marionetinėje Liaudies vyriausybėje sėdo į krašto apsaugos ministro kėdę? Apie V. Vitkausko asmenybę ir gyvenimo pasirinkimus LRT.lt pasakojo Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Artūras Svarauskas bei Vytauto Didžiojo universiteto istorikas prof. Jonas Vaičenonis.
„Brangūs draugai! Pirmiausia aš noriu kuo nuoširdžiausiai pasveikinti iš didžiosios Maskvos savo tautiečius kaip naujus lygiateisius mūsų bendros tėvynės – Tarybų Sąjungos – piliečius. Prieš keletą mėnesių man teko didelė laimė vesti mūsų kariuomenę į Vilnių, kurį mums antrą kartą tada grąžino mūsų senas draugas ir užtarėjas – Sovietų Sąjunga. <…> Kaip Lietuvos liaudies kariuomenės atstovas, aš drąsiai ir tvirtai pareiškiu, kad nuo šios dienos mūsų Liaudies kariuomenė, būdama Raudonosios Armijos sudėtyje, narsiai ir didvyriškai gins mums brangias idėjas“, – 1940 rugpjūčio 4 dieną Maskvos radijui kalbėjo V. Vitkauskas.
Ši trumputė kalba vėliau publikuota tarybine pompastika persmelktuose V. Vitkausko „Raštuose“.
„Tuo metu V. Vitkauskui buvo numatytas trumpalaikis politinis vaidmuo. Jis, kaip 1940 m. birželio 17 d. sudarytos vyriausybės krašto apsaugos ministras ir iki liepos buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, savo važiavimu į Maskvą turėjo reprezentuoti tariamą Lietuvos (liaudies) kariuomenės pritarimą Maskvoje užvestam Lietuvos inkorporacijos į SSRS sudėtį mechanizmui. Tokią funkciją atlikęs vėliau jis, kaip ir buvęs kariuomenės vadas gen. Stasys Raštikis, buvo priversti koncentruotis į Lietuvos krašto apsaugos ministerijos likvidavimo ir Lietuvos kariuomenės įjungimo į Raudonąją armiją darbą“, – LRT.lt pasakojo istorikas A. Svarauskas.
Iš pradžių nesuprato, vėliau prisitaikė
Pašnekovas pirmiausia pabrėžia, jog šalies okupaciją lėmė išorinis SSRS ir Vokietijos veiksnys, o į Maskvą vykusi lietuvių delegacija buvo tik dekoracija.
„Pakartosiu banalų teiginį, kuris 1940 m. V. Vitkausko ir didžiosios dalies į dabar smerktinų asmenų kategoriją patekusiems to laikmečio veikėjams neturėtų būti taikomas: dabarties žinojimo kategorijų nereikėtų taikyti to meto asmenų pasirinkimui. Kokia buvo „tų pasirinkimų“ kaina, išaiškėjo vėliau. Ir ją mes suvokiame dabar, bet jie tada to iš karto nesugebėjo suvokti. V. Vitkauskas buvo vienas jų – iš pradžių tos kainos nesupratusių, o vėliau tiesiog prisitaikiusių prie pakitusios padėties ir vykdžiusių jam pavestą darbą“, – sakė istorikas.
Pasak jo, 1940-ųjų vasarą buvo keli pasirinkimai, o žmonės, įsitraukę į „naujosios Lietuvos“ administravimo darbą birželį, dar nesuprato, kad prasidėjo okupacija.
„Tikėtina, kad jie turėjo iliuziją kurti kažkokį prosovietinio tipo Lietuvos liaudies demokratinį režimą, kuris būtų savotiškas protektoratas, bet ne SSRS dalis. Dabar žinome, kad toks įsivaizdavimas buvo iliuzija. Tačiau tuo metu jie to nesuprato. Supratimas atėjo 1940 m. liepos pirmoje pusėje, kad Maskva turi visai kitų tikslų, nei jie iki tol įsivaizdavo.
Antra teorinė galimybė – viešai skelbti apie „didžiąją apgavystę“, t. y. teigti, kad SSRS vyriausybė apgavo Lietuvos vyriausybę ir visuomenę nutylėdama savo tikruosius planus. Bet tam reikėjo drąsos ir dėl tokių pareiškimų susitaikyti su represijomis. To viešai niekas neišdrįso padaryti.
Daugelis pasirinko kitas dvi alternatyvas. Viena jų – tai palaipsniui atsiriboti nuo politinės veiklos ir pereiti į ramesnį kultūrinį, mokslinį, profesinį darbą. Tai Vinco Krėvės-Mickevičiaus atvejis. Kita alternatyva – ir toliau siekti išlikti politinėse pareigose ir vykdyti Maskvos nurodymus. V. Vitkauskas balansavo tarp pastarųjų dviejų „pasirinkimų“, – pasakojo A. Svarauskas.
Taip pat skaitykite
Prosovietinės pažiūros priimtinos, charakteris minkštas, tačiau kalbos apie užverbavimą – be įrodymų
Kalbėti apie ano meto Lietuvos kariuomenės vado politines pažiūras sudėtinga, tačiau teigti, kad prieš okupaciją jis buvo komunistas ar sovietų santvarkos šalininkas, negalima, sakė istorikas. Jeigu būtų kitaip, jam tarpukariu nebūtų patikėtos nei I divizijos, nei Vilniaus rinktinės vado pareigos, ką bekalbėti apie vadovavimą visai Lietuvos kariuomenei, sakė istorikas.
Iki 1940 m. pavasario oficiali Lietuvos vyriausybės politika ir geopolitinė kryptis buvo orientuota į SSRS.
„Iki 1940 m. pavasario oficiali Lietuvos vyriausybės politika ir geopolitinė kryptis buvo orientuota į SSRS. Čia reikia atskirti geopolitinę orientaciją Antrojo pasaulinio karo metu ir „simpatijas“ SSRS politinei sistemai. Tai du skirtingi dalykai. Lietuvos žmonių mažuma žavėjosi SSRS politine sistema, bolševizmu, kolektyvizmu, ateizmu. Bet didesnė dalis ir vyriausybė buvo priversta orientuotis į SSRS tarptautinės didžiosios politikos sumetimais, nors, kaip minėjau, tą sistemą laikydami svetima ir atgrasia. Pervertę visus pagrindinius 1939–1940 m. Lietuvos laikraščius ir juose skelbiamus oficialius vyriausybės pareiškimus, galime susidaryti tokį vaizdą: SSRS – Lietuvos sąjungininkė, sovietų kariuomenė – Lietuvos kariuomenės sąjungininkė ir pan. Kiek tai buvo nuoširdu – tai jau kitas klausimas. Bet oficialiai tokie pareiškimai dominavo Lietuvos viešojoje erdvėje paskutiniais nepriklausomybės metais.
Žvelgiant iš dabarties perspektyvos vaizdas, kai 1939 m. lapkričio mėnesį Gedimino prospekte Vilniuje Lietuvos kariuomenės įkūrimo proga vykstančiame kariniame parade garbės tribūnoje su Lietuvos kariuomenės vadovybe stovi 4–5 Raudonosios armijos karininkai ir atiduoda pagarbą Lietuvos kariams, atrodytų siurrealistinis. Bet tokias fotografijas matė Lietuvos gyventojai oficialioje spaudoje 1939–1940 metais“, – pasakojo istorikas.
Anot pašnekovo, V. Vitkauskas atstovavo tai karininkijos ir visuomenės daliai, kuriai prosovietinė orientacija buvo priimtina, tačiau tai nereiškia, kad jis buvo sovietų rėmėjas.
A. Svarauskas pastebėjo, kad nors karininkas buvo 1926-ųjų perversmo priešininkas, tai netrukdė siekti karjeros. 1939 metais V. Vitkauskui patikėta vadovauti Lietuvos kariuomenės Vilniaus rinktinei, simboliškai žygiavusiai į atgautą Vilnių.
„Ne tuo metu populiariam visuomenėje kariuomenės vadui gen. Stasiui Raštikiui pavesta ši užduotis, bet nelabai viešojoje erdvėje žinomam kariuomenės I divizijos vadui gen. V. Vitkauskui. Tai reikšminga aplinkybė, rodanti vyriausybės pasitikėjimą“, – kalbėjo jis.
Nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad lemtingu momentu kariuomenei vadovauti paskirtas V. Vitkauskas buvo sovietų statytinis, įvykdęs iš anksto numatytą planą – okupacijai nesipriešinti. Istoriko teigimu, NKVD stebėjo ir rinko informaciją apie šalies elitą, sudarinėjo jų charakteristikas. Pavyzdžiui, pasakojo jis, 1940 metų gegužę Maskvai nupieštas V. Vitkausko portretas – sukalbamo ir minkšto charakterio, tačiau nežinota, ar jį „būtų galima panaudoti“.
„Charakteristikos į Maskvą iš Kauno siųstos apie daugelį asmenų. Pavyzdžiui, sovietų rezidentūra [iki 1940 m. vasaros SSRS rezidentūra veikusi prie diplomatinės pasiuntinybės Kaune] darė išvadą, kad būsimasis Liaudies vyriausybės teisingumo ministras Povilas Pakarklis 1939 m. esą turėjo problemų su Lietuvos teisėsauga dėl palankaus požiūrio į SSRS, su juo ne kartą buvo susitikęs „šaltinis“, kuris perduodavo žinias rezidentui; žemės ūkio ministras Matas Mickis noriai teikė informaciją politiniais klausimais „šaltiniui“. Antano Merkio charakteristikoje pažymėta, kad jis kaip Kauno miesto burmistras 1938 m. lankėsi Maskvoje ir neslėpė susižavėjimo SSRS sostine. Rezidentūra tai mėgino išnaudoti savo tikslams, NKVD buvo užvesta byla ir A. Merkiui netgi suteiktas slapyvardis Žilius (rus. Cедой). Tačiau nėra duomenų, ar buvo pavykę su A. Merkiu, ar su V. Vitkausku užmegzti kontaktą. Tikriausiai iš čia kilo išeivijoje plitę įvairaus pobūdžio gandai apie užverbavimą, nors jokių šiuos gandus patvirtinančių šaltinių neteko aptikti“, – pasakojo istorikas.
Taip pat skaitykite
Populiarųjį Raštikį pakeitė tylenis Vitkauskas
V. Vitkausko paskyrimas Lietuvos kariuomenės vadu apaugo mitais, tačiau tiesa – visai paprasta, paaiškino A. Svarauskas.
„Iki 1940 m. pradžios kariuomenės vadu buvo Stasys Raštikis, kurį sausį pavadavo ir kurio balandį galutinai pareigas perėmė V. Vitkauskas. S. Raštikio ir V. Vitkausko asmens tipai buvo skirtingi. Pirmasis mėgo dėmesį, būti įvykių centre ir mėgavosi „spinduliavimu scenos šviesoje“. Kariuomenės vadas S. Raštikis 1938–1940 m. buvo neabejotinai populiariausias asmuo Lietuvoje. Jis turėjo politinių ambicijų, darė įtaką kai kurių ministrų kabinetų formavimui ir neabejotinai pats norėjo tapti ministru pirmininku. Tačiau tokiu ministru pirmininku, kuris nebūtų visiškai priklausomas nuo prezidento. Tai A. Smetonai nepatiko, nes atsirado potencialus konkurentas. Kodėl kariuomenės vadas S. Raštikis vykstant Antrajam pasauliniam karui 1940 m. sausį „išėjo atostogų“? Tai asmeninės ir politinės ambicijos. Jausdamas savo populiarumą jis, kariuomenės vadas viešoje erdvėje pradėjo „mokyti“ vyriausybę valstybės valdymo pagrindų.
1940 m. sausį jis kariškių spaudoje paskelbė skandalą sukėlusį straipsnį, kuriame ministrų kabinetui dalijo patarimus vidaus ir užsienio politikos, ūkio ir net socialinės politikos temomis. Vyriausybėje tai buvo suprasta kaip kariuomenės vado pretenzijos kištis į valstybės valdymą ir tapo paskutiniu kantrybės lašu. Dėl straipsnio vidaus reikalų ministro nurodymu cenzūrai konfiskavus visą žurnalo numerį, kilo konfliktas dėl S. Raštikio įžeistų ambicijų.
Galima tik įsivaizduoti situaciją: populiarų kariuomenės vadą cenzūruoja vidaus reikalų ministerija. Konfliktas baigėsi tuo, kad 1940 m. sausį kariuomenės vadas „išėjo atostogų“, o balandį jo pareigos perduotos gen. V. Vitkauskui. Atrodo, kad S. Raštikio pasitraukimas buvo jo asmeninis apsisprendimas, o ne prezidento sprendimas jį nušalinti“, – LRT.lt pasakojo istorikas.
Jis atkreipė dėmesį į dar vieną detalę: „SSRS liaudies komisarų tarybos (vyriausybės) vadovas Viačeslavas Molotovas ne kartą yra priekaištavęs A. Merkiui už tai, kad gen. S. Raštikis atleistas iš pareigų. Tikriausiai nebe tokių pareiškimų S. Raštikis pakviestas dalyvauti vadinamajame „paskutiniame vyriausybės posėdyje“ naktį iš birželio 14 į 15 d., nors pagal tuometinį savo statusą neturėjo teisės ten būti. Tame posėdyje priimtas sprendimas būtent S. Raštikį skirti tariamai sovietams priimtinos vyriausybės vadovu. Nors V. Molotovas iki 1940 m. birželio vidurio pats savo dienoraštyje esančiame ultimatumo Lietuvai juodraštiniame variante yra šią pavardę šioms pareigoms Lietuvoje užimti pasižymėjęs, bet birželio 15-osios naktį šios kandidatūros į prosovietinės Lietuvos vyriausybės postą atsisakė. Tai paini ir ilga istorija, kuri aprašoma netrukus Lietuvos istorijos institute pasirodysiančioje monografijoje „Lietuvos visuomenė 1939–1941 m. Įtampos, konfliktai, transformacijos.“
Paskutinis vyriausybės posėdis: „Ne čia ir ne tuo metu viskas sprendėsi“
1940 metų birželio 14-ąją Sovietų Sąjunga Lietuvai įteikė ultimatumą dėl neva pagrobtų ir kankintų karių, šalyje buvusių nuo 1939-ųjų, kai pasirašyta Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutartis. Pateikus išgalvotą pretekstą, reikalauta sudaryti sovietams palankią vyriausybę bei įsileisti neribotą karių skaičių. Birželio 15-osios naktį į posėdį susirinkę Lietuvos vyriausybės nariai, tarp jų buvo V. Vitkauskas ir jau minėtas jo pirmtakas S. Raštikis, Sovietų Sąjungos ultimatumą nuolankiai priėmė nusprendę nesipriešinti.
„Mano subjektyvia nuomone, per daug dėmesio skiriama vadinamajam „paskutiniam vyriausybės posėdžiui“ birželio 15-osios naktį. Ne čia ir ne tuo metu viskas sprendėsi. „Paskutinis posėdis“ – tai daugiau simbolis, į kurį suvedamas vėlesnis ir dabarties mėginimas paaiškinti, kodėl taip įvyko“, – kalbėjo istorikas.
Darytina prielaida, kad sprendimas okupuoti Baltijos valstybes priimtas spontaniškai 1940 m. birželio 14 d., Vokietijos kariuomenei užėmus Paryžių.
A. Svarauskas
Jis atkreipia dėmesį, kad Lietuvos kariuomenėje nebuvo paskelbta mobilizacija, tai reiškia, kad 1939 m. pabaigoje ir 1940 m. pirmoje pusėje politinė valdžia neketino dalyvauti kariniuose veiksmuose su Sovietų Sąjunga, oficialiai ji nelaikyta priešiška.
„Darau prielaidą, kad iki 1940 m. birželio vidurio Lietuvos politinė valdžia jautėsi pakankamai užtikrintai ir nemanė, kad SSRS gali imtis avantiūros okupuoti valstybę. Čia veikė Vokietijos veiksnys. Nepaisant to, kad 1939 m. rudens Vokietijos–SSRS sutartimi ir slaptais protokolais prie tos sutarties Lietuva lyg ir atiteko SSRS įtakos sferai, tačiau nebuvo viskas taip aišku, kaip atrodo. Pirmiausia, iš Lietuvos kitaip, nei iš Latvijos ar Estijos, 1939–1940 m. nebuvo iškeliami vokiečių tautybės asmenys. Kelios dešimtys tūkstančių vokiečių palikti Lietuvoje. Tai tam tikras ženklas. Be to, Lietuvos užsienio prekyba iš esmės orientuota į Vokietiją.
Kad sovietų sprendimas pradėti Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių okupaciją visiems buvo netikėtas, rodo kad ir tokia detalė. 1940 m. birželio 15–16 d., t. y. šeštadienį ir sekmadienį, Kaune turėjo įvykti didelė vokiečių sporto šventė. Vokietijos pasiuntinybė Kaune rūpinosi vizomis Vokietijos piliečiams atvykti į Kauną dalyvauti toje šventėje. Kitaip tariant, apie Maskvos planus net ir Berlynas, formalus SSRS sąjungininkas, nieko nežinojo. Prasidėjusi Lietuvos okupacija tapo netikėtumu ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos vyriausybei. Darytina prielaida, kad sprendimas okupuoti Baltijos valstybes priimtas spontaniškai 1940 m. birželio 14 d., Vokietijos kariuomenei užėmus Paryžių“, – kalbėjo A. Svarauskas.
Vitkausko „misija“ Maskvoje – dekoratyvinė
Paklaustas, kaip V. Vitkauskas pakliuvo tarp dvidešimties žmonių, 1940 vasarą išvykusių parvežti Stalino saulės, istorikas paaiškino, kad delegacijos sudėtis nuspręsta paskutiniajame marionetinio Liaudies seimo posėdyje liepos 23 dieną.
„Kaip ir visi kiti nutarimai tame Seime priimti vienbalsiai ir be jokių diskusijų. Ne tam Maskvai buvo reikalingas tas Seimas. Jis tiesiog vienbalsiai turėjo patvirtinti Lietuvoje esančio sovietų diplomatinės atstovybės kolektyvo ir iš Maskvos atsiųstų prievaizdų iš anksto paruoštus nutarimus. V. Vitkauskas buvo vienas iš trijų tos delegacijos narių, kurie nebuvo Liaudies Seimo nariai. Tie trys – tai faktinis LKP vadovas Icikas Meskupas, populiari poetė Salomėja Nėris ir tuometinis krašto apsaugos ministras bei buvęs kariuomenės vadas gen. V. Vitkauskas. Akivaizdu, kad delegacijai reikėjo „svorio“.
V. Vitkausko niekas ir neklausė, ar jis nori važiuoti į Maskvą, ar ne.
A. Svarauskas
I. Meskupas deleguotas kaip faktinis kompartijos vadovas, nes A. Sniečkus tuo metu dar „vadovavo“ Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentui ir jam buvo numatyta kita funkcija – versti Nepriklausomos Lietuvos tarpukariu saugumo kartotekas ir ieškoti į tarpukario kompartiją infiltruotus Lietuvos saugumo agentus bei kontroliuoti Lietuvos saugumą, kad Lietuvos inkorporacija į SSRS vyktų „sklandžiai“, t. y. užkirsti kelią potencialiam pasipriešinimui. S. Nėris, kaip populiari liaudies poetė, turėjo suteikti emocinį „apvalkalą“ skaitydama politinio turinio eiles iš SSRS Aukščiausiojo Sovieto (SSRS AS) tribūnos.
Na, o gen. V. Vitkausko – tarpukario Lietuvos generolo, paskutiniojo, sovietų terminija kalbant, „buržuazinės Lietuvos“ kariuomenės vado buvimas Maskvoje 1940 m. rugpjūtį, sovietų supratimu, turėjo „liudyti“ apie Lietuvos, tuo metu jau Lietuvos liaudies kariuomenės, „pritarimą įstoti į broliškų respublikų šeimą“. Jam SSRS AS rugpjūčio 3 d. sesijoje nebuvo numatytas joks vaidmuo. Tiesiog reikėjo, kad jo asmuo būtų matomas fotografijose ir formuotų Maskvos siektiną įspūdį. Dabartiniais terminais kalbant, reikėjo, kad V. Vitkauskas savo buvimu delegacijoje „siųstų žinutę“ apie Lietuvos (liaudies) kariuomenės pritarimą „savarankiškam“ Lietuvos „įstojimui“ į SSRS sudėtį. Manau, kad V. Vitkausko niekas ir neklausė, ar jis nori važiuoti į Maskvą, ar ne. Ką jis pats apie tai galvojo, pasakyti sudėtinga. Bent man neteko rasti jokių šaltinių šia tema“, – kalbėjo A. Svarauskas.
„Iš tiesų jis netapo tuo sovietinės Lietuvos „simboliu“, kuris sovietmečiu būtų eksploatuotas kaip pirmo ryškumo asmuo, su kuriuo propagandos tikslais būtų sietas „savanoriškas“ Lietuvos „įtraukimas“ į SSRS sudėtį, nors sovietmečiu užėmė aukštas pareigas, 1940–1941 m. „vadovavo“ iš Lietuvos kariuomenės suformuotam 29-am Raudonosios armijos korpusui. Kaip minėta, kartu S. Raštikiu vykdė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos likvidavimo ir Lietuvos kariuomenės įtraukimo į Raudonąją armiją darbą. Vėliau „rinktas“ į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą. Vokiečių okupaciją praleido dėstytojaudamas SSSR generalinio štabo akademijoje, iš Maskvos sakė politinio turinio propagandines kalbas, adresuotas vokiečių okupacijoje esantiems Lietuvos gyventojams. Beje, jo šeima vokiečių okupacijos laikotarpiu liko Lietuvoje. Ypatingų represijų nepatyrė. 1946 m. jis grįžo į jau sovietų dar kartą okupuotą Lietuvą, ten ėjo keliose aukštosiose mokyklose Karinės katedros viršininko pareigas. Apdovanotas įvairiais sovietiniais ordinais ir medaliais. Tik 1950 m. įstojo į Komunistų partiją. Beveik iki gyvenimo pabaigos buvo „renkamas“ į Lietuvos SSR Aukščiausiąją tarybą“, – LRT.lt pasakojo A. Svarauskas.
Nematomas Vitkauskas: kolaboravo, tačiau gilesnio vertinimo neturime
Vytauto Didžiojo universiteto prof. Jonas Vaičenonis atkreipia dėmesį, kad buvusio Lietuvos kariuomenės vado asmenybė ir gyvenimo istorija iki šiol plačiau nėra tyrinėta, tad nupiešti tikslų paveikslą sunku.
„Yra vienas kitas tekstas, tačiau neatskleidžiantis viso vaizdo apie jo gyvenimą, požiūrį ir santykį su tuometine politine valdžia. V. Vitkausko tarsi nematome“, – svarstė jis.
Anot istoriko, tarpukariu karininkas aktyviai politinėje veikloje nedalyvavo, tačiau žinoma, kad pasižymėjo liberalesnėmis pažiūromis, buvo valstiečių liaudininkų pažiūrų.
„1940-aisiais jis buvo vienas iš aukščiausių valstybės pareigūnų, jo vizitas su kitais parvežti saulės taip pat traktuotinas kaip kolaboravimo aktas, tai nenuginčijama. Tačiau gilesnio vertinimo neturime“, – paaiškino istorikas.
J. Vaičenonio teigimu, šiokį tokį vaizdą galima susidaryti skaitant sovietmečiu paskelbtą karininko biografiją.
„Ji paremta paties V. Vitkausko pasakojimu, todėl galime sakyti, kad kritinio žvilgsnio į jo asmenybę, gyvenimo kelią šiandien neturime. Tačiau biografija atskleidžia daug įdomių detalių. Pavyzdžiui, matome, kad Nepriklausomybės kare jis nekovojo prieš bolševikinės Rusijos kariuomenę, ėjo Raseinių komendanto pareigas, buvo už fronto linijos. Tuo metu lietuviai sušaudė bolševikų pusėje buvusį jo brolį“, – sakė jis.
Turime ne vieną karininką, kuris tuo metu keliavo į Rusiją, ir matome jų tolesnę gyvenimo trajektoriją – pradėjo veikti Rusijos labui, kolaboruoti okupacijos metais.
J. Vaičenonis
Istorikas atkreipia dėmesį ir į tuo metu dar būsimo Lietuvos kariuomenės vado vizitą į Maskvą 1934 metais.
„Turime ne vieną karininką, kuris tuo metu keliavo į Rusiją, ir matome jų tolesnę gyvenimo trajektoriją – pradėjo veikti Rusijos labui, kolaboruoti okupacijos metais. Kyla klausimų, ar žmogus nebuvo verbuojamas. 1941 m. birželį V. Vitkauskas išvyko arba buvo išvežtas – rašoma skirtingai – į Rusiją, kur II pasaulinio karo metus ramiai prabuvo dėstytojaudamas. Galima numanyti, ką jį, kaip ir daugybę kitų, sovietai galėjo būti atsirinkę ir laikė tam tikram momentui. Turime tokį ne vieną atvejį, kai asmenys buvo Rusijos globojami. Kai tapdavo nebereikalingi, dažniausiai būdavo likviduojami“, – kalbėjo istorikas.
Kalbėdamas apie V. Vitkausko tapimą Lietuvos kariuomenės vadu, pašnekovas taip pat pabrėžė aplinkybes – reikėjo pakeisti S. Raštikį, o patyręs karininkas atrodė tinkamas šioms pareigoms. Vis dėlto, anot jo, tai galėjo lemti ir seniai užsimezgęs ryšys su ministru pirmininku Antanu Merkiu. „Natūralu, kad šalia Smetonos buvęs A. Merkys galėjo patarti į pirmas linijas iškelti būtent V. Vitkauską, tačiau detalių tyrimų apie tai neturime“, – svarstė LRT.lt pašnekovas.
J. Vaičenonis nemano, kad paskutiniajame posėdyje Sovietų Sąjungos iškeltą ultimatumą svarstę vyriausybės nariai ir kariuomenės vadas galėjo nesuprasti, kas dedasi. Vis dėlto jis pabrėžia, kad niekas negalėjo numatyti tikrosios grėsmės ir laukiančių represijų. Tuo metu, kolegai antrino jis, grėsme laikyta Lenkija ir Vokietija, o Rusija įsivaizduota kaip Lietuvos partnerė.
