Istoriniame kadre jis ir paskutinieji Lietuvos diplomatai stovi šalia Stalino ir sovietų pareigūnų, o užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys pasirašo Lietuvai lemtingą 1939 m. savitarpio pagalbos sutartį. Po okupacijos divizijos generolas, Lietuvos kariuomenės reformatorius Stasys Raštikis vėl atsidurs Lietuvos valstybingumo panteone, bet šiandien pasigirsta raginimų jį iš ten iškelti, pervardinant jo vardu pavadintas gatves ir kariuomenės mokyklą.
Siūlė neerzinti rusų?
„Nereikia rusų erzinti jokiais protestais. Mums reikės su jais dirbti, todėl reikia rodyti daugiau nuoširdumo“, – tai jau istorine tapusi S. Raštikio frazė Lietuvai gavus Sovietų Sąjungos ultimatumą, nors dėl jos autentiškumo galima kelti klausimų, nes ji išlikusi tik tuometinio krašto apsaugos ministro Kazio Musteikio atsiminimuose. Pabrėžiama ir tai, kad kai kurie kiti posėdžio dalyviai, ministrų kabineto nariai ir pats prezidentas Antanas Smetona laikėsi pozicijos bent simboliškai pasipriešinti, o tą naktį buvo ginčijamasi iki paryčių.
Karinius dalinius Lietuva priėmė pagal 1939 m. pasirašytą sutartį, kuria Lietuva atgavo Vilnių. Lietuvoje augant įtampoms su sovietų kariais, jau kitų metų birželį ji gavo ultimatumą remiantis tuo, jog esą grobia sovietų karius, o vieną nužudė. Ultimatume buvo reikalaujama naujos Vyriausybės ir įsileisti neribotą skaičių sovietų karių – žygiuoti per sieną jie pradėjo dar tą pačią naktį.
Pats S. Raštikis tapo Krašto apsaugos ministerijos Įstaigų likvidavimo komisijos nariu ir netrukus išvyko į Vokietiją. Po 1941-ųjų sukilimo trumpam grįžo į Lietuvą ir net dirbo krašto apsaugos ministru, tačiau po antrosios okupacijos galutinai pasitraukė iš Lietuvos ir galiausiai gyvenimą baigė JAV. Šiuo metu S. Raštikio vardu pavadinta kariuomenės mokykla Kaune, kelios gatvės, tai aiškinant jo nuopelnais iki okupacijos, kariuomenės reformomis.
Lietuvos istorijos instituto tyrėjas Valdemaras Klumbys sako, kad, nuosekliai laikantis taisyklės iš Lietuvos viešosios erdvės ištrinti su sovietine valdžia kolaboravusius veikėjus, reikėtų imtis ir S. Raštikio persvarstymo.
Tačiau žvelgiant iš kitos perspektyvos, S. Raštikis gali būti matomas kaip šio savo kūrinio naikintojas.
„Iš esmės jis vadovavo Lietuvos kariuomenės sunaikinimui ir įtraukimui į sovietinę armiją. Kuo tai skiriasi nuo Vinco Krėvės, žmonių, kurie buvo ministrai, ar tų, kurie vežė saulę?“ – lygino istorikas.
Jis atkreipė dėmesį būtent į tai, kad S. Raštikis suprato, ką daro, ir sąmoningai ardė Lietuvos kariuomenę, priešingai nei viešojoje erdvėje labiau simbolinį vaidmenį vaidinę menininkai, tokie kaip rašytojai Antanas Venclova, Vincas Krėvė, poetė Salomėja Nėris, į kurių biografijas šiandien žiūrima kritiškai.
Pats S. Raštikis prieš mirtį išleido nuoseklius savo atsiminimus, kurie daugiausia ir yra atsakas į jam išsakytą kritiką.
Uolus katalikas ne vienoje vietoje leidžia suprasti, jog pasirinkimai Lietuvai praradus nepriklausomybę jam buvo morališkai sunkūs.
„Berlyne buvau labai pamaldus, nes tik melsdamasis galėdavau užsimiršti, pasiguosti, susiraminti <...> prašydamas Aukščiausiojo, kad leistų man greičiau grįžti į tėvynę“, – prisiminimuose rašo S. Raštikis.
V. Klumbys sako, kad tokia atgailautojo pozicija gali būti apgaulinga.
„Tie, kurie pasitraukė į Vakarus, visada yra geresnėje pozicijoje nei tie, kurie liko. Jie galėjo pasiteisinti ؘ– po to sakoma, kad jie pripažino kaltę, atgailavo. Tarsi Salomėja Nėris nebuvo atgailavusi“, – palygino istorikas.
Kito istoriko, Dariaus Kuolio teigimu, požiūris į S. Raštikio vaidmenį atskleidžia dvejopus istorinės atminties standartus.
„Kas paneigs, kad Lietuva išlieka tvirtų patriarchalinių nuostatų kraštas, kuriame generolai visada gerbiami, poetės – prakeikiamos“, – svarstė jis socialiniuose tinkluose, atkreipdamas dėmesį į S. Raštikio atminimo įamžinimą.
Nuopelnai kariuomenei
Tačiau iki lemtingo posėdžio S. Raštikis buvo populiarus visuomenės veikėjas, kariuomenės reformatorius ir pasižymėjęs Nepriklausomybės kovų dalyvis. Svarbiausiu jo darbu laikomas Lietuvos kariuomenės modernizavimas.
„Tai buvo iššūkio vertos reformos“, – S. Raštikio nuopelnus apibendrina kariuomenės istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Jonas Vaičenonis.
Antano Smetonos giminaitis S. Raštikis kariuomenės vadu tapo po nepavykusio perversmo prieš prezidentą, iškart parengė septynerių metų kariuomenės reorganizavimo planą. Lietuva, kaip ir visa Europa, 1935 metais ruošėsi karui. Dar visai neseniai pagrindiniu jos priešu buvo laikoma Lenkija, buvo galvojama, kaip susigrąžinti Vilniaus kraštą, – nei prieš Vokietiją, nei prieš Sovietų Sąjungą kariauti nebuvo ruošiamasi.
„Jokiu būdu“ tuo pačiu metu nesipykti su „visais dideliais kaimynais“, sudaryti karinę sąjungą su Latvija ir Estija, o gal net Švedija ir Suomija, atsilaikyti bent dvi savaites, kol atvyks sąjungininkai, susitaikyti, kad galima prarasti dalį teritorijos, – tai S. Raštikio doktrina, kurią jis atsiminimuose išdėstys jau vėliau, pasitraukęs į Vakarus. Jis taip pat ėmėsi įtraukti į gynybą Lietuvos gyventojus, pavyzdžiui, pradėtos organizuoti šventės, kurių metu renkamos lėšos karių ginklams.
S. Raštikio planuose buvo keturios pėstininkų divizijos su šarvuočių, aviacijos, kavalerijos, karo technikos dalimis, prieštankine ir priešlėktuvine gynyba, didesnis ginklavimasis. Išlaidos kariuomenei sudarė ketvirtadalį tuometinio Lietuvos biudžeto, šiuo atžvilgiu ji lenkė Suomiją ir Latviją.
„Europa artėjo prie naujo karo, ginklavimosi varžybų, visos valstybės ruošėsi vienokiems ar kitokiems veiksmams“, – sako J. Vaičenonis.
Pagal S. Raštikio planus, reforma turėjo būti pasiekta iki 1941 metų, tačiau 1940 metų birželį paaiškėjo, kad Lietuva jėgos monopolį savo teritorijoje faktiškai perleidžia Sovietų Sąjungai, prasidėjo okupacija.
„Buvo likęs pusmetis. Kariuomenė jau buvo pasiekusi visai kitokį kokybinį lygį. Ja bandome didžiuotis, laikyti pavyzdžiu“, – pasakoja J. Vaičenonis.
KAM svarstytų pavadinimo keitimą
Nors viešojoje erdvėje pasigirsta raginimų permąstyti prieštaringai vertinamo generolo atminimą, pirmiausia – kariuomenės mokyklos pavadinimą, iniciatyvų tam nebuvo. Tiesa, neseniai jos padalinys, Puskarininkių mokykla, buvo pavadinta pirmojo už Lietuvos nepriklausomybę žuvusio kareivio Povilo Lukšio vardu.
„Labai keista, kai padalinys vadinamas vardu žmogaus, kuris tikrai priešinosi, o aukštesnis yra tas, kuris kolaboravo. Kariuomenės mokyklą vadinti žmogaus, kuris dalyvavo naikinant kariuomenę, vardu atrodo mažų mažiausiai keista“, – atkreipia dėmesį V. Klumbys.
Jis svarsto, kad savotiškas S. Raštikio kultas galėjo atsirasti po nepriklausomybės atgavimo, kai Lietuva stengėsi pabrėžti tarpukario tęstinumą, taip pat įtakos galėjo turėti išeivijos lietuvių spaudimas ir jų noras sukurti atitinkamą išeivių aktyvistų įvaizdį.
„Dabar mąstymas pasikeitė, mums ryšio su tarpukariu nereikia įrodinėti“, – sakė V. Klumbys.
Lietuvos kariuomenės, valdančios S. Raštikio vardo mokyklą, atsakyme LRT.lt teigiama, kad mokyklai Divizijos generolo Stasio Raštikio vardas suteiktas 1996 m. minint 100-ąsias generolo gimimo metines.
Tarp jo nuopelnų minima savanorystė kuriantis Lietuvos kariuomenei, dalyvavimas nepriklausomybės kovose, tarpukariu gauti apdovanojimai, parašyti vadovėliai ir knygos.
„Demokratiškoje visuomenėje keičiantis laikotarpiams ir atsirandant naujų faktų ar pagrįstų vertinimų, diskusijos dėl esamos situacijos keitimo kita yra galimos“, – teigiama LRT.lt gautame kariuomenės komentare.
Siūlo vertinti principingai
Su siūlymais pakeisti kariuomenės mokyklos pavadinimą J. Vaičenonis sako nesutinkantis. Anot jo, neįvertinama, kad S. Raštikis lemtingo posėdžio metu jau nebebuvo kariuomenės vadas, juo paskirtas generolas Vincas Vitkauskas. Tai savo prisiminimuose aiškina ir pats S. Raštikis, kaltinęs tuometinę vadovybę kariuomenės neparengimu. J. Vaičenonis taip pat nesutinka, kad S. Raštikis turėtų būti prilygintas S. Nėriai.
„Tai per greitos išvados. <...> Nematau priežasčių, tai nėra atviras kolaboravimas, kaip V. Vitkausko atveju. Ar bent jau neturiu įrodymų.
Aš tikrai pasisakau už S. Nėries vardo išbraukimą iš mūsų viešo gyvenimo, jos kolaboravimo atvejis yra išskirtinis ir labai ryškus, sąmoningas. Manau, tai bandymas primesti tam tikrus dalykus“, – apie siūlymą ištrinti S. Raštikio vardą svarstė jis.
LRT.lt kalbinti istorikai sutinka, kad didelė problema yra laikotarpio studijų ir istorinių šaltinių trūkumas. Pavyzdžiui, apie patį S. Raštikį daugiausia informacijos suteikia jo paties prisiminimų knygos.
„Nėra biografijos, nėra tyrimų. Yra atsiminimas, jo pasakojimas, o tyrimo iš šalies – kaip politinio veikėjo, šeimos žmogaus, kaip tikinčiojo, nes jis buvo labai religingas – nesame darę, ir tai jau reikia daryti“, – sako J. Vaičenonis.
Anot jo, Lietuva pamoką iš S. Raštikio ir amžininkų išmoko, tai šiandien ir svarbiausia, o jo nuopelnų Lietuvai „niekaip nenuneigsi“. Pašnekovas pabrėžė, kad didelė dalis Lietuvos kaimynių artėjant Antrajam pasauliniam karui taip pat buvo pasirinkusios neutraliteto politiką: Belgija, Skandinavijos šalys, Latvija, Estija.
„Tačiau matome, kuo tai baigėsi: okupacija, valstybingumo praradimu. Praėjus 50 metų, kardinaliai pakeitėme savo politinės gravitacijos kelią: mes ir daugelis kaimynių save suvokiame kaip kolektyvinio saugumo dalį. Narystė NATO ir yra tas kitas kelias“, – pridūrė istorikas.
V. Klumbys siūlo kitaip žiūrėti į patį Sovietų Sąjungos ultimatumą ir okupacijos pradžią Lietuvoje.
„Mes įsivaizduojame: birželio 15 dieną viskas staiga pasikeičia, iš kažkur ateina nauji žmonės <...>. Ne, visas valstybės aparatas ir toliau dirba. Visi valdininkai, ministerijos toliau dirba savo darbą. Jei taip žiūrėsi, birželio 15 dieną visi buvo kolaborantai“, – anot istoriko, tik maždaug rudenį visuomenėje pradėjo kilti aiškus nepasitenkinimas nauja valdžia.
Pasak V. Klumbio, viešojoje erdvėje jau keleri metai buvo svarstoma, kurios agresorės – Vokietijos ar Sovietų Sąjungos – okupacija būtų mažiau žalinga. Buvo populiari nuomonė, kad rusai esą yra geresni okupantai nei vokiečiai, nes baiminamasi Mažosios Lietuvos likimo ir asimiliacijos, net iki Liaudies Seimo sušaukimo nebuvo aišku, koks bus Lietuvos statusas – gal tik finansai ir užsienio politika bus bendri, o apskritai Lietuva liks nepriklausoma.
„O rusų valdomi buvome šimtą metų ir nieko ypatingo nenutiko. <...> Buvo viltis, kad Lietuva bus kaip Mongolija: priklausoma, o formaliai nepriklausoma“, – apie tuometines prognozes Lietuvai pasakoja V. Klumbys.
S. Raštikį jis siūlo vertinti ir kaip asmenybę: jam nebuvo žadami ypatingi postai, išlikusi medžiaga iš sovietų diplomatų susirašinėjimo vadina jį „lengvai paveikiamu“.
„Negali sakyti, kad jis buvo išdavikas kaip Vitkauskas. Bet jei jau griežtai vertiname, Raštikį irgi reikia nukrapštyti.
Arba bandome suprasti, kaip buvo, ir įvertinti, ir tada galima ką nors ir teisti, arba šukuojame visus: ir tuos, kurie buvo su naciais, ir tuos, kurie su sovietais, ir tuos, kurie paskui pabėgo, bet buvo su sovietais, ir tuos, kurie buvo su naciais, bet buvo kokioje nors Laikinojoje Vyriausybėje“, – anot V. Klumbio, jis siūlymuose atsisakyti vienos ar kitos istorinės asmenybės pagerbimo pasigenda nuoseklumo.
Kol kas, pasak istoriko, greičiausiai tiesiog pernelyg sudėtinga pradėti kelti klausimą, kas buvo S. Raštikis, todėl patogiau palikti jį įamžinančius objektus tokius, kokie yra.
„Kai žiūrime dabartiniu žiūrėjimu, mes žinome, kad [vėliau] buvo represijos, partizaninis karas. Bet jie to nesuprato. Manau, ir Antanas Venclova, ir S. Nėris norėjo Lietuvai gero, nenorėjo, kad ištremtų, surusintų. Gal ir Raštikis taip mąstė?“ – sako V. Klumbys.
Istorikas išreiškė susirūpinimą, kad S. Raštikio, kaip ir kitų tarpukario Lietuvos figūrų, atmintis netaptų politinių kovų lauku.
„Nuėmimai reiškia ne praeitį, o dabartį. Istorijos čia nelieka, tik politika“, – įspėja jis.
