Litvinizmas – teorija, pagal kurią Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo sukurta baltarusių, tikrieji lietuviai neva yra baltarusiai, o lietuviai yra žemaičiai arba lietuvisai. Ekspertai įspėja, kad šis naratyvas ne tik menkina lietuvių tapatybę, bet ir kelia rimtų teritorinių pretenzijų grėsmę.
Teorija sukurta carinės okupacijos metu
Atsargos pulkininkas Saulius Guzevičius sako, kad litvinizmas yra dar carinės okupacijos metu sukurta teorija, kuria buvo bandoma numušti sukilimo organizatorių motyvaciją.
„Tai nepavyko, nesuveikė, – pasakoja atsargos pulkininkas. – Bet vėliau, kai po Pirmojo pasaulinio karo 1918 m. buvo bandoma sukurti Litbelą, t. y. bendrą socialistinę komunistinę respubliką tarp lietuvių ir baltarusių, kurią norėta inkorporuoti į tuometę Sovietų Sąjungą, ji vėl pasirodė. Šita teorija buvo atgaivinta. Paskui ji vėl nugeso. Ir po 1990 m. ji vėl atsiranda.“
Aliaksandrui Lukašenkai atėjus į valdžią, litvinizmo teorija vėl aprimo, tačiau, kaip teigia S. Guzevičius, 2005 m. Lietuvos kariuomenės psichologinių operacijų grupės vėl pradeda fiksuoti litvinizmo teorijos kilimą. 2013 m. „Zapad“ pratybų metu teorija vėl įgauna naują pagreitį.
„Pradedama aktyviai transliuoti, kad Vilnius turi priklausyti Baltarusijai. Tai yra aiškios teritorinės pretenzijos. Ir tai yra transliuojama tiek politikų, tiek teisininkų, tiek Rusijos ir Baltarusijos istorikų. Čia atsiranda labai rimta grėsmė, nes tai yra teritorinė pretenzija į mūsų valstybės dalį“, – aiškina atsargos pulkininkas.
Anot pašnekovo, Baltarusijoje litvinizmo teorijai platinti pasitelkiami didžiuliai resursai. Teorija įtraukta į mokyklos programas, ji dėstoma Baltarusijos universitetuose, Baltarusijoje statomi paminklai LDK valdovams.
„Baletas „Vitovt“ yra sukurtas. Net buvo atvežtas į Lietuvą čia parodyti. Apie baltarusių valdovą Vytautą – „Vitovt Velykyy“. Troleibusas pavadintas „Vitovt“ vardu. Ir jis net vienu metu ridinėjosi Vilniaus gatvėmis. Ir buvo siūlomas mums pirkti“, – pasakoja S. Guzevičius.
Atsargos karininkas Aurimas Navys sako, kad litvinizmas yra tiesiogiai pavojingas mūsų valstybei ir suverenitetui, o istorijos perrašymas yra gerai žinoma propagandos technika, atverianti galimybes ją vėliau pritaikyti, reiškiant teritorines pretenzijas.
„Ką mes matėme, pavyzdžiui, nacistinės Vokietijos atveju, kai pačioje pradžioje Hitleris atsiima Vokietijai priklausantį Sudetų kraštą. Labai geras pavyzdys. Tai turint tokį naratyvą, turint tokį istorinį pasakojimą, paskui jau galima eiti ir toliau, ir sakyti: „Čia mūsų teritorija. Mes atsiimsime, kas mums priklauso“, – sako A. Navys.
Gaji tarp užsienyje gyvenančių baltarusių
Litvinizmo teoriją Baltarusijoje palaiko įvairių visuomenės sluoksnių atstovai. Pagal šią teoriją – šiandieniai lietuviškai kalbantys Lietuvos piliečiai – ne lietuviai. Tikrieji lietuviai – tai esą baltarusiai. Anot istorikės Auksės Ūsienės, litvinizmo teorija itin gaji ir tarp užsienyje gyvenančių baltarusių.
„Labiausiai keista, kad tam tikri baltarusių diasporos asmenys, kurie yra išvykę į Vakarus, kurie pristato save kaip opoziciją, tą naratyvą naudoja. Mus vadina ir lietuvisais, ir tiktai žemaičiais. Ir tam tikras teritorines pretenzijas kelia. Ir tuos naratyvus, sukurtus Kremliaus ir KGB, kartoja. Tai čia irgi yra didelė problema“, – aiškina A. Ūsienė.
Kaip teigia istorikė, šia teorija kertama per mūsų lietuvišką identitetą, nuneigiant mūsų tautybę. Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento atstovų teigimu, tokia istorijos samprata, kaip kaimyninės šalies piliečių mąstyme, yra grėsmė nacionaliniam saugumui.
„Ką mes matom kartais, kai atvyksta baltarusių turistai, kurie aiškina, kad tai yra buvusi Baltarusijos sostinė. Ir kad tai yra baltarusiškas Vilnius, pavyzdžiui, ir kad greičiausiai, jeigu kiltų kažkoks karinis konfliktas, nebūtų sunku, panaudojant psichologines informacines operacijas, sutelkti visuomenę tam, kad jie eitų atsiimti „savo Vilniaus“, – sako A. Ūsienė.
Lietuvos valstybingumo neigimas ir istorijos falsifikavimas – ilgalaikių Kremliaus specialiųjų tarnybų hibridinių operacijų tikslas. Antilietuviškus naratyvus analizuojantis visuomenininkas Dominykas Čivilis sako, kad litvinizmas neigia mūsų valstybingumo istoriją, žlugdo pilietinę savimonę, ryžtą priešintis ir elementariausiai skatina tautinę neapykantą.
„Ar mes tikrai tokie naivūs ir tikim, jog šie baltarusiai, kurie yra Vilniuje, kurių yra minimaliai 60 tūkst., greičiausiai – link 90 tūkst., ims ir vykdys pilietinį pasipriešinimą prieš savo tėvynainius, kurie ginklu eina atsiimti savo „krivičių miesto Vilniaus“. Aš manau, tai yra naivokas požiūris ir mums reikia adresuoti šitas problemas“, – pažymi D. Čivilis.
Karo analitikai perspėja apie grėsmes
S. Guzevičiaus teigimu, litvinistinio naratyvo paplitimas Baltarusijoje yra masiškas. Atsargos pulkininkas prisimena ir savo kolegai pulkininkui nutikusią istoriją, kai iš Baltarusijos į Vilnių atsikrausčiusi mergina, Pilies gatvėje Vilniuje pardavinėjusi suvenyrus, teigė, kad Vilnius priklauso Baltarusijai.
„Jis (pulkininkas – LRT.lt) jos klausia: „Tai kaip Jums mūsų Vilnius?“ Ir ji karininkui su uniforma sako: „O čia ne jūsų Vilnius. Čia mūsų Vilnius, jūs tik laikinai jį paėmę esat. Bet viskas sugrįš į savo vietas“, – pasakoja S. Guzevičius.
Dalis litvinizmą aiškinančių lietuvių istorikų teigia, kad ši teorija yra baltarusių noras priartėti prie Vakarų, taip stengiantis nusitolinti nuo Rusijos ir išvengti Rusijos įtakos. Teigiama, kad jei baltarusiai nori artėti prie Vakarų, lietuviai turėtų pasinaudoti šia proga.
Tačiau A. Navys baltarusių siekiais atitolti nuo Rusijos abejoja, o pastaraisiais metais greičiau jau galima matyti Baltarusijos ir Rusijos artėjimą.
„Aš tik galiu apgailestauti, kad, deja, bet Lietuvos diplomatai, užsienio politika gal kiek ir trumparegiškai to nematė. Ir paliko Baltarusiją Rusijos įtakai. Tai yra iš tiesų didelė bėda. Ir aš sutikčiau su tuo, kad mums reikėjo pabandyti labai seniai patraukti Baltarusiją į Vakarų pusę. Mes jau to nepadarėme. Tuo pasinaudojo, ir ne Minskas, o Maskva“, – pažymi A. Navys.
Kaip pabrėžia atsargos karininkas, litvinizmas negimė A. Lukašenkos biure, ir netgi ne Minske, o falsifikuota istorija dabar išnaudojama Maskvoje, ruošiantis tam, kad, esant progai, galėtų pateisinti savo karinių pajėgų įvedimą.
S. Guzevičius pabrėžia, kad pirmiausia reikia atpažinti grėsmę, kuri šiuo atveju yra akivaizdi. Nors oficialiai kol kas nėra įvardinta grėsme, karo analitikai jau kurį laiką kalba apie tai, kad tai yra teritorinė pretenzija.
„2015 m. aš buvau išsiųstas tarnauti į NATO štabą. Ir viena iš temų, kurią aš vežiausi, tai būtent buvo teritorinė pretenzija į Vilniaus ir Klaipėdos kraštus. Ne iš karto ten buvo suprasta, bet kelis mėnesius ta informacija buvo tikrinama. Ir po to ji buvo atpažinta ir pripažinta“, – sako atsargos pulkininkas.
Kaip teigia pašnekovas, dirva teritorinėms pretenzijoms ruošiama ir Latvijoje bei Estijoje, o jei pačiose šalyse tokios teorijos ir nesuveikia, jos bent jau suveikia priešiškai nusiteikusiose valstybėse.
„Reikia prisiminti, kad prieš kiekvieną invaziją, tiek į Sakartvelą, tiek į Ukrainą, buvo paruošti naratyvai. Ir apie Pietų Osetijos amžiną draugystę su rusais, Ukrainoje – „Novorosijos“ teorija prieš įsiveržiant. Ir jeigu ukrainiečiai to nevalgė, tai tą suvalgė Rusijos federacija. Ir jie gavo 90 proc. visuomenės palaikymo karui“, – sako S. Guzevičius.
Plačiau – LRT PLIUS laidos „Aštuonkojis“ įraše.
