Ginčai dėl Salomėjos Nėries paminklo nukėlimo Vilniuje vėl paaštrino diskusijas visuomenėje, kaip turėtų būti vertinama garsioji poetė. Jos kūrybos grožis įkvėpė ne vieną asmenį, nors ji iš esmės išdavė Lietuvą, kai su džiaugsmu sutiko vykti į Maskvą kaip Liaudies seimo sudarytos delegacijos narė parvežti diktatoriaus Josifo Stalino saulės, rašė prokomunistines poemas ir eilėraščius.
Tarpinstitucinė Desovietizacijos komisija 2024 m. rugpjūtį yra pateikusi išvadą, kad Vlado Vildžiūno sukurta skulptūra Salomėjai Nėriai, puošianti Vilniaus gatvę, turi būti nuimta. Šios išvados pagrindu Lietuvos gyventojų ir genocido ir rezistencijos tyrimo centras priėmė įpareigojantį sprendimą. Dėl jo vis dar vyksta ginčai teismuose, bet labai tikėtina, kad ilgainiui skulptūra turės būti nukelta.
Viešųjų erdvių desovietizacijos vajų pradėjo buvusi Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovaujama valdančioji koalicija, priėmusi specialų įstatymą.
Priimant sprendimą dėl paminklo S. Nėriai, irgi netrūko ginčų, buvo pateiktos net dvi skirtingos pažymos, kurių vieną parengė archyvų tyrėja, žurnalistė Daiva Vilkelytė, o kitą – Lietuvos istorijos instituto darbuotojas, besispecializuojantis sovietmečio tyrimuose, Valdemaras Klumbys.
Portalas LRT.lt nutarė išskirti, kas tiksliai žinoma apie garsiąją poetę, kas yra tik spėjimai, kokie jos veiksmai paremia faktą apie išdavystę, o kokie ją galbūt šiek tiek pateisina, nes laikotarpis buvo sudėtingas ir klaidus, o daugelį dalykų šiais laikais vertinam kitaip nei prieš Antrąjį pasaulinį karą. Straipsnyje nėra nagrinėjama S. Nėries kūryba.
Pagrindiniai Salomėjos Nėries gyvenimo faktai:
- Gimė 1904 m. Kiršuose. 1928 m. baigė Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakultetą. Universitete buvo įsimylėjusi vedusį savo profesorių Juozą Eretą. Nuo 1928 iki 1931 m. dėstė vokiečių kalbą Lazdijų mokykloje, mokytojos darbo nemėgo. Per kelionę į Vieną 1929 m. įsimylėjo marksistą studentą Bronių Zubricką.
- 1931 m. paskelbė atsišaukimą kairiųjų leidinyje „Trečiasis frontas“. Tai tapo gana dideliu įvykiu, nes prieš tai buvo ateitininkė. Bet Antano Smetonos režimas „Trečiąjį frontą“ uždarė, todėl mokytojos darbo atsisakiusi ir į Kauną persikėlusi S. Nėris ne tik rašė poeziją, bet ir slapyvardžiu vertė romanus, bendradarbiavo su dešinės krypties žurnalais „Naujas žodis“, „Naujoji Romuva“.
- Kadangi verstis iš vertimų ir poezijos buvo sunku, 1934–1936 m. mokytojavo Panevėžio mergaičių gimnazijoje. Leidimą S. Nėriai dirbti turėjo išduoti švietimo ministras, o kadangi S. Nėris buvo pagarsėjusi kairioji, teko prašyti net autoritarinio prezidento A. Smetonos rekomendacijos, bet šis ją suteikė.
- Susituokė su skulptoriumi Bernardu Buču, keletą mėnesių abu gyveno Paryžiuje, nes B. Bučas gavo Lietuvos stipendiją stažuotis Prancūzijoje. 1937 m. su vyru ir sūnumi įsikūrė Palemone, mokytojavo Kaune. 1939 m. gavo valstybinę Lietuvos premiją už poezijos rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“. Premija buvo 5000 litų.
- Po Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos 1940 m. tapo Liaudies seimo įgaliotosios delegacijos nare, kad kartu su kitais delegacijos nariais nuvežtų į Maskvą Lietuvos prašymą jungtis į Sovietų Sąjungą. Šios misijos ėmėsi noriai, gavo už tai 5000 rublių, dar pelno suteikė honorarai iš „Poemos apie Staliną“ ir kitų prokomunistinių eilėraščių.
- 1941–1945 m. kadencijai buvo išrinkta Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputate nuo Lietuvos. Nacių Vokietijai 1941 m. birželį užpuolus Sovietų Sąjungą, S. Nėris su sūnumi, bet be vyro, pasitraukė į Rusiją. Gyveno Penzoje, Ufoje, Maskvoje. Ten 1942 m. ištekėjo už sovietų Socialinio aprūpinimo komisariato funkcionieriaus Piotro Veržbilovskio, kilusio iš Lietuvos. Ji pasikeitė vardą ir tapo Serafima Semionova Veržbilovska.
- 1944 m. grįžo į Lietuvą pas savo pirmą vyrą B. Bučą. Bet paskui greitai susirgo ir 1945 m. metais mirė nuo kepenų vėžio Maskvoje, kur buvo išgabenta gydytis.
Salomėjos posūkis pas „trečiafrontininkus“
S. Nėris oficialiai kairiąja tapo, kai 1931 metais literatūros žurnale „Trečiasis frontas“ paskelbė atsišaukimą, jog smerkia ankstesnes savo ideologines nuostatas ir pasižada savo poezija padėti išnaudojamosioms masėms kovoti už savo teises. Ji taip pat pasižadėjo nebendradarbiauti su katalikiška ir tautininkų spauda, bet paskui savo žodį turėjo sulaužyti, nes atsisakiusi nemėgstamo mokytojos darbo Lazdijuose nelabai turėjo iš ko gyventi.
Viktoras Alekna savo 1996 metais išleistoje knygoje „Salomėja“ nurodo, kad S. Nėris pati ieškojo sąsajų su trečiafrontininkais: pavyzdžiui, laiške į Berlyną Kaziui Borutai rašė, kad nekenčia bedvasio, supelijusio miesčioniškumo, o „Trečiasis frontas“ jai atrodo kaip laisvas pavasario vėjas.
S. Nėris taip pat pati parašė Antanui Venclovai, paskui susitiko su juo ir Broniumi Raila bei susitarė dėl bendradarbiavimo. Tuo metu Kostas Korsakas pareikalavo, kad S. Nėris parašytų viešą paaiškinimą, kodėl pereina pas kairiuosius. Viešai paskelbus savo apsisprendimą, vėliau mažėja galimybių nuo to atsitraukti.
Lietuvos istorijos instituto darbuotojas V. Klumbys poetės S. Nėries perėjimą iš ateitininkų pas „trečiafrontininkus“ sulygina su situacija, jei visuomenės nuomonės formuotojas Andrius Tapinas paskelbtų, kad jis yra kairiųjų pažiūrų. Tuo metu tai buvo tam tikras skandalas, bet ne visuotinio lygmens.
„Lietuvos kontekste tokių žmonių nebuvo labai daug, bet negali sakyti, kad nebuvo. Buvo nemažai tuo metu žinomų žmonių. Jie visi buvo į kairumo pusę, nors tai nereiškia, kad visi komunistai. Tai buvo kairiosios krypties žmonės. S. Nėris iš jų išsiskiria, nes ji prieš tai buvo ateitininkė“, – sako V. Klumbys.
„Jeigu žiūrėtume į to meto Vakarų visuomenes, tai buvo labai didelė įtampa tarp kairiųjų ir dešiniųjų. Tuo metu Europoje buvo panašiai, kaip dabar yra Amerikoje tarp demokratų ir respublikonų. Visuomenės vis labiau dalijosi į kairiuosius ir dešiniuosius ir vis labiau radikalizavosi. Būti viduryje buvo ne tai kad blogas tonas, bet buvo sunku išsilaikyti centre. Tarp Europos intelektualų nemaža dalis vis labiau kairėjo ir kairėjo į komunistų pusę“, – sako V. Klumbys.
Pasukti į „Trečią frontą“ nebuvo nei labai baisu, nei išdavikiška, bet tai nubrėžė tam tikrą kelią, suformavo visuomenės nuomonę apie S. Nėrį, apibrėžė draugų ratą, nors S. Nėris bendravo su įvairaus tipo žmonėmis.
Pavyzdžiui, jai nemažai padėjo neokatalikiškų pažiūrų žurnalistas, rašytojas Juozas Keliuotis ar kunigas Mykolas Vaitkus. O kai neilgai trukus Antano Smetonos režimas „Trečią frontą“ uždarė, S. Nėriai teko bendradarbiauti su katalikiškos krypties leidiniais, jiems vertė, rašė ir taip išsilaikė, kai nemokytojavo. Tik šįkart jau pasirašinėjo slapyvardžiais.
Užuominos apie bendravimą su pogrindiniais komunistais
V. Alekna savo knygoje užsimena, kad S. Nėris 1931 metais vasarą paprašė Jurgio Domaševičiaus supažindinti su pogrindinės Lietuvos komunistų partijos vadovais, o kiek vėliau Kaune ją vieną vakarą aplankė Lietuvos komunistų partijos centro komiteto sekretorius Kazys Sprindys, nors apie ką kalbėta, nėra žinoma.
S. Nėries gyvenimą tyrinėjęs rašytojas taip pat ne kartą užsimena, kad Maskvoje gyvenęs vienas tuometinės Komunistų partijos vadovų Vincas Mickevičius-Kapsukas nurodęs kolegoms Lietuvoje globoti Salomėją.
Tuo metu Lietuvos komunistų partija buvo uždrausta ir veikė tik nelegaliai, pogrindyje, kadangi komunistai Lietuvos nepriklausomybės kovose 1918–1919 metais kovojo prieš šalies nepriklausomybę.
„Apie tai yra užuominų, – klausiamas apie S. Nėries ryšį su pogrindine Lietuvos komunistų partija sako V. Klumbys. – Bet šitie dalykai yra iš sovietmečio, kai buvo renkami atsiminimai apie S. Nėrį. Yra tų užuominų. Tie susitikimai su kompartijos nariais lyg ir buvo. Bet, kita vertus, ar galima iki galo pasitikėti tais atsiminimais, kai jie rinkti šeštajame dešimtmetyje, kai J. Stalinas vos tik miręs? Aš nežinau. Jeigu bent būtų tų žmonių atsiminimų garso įrašai, tai gal. O dabar yra tik sutvarkyti tekstai. Nes gali būti noras tą S. Nėrį padaryti kuo labiau komunistę.“
Pasak V. Klumbio, Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretorius Zigmas Angarietis į „trečiafrontininkus“ žiūrėjo labai neigiamai, nes neva visokie nuosaikūs kairieji atitraukia žmones nuo komunistų. „Yra straipsniai, visus „trečiafrontininkus“ jis išvadina renegatais“, – sakė V. Klumbys.
„Aš manau, kad pasitikėjimo ja linija turėjo būti suformuota iš viršaus, tai yra, ne iš Lietuvos komunistų partijos vadovybės, o iš Maskvos ateiti. Nes iš ten buvo pasirenkama, kas bus pagrindiniai naujojo komunistinio pasaulio statytojai, kūrėjai. Galėjo nebent būti vietos komunistų rekomendacijos. Neturėjo ji labai aukštos reputacijos tarp tų žmonių, kurie tiesiogiai dirbo Maskvai“, – svarstė profesorius N. Šepetys.
Pasak V. Aleknos knygos „Salomėja“, 1933 metais S. Nėris buvo įpareigota rinkti lėšas Moprui – Tarptautinei politinių kalinių šelpimo draugijai. Šiuo atveju kalbama apie komunistų kalinius, kurie buvo įkalinti nekomunistinėse šalyse.
Bet tai buvo Lietuvos saugumo agentų pranešimas, kad esą pas Vincą Mykolaitį-Putiną bute gyvenanti S. Nėris renka tokias lėšas. Šiuo pranešimu istorikas V. Klumbys labai abejoja.
Tame pačiame pranešime kalbama ir apie dideles V. Mykolaičio-Putino simpatijas komunizmui, nors tuo pat metu tame pačiame bute gyvenusi V. Mykolaičio-Putino sesuo Magdalena Slavėnienė tai neigia. Žinoma, seseriai būtų normalu ginti brolį, tad kiek tai patikimas šaltinis, nėra aišku. Magdalenos atsiminimai cituojami kultūros žurnale „Aidai“.
Ar žavėjosi Sovietų Sąjunga?
Iš laiško A. Venclovai, kuris cituojamas V. Aleknos knygoje, žinoma, kad S. Nėris šiek tiek idealizavo Sovietų Sąjungą, rašė norinti patirti ir pamatyti savo akimis „tą nuostabų kraštą su jo nauja kultūra“, nes negalinti patikėti šmeižtais ir šūkavimais, „kurie randami mūsų spaudoje“.
Atrodo, kad S. Nėris taip pat kartkartėmis lankėsi Sovietų Sąjungos atstovybės Lietuvoje renginiuose. „Retkarčiais ji buvo kviečiama ir SSRS atstovybės, kur rinkdavosi ir daugiau oficialių ar neoficialių Sovietų Sąjungos draugų sovietinių filmų pažiūrėti ar šiaip pabendrauti“, – rašo V. Alekna.
Kontekstui suvokti svarbu pabrėžti, kad 1929–1933 metais Vakaruose kilo Didžioji depresija, tai yra ekonominė krizė, kuri palietė ir Lietuvą. Sovietų Sąjungoje krizės nebuvo, tai buvo visai kitokio tipo ekonomika, nepriklausoma nuo Vakarų. Tokia padėtis padėjo Sovietų Sąjungai skleisti savo propagandą apie gamyklų statybas ir gerėjantį gyvenimą, tad daliai žmonių atrodė, kad būtent komunistinis kelias yra teisingas.
„Tarpukariu sovietų ambasada buvo toks centras, būdavo kviečiami visokie intelektualai: vykdavo kavytės, pokalbiai, sovietinio kino rodymai, literatūros kūrinių aptarimai. Minkštoji galia buvo daug naudojama. Daug žmonių, net ir nebūdami komunistai, ten eidavo. Aš gal sakyčiau, kad reikia įsivaizduoti to meto situaciją. A. Smetona prieš okupaciją visus buvo užknisęs juodai, kaip dabar koks Aleksandras Lukašenka yra užknisęs baltarusius. Jis buvo jau senas, ilgai sėdintis prezidentas, ta Lietuva buvo matoma tokia tarsi pelkė net ir kultūrine prasme. Jaučiasi tokia pelkė, o čia buvo siūloma kažkokia dinamika“, – pasakoja V. Klumbys.
„S. Nėriai, kaip ir daugeliui intelektualų, įspūdį darė tai, kad Sovietų Sąjungoje buvo statomos gamyklos, manyta, kad keičiasi gyvenimas, nėra nedarbo, nėra skurdo, egzistuoja žmonių lygybė, pagarbiai žiūrima į rašytojus. Yra atsiminimai, kaip S. Nėris vėluoja į vieną iš tų kino seansų rodymą, ją pasitinka pats ambasadorius Nikolajus Pozdniakovas, padeda jai nusivilkti paltą, galantiškai elgiasi, palydi į salę. Nes, na, kas buvo S. Nėris? Ji buvo gana žinoma poetė, bet šiaip – eilinė mokytoja. O čia į ją su tokia pagarba žiūri. Žmogų lengva papirkti nebūtinai pinigais, bet ir dėmesiu“, – tęsia istorikas.
Iš V. Aleknos knygos galima spręsti, kad S. Nėris gyveno nepasiturinčiai, nuolat trūko pinigų, bet poetė mėgo ir nueiti į restoraną, ir vykdavo prie jūros į Palangą, taip pat keliavo į Vieną, Šveicarijos Alpes, Stokholmą, o tam kai kada tekdavo net prašyti paskolų. „S. Nėris dažnai dejuoja, kad jai neužtenka pinigų“, – sako V. Klumbys.
Bet 1939 m. S. Nėriai paskirta valstybinė premija už poezijos rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“, už kurią ji gavo 5000 litų ir tai buvo nemaži pinigai. Bet šis įvertinimas yra nepalyginamas su tuo, kokį ji gavo Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą.
Vilniaus universiteto profesorius, istorikas Nerijus Šepetys sako, kad Sovietų Sąjunga dar prieš sovietinę okupaciją tikslingai įtraukė S. Nėrį į sąrašą asmenų, kuriais Sovietų Sąjunga pasitiki ir kliaujasi.
„Prieš pat sovietinę okupaciją, o gal ir anksčiau, ji arba savanoriškai, arba šantažo būdu buvo įtraukta į sąrašą asmenų, kuriais priešiška valstybė Sovietų Sąjunga pasitiki ir kliaujasi. Atėjus momentui, jai buvo pasiūlyta tapti naujo režimo, kurį mes šiandien žinome kaip okupacinį ir represinį, dalimi, kuriant kūrinius partijos užsakymu, tampant patikima rašytoja kūrėja. Ji mielai su tuo sutiko ir čia yra pagrindinė jos išdavystė. Bet jos biografija, ankstesnė ar vėlesnė kūryba gali būti vertinama atskirai. Mes neprivalome žmogaus traktuoti kaip kortelės, kuri turi būti įstatyta į vieną lentynėlę“, – mano N. Šepetys.
Visuomenė nesuprato, kas vyksta, džiaugėsi Smetonos nuvertimu
Antrasis pasaulinis karas prasidėjo Vokietijai 1939 metais užpuolus Lenkiją. Jau 1940 metais birželį Sovietų Sąjunga Lietuvai pateikė ultimatumą, o paskui įvedė savo karius.
Vyriausybė, kuriai vadovavo Antanas Merkys, ultimatumo ir karių įvedimo nė nepaskelbė kaip agresijos fakto. Lietuvos kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas paragino Lietuvos visuomenę draugiškai sutikti Raudonosios armijos karius. Prezidentas A. Smetona iš Lietuvos pasitraukė į Vokietiją ir pavedė prezidento pareigas eiti A. Merkiui, o šis, vykdydamas sovietų nurodymus, komunistą Justą Paleckį paskyrė ministru pirmininku.
„Tas perėjimas, kai okupavo, nebuvo toks didelis, kaip mums atrodo. Nėra taip, kad demokratinę Lietuvą, kokia ji yra dabar, okupuoja stalininė valstybė. Nebuvo tokio kontrasto, nes propaganda buvo lietuviška. A. Smetona anksčiau irgi buvo vadinamas ir tėvu, ir globėju, buvo sakoma, kad be A. Smetonos Lietuva sužlugs. Ir ateina J. Stalinas, apie jį rašoma taip pat. Na, gal apie J. Staliną didesnė patetika, bet visi nurašo, kad čia būdinga rusų kultūrai. Net kai vyko rinkimai į Liaudies seimą, sako, jog visus suvarė ir dėjo antspaudus pasuose, jog buvai rinkimuose. Tai A. Smetona lygiai taip pat norėjo suvaryti žmones į netikrus rinkimus ir lygiai taip pat dėjo antspaudus į pasą. Kitaip tariant, iš diktatūros pereinant į totalitarizmą skirtumas daug mažesnis nei iš demokratijos pereinant“, – sako istorikas V. Klumbys.
Tokiame kontekste buvo surengti suklastoti rinkimai į Liaudies seimą, kuris turėjo „paprašyti“ įtraukti Lietuvą į Sovietų Sąjungos sudėtį. Pagal V. Alekną, S. Nėris 1940 m. liepos 7 dieną pasirašė meno žmonių atsišaukimą, kviečiantį visus Lietuvos žmones remti Lietuvos darbo sąjungos kandidatus, bet pati poetė rinkimuose nedalyvavo.
„Iki liepos vidurio, kai pasibaigia rinkimai į Liaudies seimą, beveik niekas nesupranta, kas bus. Absoliučiai niekas. Istorikas Artūras Svarauskas savo rankraštyje rašo, kaip visuomenė absoliučiai nieko nesupranta. Pavyzdžiui, aušrininkas Jonas Šliūpas iš Palangos su lėktuvu skrenda į Kauną, kad pasveikintų J. Paleckio Vyriausybę, kad, va, galų gale nuvertė tą A. Smetoną“, – kontekstą nupiešia V. Klumbys.
„Net krikdemai dar nežino, gal visai nieko čia viskas bus. Paskutiniame „Naujosios Romuvos“ numeryje pasirodė J. Keliuočio straipsnis, kuriame jis akivaizdžiai laižė batus okupantams: kokia čia naujoji santvarka, kaip bus gerai“, – pastebi istorikas.
Pasak pašnekovo, tuo metu pasaulis buvo sumišęs: iš vienos pusės puolė nacių Vokietija, iš kitos buvo Sovietų Sąjunga, todėl visi suprato, kad Lietuva bus okupuota arba Vokietijos, arba Sovietų Sąjungos, o sovietai tuo metu atrodė geriau. Buvo netgi besitikinčių vadinamojo Mongolijos statuso, kas reiškia, kad šalies Vyriausybė būtų buvusi prosovietinė, bet šalis veiktų formaliai atskirai nuo Sovietų Sąjungos.
„Visi supranta, kad Lietuva bus arba Sovietų Sąjungos, arba Vokietijos. Pilna žmonių atsiminimų, kur visi taip galvoja, ar būsim tų, ar tų. Tai klausimas, ar žmonės norėjo būti su vokiečiais, ar su rusais? Ir didžioji dalis Lietuvos gyventojų norėjo būti su rusais. Visi matė, kas vyko Klaipėdos krašte, kaip žmonės suvokietėjo, nes esą vokiečių kultūra aukštesnė, tad sakė, kad mus „suvirškins“. O su rusais buvom šimtą metų, net spaudą draudė ir mes vis tiek išlikom. Į rusus buvo požiūris, kad jie lyg žemesnės kultūros. Vyravo toks šiek tiek rasistinis požiūris“, – teigia V. Klumbys.
Ar Lietuvos visuomenė galėjo įsivaizduoti, kuo gresia Sovietų Sąjungos okupacija, kad bus masiniai trėmimai? Lietuvoj pirmieji trėmimai prasidėjo 1941 metų birželį. Oponentų suėmimų būta anksčiau, bet tas pats buvo ir A. Smetonos Lietuvoje. Kiek anksčiau, tai yra 1932–1933 metais, Ukrainoje praūžė masinis dirbtinai sukeltas badas, vadinamas Holodomoru.
„Teisingas momentas klausti, kiek anuo metu žmonės galėjo įsivaizduoti, kas laukia. Žmonės, kurie nebuvo buvę Sovietų Sąjungoje, įsivaizduoti galėjo mažiau. Spaudoje ir per radiją apie tai buvo mažai informuojama vengiant politinio protesto, nes Lietuva jau nuo 1939 metų spalio pasirašė sutartį, gavo Vilnių ir karines įgulas, jos galimybės informuoti buvo suvaržytos. Šiaip kas yra bolševikai, žmonės žinojo iš Nepriklausomybės karų: kad jie atiminėja nuosavybę, kuria kolchozus, kad ten nėra ko valgyti. Buvo badas Ukrainoje, ten per dešimt milijonų aukų. Apie tai nežinoti visai buvo neįmanoma, bet įsivaizduoti, kad visa tai bus pas mus, sunku, kol tai neprasideda“, – sakė N. Šepetys.
„Iš tikrųjų Lietuvoje per pirmus okupacijos metus buvo nužudyta nelabai daug žmonių. Netgi žiūrint pokarį, partizanų kovas, aukų skaičius, palyginti su tuo, kas buvo pačioje Rusijoje, yra labai mažas. Rusijoje, Rytų Ukrainoje, Kazachstane, kur irgi buvo dirbtinis badas, ten labai daug žmonių nužudyta, numarinta badu, sunaikinta. Bet, kaip čia pasakius: jeigu žmogus neturi supratimo, kas aplinkui dedasi, tai ar kas dėl to kaltas? Galimybių sužinoti buvo“, – mintį pratęsė istorikas.
„Poema apie Staliną“: kodėl ji parašyta?
Po rinkimų į Liaudies seimą S. Nėris ir Kazys Boruta taip pat sulaukė kvietimo iš buvusio SSRS pasiuntinio Lietuvoje Nikolajaus Pozdniakovo atvykti į pasiuntinybę. Pasak rašytojo V. Aleknos, važiuodamas pas S. Nėrį „Eltos“ direktorius K. Korsakas svarstė, kokiais žodžiais kreiptis į S. Nėrį, kad ji greitai suprastų reikalą ir neužsispirtų nevažiuoti, nes iš jos to galėjai tikėtis. „Bet Salomėja, Korsako nuostabai, išgirdusi, kur ją kviečia, tuojau sutiko važiuoti, greitai persirengė ir štai jie jau SSRS atstovybėje“.
„Sovietai rinkosi pagal tai, kas yra talentingas ir kas gali duoti naudos. O pažiūros nesvarbu. Aš manau, kad S. Nėris pradėjo bendradarbiauti su komunistais okupacijos išvakarėse ne dėl to, kad jos pažiūros buvo kairiosios ar liberalios, o dėl to, kad gerai sutapo pasiūla ir paklausa“, – pasakoja N. Šepetys.
V. Aleknos knygoje rašoma, kad N. Pozdniakovas prie taurelės ir užkandžių išdėstė reikalą: reikia parašyti sveikinimą išrinktam Liaudies seimui ir parašyti poemą apie J. Staliną. Kaip teigiama, K. Boruta iškart apsiėmė rašyti sveikinimą Liaudies seimui, o S. Nėriai liko poema apie J. Staliną, nors ji abejojo, ar sugebės.
Bet poema buvo parašyta laiku. 1940 m. liepos 21 dieną Liaudies seimas balsavo, kad Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungą, o po dviejų dienų visur išspausdinama S. Nėries „Poema apie Staliną“. S. Nėrį išrinko į delegaciją, kuri turėjo nuvežti į Maskvą Lietuvos liaudies seimo apsisprendimą. Ji dar parašė eilėraštį „Sovietų Sąjungai“ ir tuomet jau rūpinosi, kuo pasipuoš vykdama į Maskvą. Tam tikslui nusipirko dvi skrybėlaites ir išvyko su K. Korsaku traukiniu per Latviją.
„Salomėja, jausdama, kad ja domimasi, pasijuto gyvenanti kone devintame danguje. O kelionė atgal, kai kišenėje šlamėjo 5000 rublių, kai ir Vilniuje, ir Kaune buvo pagerbta glėbiais gėlių, ją taip gerai nuteikė, kad ji tik džiaugėsi ta laime, kuria jai suteikė Stalino saulė“, – rašo V. Alekna.
S. Nėris taip pat gavo didelius honorarus už „Poemą apie Staliną“, iš lietuviškų laikraščių, lietuvių ir rusų kalbomis pasirodžiusių poemos knygučių. Ir ji vėl atsisakė mokytojos pareigų. Pasak Lietuvos istorijos instituto darbuotojo V. Klumbio, po okupacijos rašytojų ir kūrėjų padėtis, aišku, jei jie atitiko kryptį, itin pagerėjo.
„Įsivaizduokite: apie tave pradeda rašyti laikraščiai. Iki tol buvo tik recenzijos arba kokia nors pašaipa, kad, va, S. Nėris susidėjo su komunistais. O čia pradeda eiti žurnalistai, teirautis, kokie jūsų kūrybiniai planai. Tai yra papirkinėjimas per tai, kad „tu esi svarbus“. Į tave prožektorių dėmesys, apie tave rašo, tavo eiles spausdina, už kiekvieną eilutę moka didelius pinigus. Žinoma, tu turi atidirbti, bet tai gerai finansiškai ir dar yra dėmesio atkreipimas į menininkus. Tai irgi prisideda prie papirkimo“, – sako V. Klumbys.
„Užgrobdami teritorijas, naikindami valstybes ir rinkdamiesi savo pagalbininkus bolševikai juos traktavo skirtingai. Vienas ryškesnių J. Stalino modus operandi, kad kūrėjai buvo dosniai atlyginami. Net per visą sovietinės okupacijos laikotarpį ir žiūrėdami satelitines šalis galime matyti, kad valstybė savo menininkams ir kūrėjams negaili. Jeigu tau iš visų Lietuvoje esančių rašytojų, taip pat ir iš tų komunistų, kurie buvo Maskvoje, iš visų žmonių, kurie gali ką nors parašyti lietuviškai, pasiūlo parašyti poemą apie J. Staliną, vadinasi, tu esi Nr. 1“, – pastebi ir Vilniaus universiteto profesorius N. Šepetys.
„Mėgsta kūrėjai, kai juos pagerbia, o S. Nėris gavo maksimalią pagarbą, maksimalų pripažinimą ir tuo mėgavosi“, – priduria profesorius.
Pašnekovas sako nesureikšminantis, kad S. Nėris buvo įtraukta į delegaciją nuvežti Liaudies seimo prašymo prijungti Lietuvą prie Sovietų Sąjungos, jam ryškesnis atrodo momentas, kad S. Nėris buvo parinkta tapti SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputate. „Tai reiškia, kad ji nėra respublikinio lygio figūra, ji yra sąjunginio lygio figūra“, – teigia profesorius.
Pasitraukimas nuo karo, naujas vyras ir grįžimas namo
Pasak N. Šepečio, sąjunginio lygio elitu tapę žmonės turėjo galimybę prieiti prie labai daug ko. Pavyzdžiui, kai Vokietija 1941 m. birželį užpuolė Sovietų Sąjungą, S. Nėris su sūnumi Sauliumi, bet be vyro Bernardo Bučo, pasitraukė į Sovietų Sąjungą, tiksliau, buvo išvežta su vairuotoju.
Tokia galimybė – pasitraukti nuo vokiečių su vairuotoju – nusišypsojo nedaug kam, tik elitui. „Ji greičiausiai suprato, kad čia nieko gero nebus, kad bus prie pirmųjų, su kuriais bus susidorota“, – mano N. Šepetys.
Bet V. Alekna knygoje „Salomėja“ rašo, kad pasitraukimas su vairuotoju vis tik nevyko sklandžiai, nes vairuotojas pravažiavus Uteną tiesiog pasakė nueisiantis atsisveikinti su savo seserimi, bet negrįžo. Todėl teko ieškoti kito vairuoti mokančio žmogaus, o nuo Daugpilio Latvijoje S. Nėris jau turėjo vykti traukiniu pametusi visus lagaminus ir ryšulius. Poetė su sūnumi nuolat šokinėjo iš vokiečių apšaudomo traukinio ir slėpėsi įvairiose pelkėse ar miškeliuose.
Iš pradžių S. Nėris pasitraukė į Maskvą, paskui į Penzą, nes Maskva buvo apšaudoma. Bet, pavyzdžiui, dėl to, kad S. Nėris buvo aukšto statuso, Penzoje ji, kaip ir Lietuvos sovietiniai ministrai, gaudavo vyriausybinį davinį, kas labai piktino vietinius gyventojus, nes karo metu gauti maisto davinius buvo gana prabangu. V. Alekna rašo, kad dėl to elito atstovus aprūpindavo naktį, kad nesiutintų vietinių Penzos gyventojų.
Būtent Penzoje S. Nėris sutiko Sovietų Rusijos Socialinio aprūpinimo komisariato inspektorių Piotrą Veržbilovskį, už kurio vėliau ištekėjo Rusijoje. Jis iškart ėmėsi padėti S. Nėriai su sūnumi gauti gyvenamąją vietą, padėjo materialiai, nors poetė rašė eilėraščius ir gaudavo šiek tiek pajamų. Karui vėl priartėjus, ji su P. Veržbilovskiu pasitraukė į Ufą, bet paskui grįžo Maskvon, nes gyvenimas provincijoje buvo ne jai.
1942 metais ji ištekėjo už P. Veržbilovskio. Sakoma, kad tai padaryta siekiant gauti pasą ir prisiregistruoti Maskvoje, nes S. Nėris pasitraukė nuo karo neturėdama paso, tik SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatės pažymėjimą ir Sovietų Sąjungos Rašytojų sąjungos nario bilietą.
Pasitraukus naciams iš Lietuvos, 1944 metų rugsėjį S. Nėris sugrįžo į Lietuvą. Čia buvo nemažai buitinių reikalų, be to, iš esmės ji turėjo du vyrus: B. Bučą Kaune ir P. Veržbilovskį Vilniuje. Vis tik, atrodo, ji pasirinko savo senąjį sutuoktinį ir ėmė su juo tvarkyti gyvenamosios vietos Kaune reikalus, nes po karo namas Palemone buvo negyvenamas.
Kaip elito atstovei jai buvo pasiūlyta keletas butų, nors jie nebuvo geros kokybės. Sovietų valdžia nusavino pasitraukusių žmonių būstus, turtą, baldus išgrobstė ir suvežė į sandėlius, o aukšto statuso žmonės galėjo iš tokio sandėlio pasirinkti daiktų. S. Nėris buvo tarp tų asmenų, nors sistema gerai neveikė, trūko kuro, nebuvo transporto, todėl ji nuvyko į Vilnių tiesiai pas Antaną Sniečkų skųstis.
„Mes kažkaip įsivaizduojame, kad jai, kaip poetei, kasdienybė nerūpėjo, rūpėjo tik kūryba. Ne, jai rūpėjo statusas, rūpėjo baldai, kad gerai gyventų, kad būtų apsirengus. Išvaizda jai ir tarpukariu rūpi, nes ji neidavo į paskaitas su aukštesne už ją kursioke, nes ji buvo labai žema. Nereikia iš jos daryti šventosios, kad jai nerūpėjo statusas. Ji puikiai tuo naudojasi, kaip ir visi kiti: P. Cvirka ir A. Venclova geriausius namus Vilniuje išsirenka“, – sako V. Klumbys.
1945 metų liepą S. Nėris mirė nuo kepenų vėžio Maskvoje, kur buvo atgabenta skubiam gydymui. Ji palaidota valstybės lėšomis Kaune.
