„Kiekvieną valandą bandai tarsi ištverti, tą laiką nužudyti, sunaikinti, tu tiesiog tveri. Tai kaip koks vėžys, tik ne kūno, o sielos“, – interviu LRT.lt sako 20 metų depresija serganti Judita Šmitaitė-Laurinavičienė. Nors ji prisipažįsta nuo ligos pavargusi, pabrėžia – svarbu nepasiduoti.
Su depresija Judita susiduria jau 20 metų – kurį laiką liga buvo valdoma, tačiau dabar moteris jaučia stiprų pablogėjimą. Prieš ketverius su puse metų jai buvo pritaikyta elektros impulsų terapija – tuomet jaučiama depresija tapo ne tokia stipri, tačiau sustiprėjo nerimas. Rugsėjo pabaigoje depresija tapo itin stipri.
„Neprašviesėja, neišeina prasiblaškyti, niekas nebedžiugina. Nebegaliu skaityti, žiūrėti filmų, laikas neteka savaime. Žmonės skundžiasi, kad greitai bėga laikas, kad savaitės pralekia. Kai sunki depresija, laikas tarsi sustoja. Kiekvieną valandą bandai tarsi ištverti, tą laiką nužudyti, sunaikinti, tu tiesiog tveri. Tai kaip koks vėžys, tik ne kūno, o sielos. Tai rimta liga“, – LRT.lt sako Judita.
Su J. Šmitaite-Laurinavičiene kalbamės telefonu, kol ji laukia psichoterapijos dienos stacionare psichiatrijos ligoninėje. Judita pasakoja, kad jai dienos atrodo be proto ilgos, nesibaigiančios, o bet kokia veikla reikalauja didelių pastangų. Anksčiau mėgti užsiėmimai šiandien nebeteikia džiaugsmo.
„Anksčiau laukdavau ryto, kad nuvažiuočiau išgerti puodelio kavos, į biblioteką. Dabar visos veiklos apleistos, sunku susikoncentruoti. Man labai patikdavo skaityti, per metus perskaičiau gal 50 knygų, o dabar nebeskaitau, negaliu net filmų žiūrėti. Nuramina tik raminamieji vaistai, kuriam laikui padeda verkimas arba išsikalbėjimas, bet vėliau viskas vėl grįžta. Atrodo, esu ne ta pati Judita“, – dalijasi J. Šmitaitė-Laurinavičienė.
Taip pat skaitykite
Griebėsi elektros impulsų terapijos
Prieš daugiau nei ketverius metus Judita išbandė elektros impulsų terapiją. Pagerėjimas po jos buvo tarsi suteikta antra gyvybė. Tuo metu depresijos atkryčiai buvo trumpi, ne tokie stiprūs.
„Aš kantri – išgerdavau raminamųjų ir į trasą. Tiesa, atostogos su šeima buvo iššūkis, nes turėjau derintis prie jų, o man išgėrus vaistų reikia pamiegoti“, – prisimena Judita.
Pagerėjimas po elektros impulsų terapijos nebuvo toks ilgas, o pati procedūra J. Šmitaitei-Laurinavičienei kėlė daug streso.
„Aš pragariškai bijojau, man atrodė, lengviau numirti nei eiti į tą procedūrą. Manęs niekas nenuramindavo, tiesiog verkdavau, prašydavau: būkite geri, paimkite mane pirmą. (...) Užriša ant galvos gumą, įkiša kažką į burną, kad liežuvio nenusikąstum, padaro narkozę, suleidžia į raumenis atpalaiduojančių vaistų ir pakrato tavo smegenis“, – prisimena Judita.
Pasak jos, po šių procedūrų kilo širdies problemų ir sustiprėjo nerimas: „Pradėjau gerti raminamuosius, tapau priklausoma.“
Sunku atlikti kasdienius darbus
Po kelerius metus trukusio pagerėjimo depresija grįžo iš lėto, su prašviesėjimais: „Sakydavau vyrui: daryk ką nors, ištempk mane, važiuojame į miestą kur nors kavos išgerti. Būdavo prašviesėjimų, bet vėliau mane pradėjo bauginti tamsa, atėjo ruduo.“
„Kai depresija sunki, gali kilti suicidinių minčių, kai nebenori gyventi. Pradėjau kalbėti apie eutanaziją – kaip gaila, kad mūsų šalyje jos nėra. Pradeda suktis tokios mintys.
Nežmoniška vidinė kančia, ištisinis dūsavimas, sunku padaryti elementarius darbus – nusiprausti, pagaminti valgyti, pasirūpinti savimi arba šeima, kur nors paskambinti. Atrodo, turi rankas, kojas, galvą, bet tai tarsi ne tavo. Tampi nebedarbingas“, – dalijasi Judita.
Jai nustatytas 35 proc. darbingumas. Judita prisipažįsta, kad jai, anksčiau buvusiai veikliai ir energingai moteriai, dabar labai sunku.
Sudėtingas buvo ir kalėdinis laikotarpis: „Kokios šventės, kai aš verkiu, kai esu kaip nesava, sutrikusi, išsigandusi. Išsiverkiau, išgėriau raminamųjų, kiek pagerėjo, ėjau vaikams blynų kepti. Kai taip jautiesi kasdien, bandai išsaugoti viltį, kad atsikelsi ir tau bus geriau, bet taip nėra.“
J. Šmitaitę-Laurinavičienę skaudina ir žmonių nuostaba, kad ji „gerai atrodo“. Juk neįlįsi žmogui į galvą, o egzistuoja ir „besišypsanti“ depresija, kai žmonės savo skausmo neparodo, sako Judita.
„Dabar yra depresijų ir nerimo amžius. Yra daug neištirtų depresijos atvejų, daug kas gydosi alkoholiu. Pasaulyje tai kaip pandemija, o stacionaruose sutinku daug jaunų žmonių, kenčiančių nuo depresijos ir nerimo“, – svarsto Judita.
Nuolatos gelbėjo mamą
J. Šmitaitė-Laurinavičienė sunkiai atsimena laiką, kai jautėsi gerai. Jau ilgai ją kankina arba nerimas, arba depresija. Ji įtaria, kad šie sunkumai atsirado dar paauglystėje dėl problemų šeimoje.
„Nuo nuolatinio stipraus streso su mama man išsiderino vegetacinė nervų sistema, organizmas į viską pradėjo reaguoti kaip į stresą. Taip reaguoju net į menkiausią dalykėlį – nuo to, kas sveikam žmogui nieko tokio, aš jau visa kratausi“, – dalijasi Judita.
Paauglystės metais Juditą slėgė atsakomybę už mamą. „Ji nuolatos prie manęs žudėsi, o aš ją gelbėjau ir būdama nepilnametė vežiojau po reanimacijas, – prisimena ji. – Mačiau baisių dalykų.“
„Man mama buvo labai svarbus žmogus, pats brangiausias, aš ją idealizavau. Ir ji nematė, kad mane luošina, kad mane traumuoja. Esu vienturtė, mano tėvai darkėsi, o aš turėjau srėbti pasekmes – skambinti greitajai, vežti mamą į reanimaciją, matyti, kaip jai plauna skrandį.
Visą naktį viena prasėdėdavau šaltame ligoninės koridoriuje. (...) Taip tęsėsi kiekvieną dieną penkerius šešerius metus. Neatlaikė mano psichika“, – pasakoja Judita.
J. Šmitaitė-Laurinavičienė pabrėžia – nėra taip, kad psichikos ligomis suserga silpni žmonės. Iš tikrųjų yra atvirkščiai – suserga tie, kurie per ilgai bandė būti stiprūs arba gyveno išlikimo režimu.
„Niekam nelinkėčiau to patirti. Baisu, kai būdama nepilnametė bandai gelbėti mamą“, – sako Judita.
„Jaučiu tuštumą, ilgesį“
Prisimindama savo ir mamos patirtį, J. Šmitaitė-Laurinavičienė iš paskutiniųjų stengiasi apsaugoti savo vaikus. Visgi dabar ji sako suprantanti ir mamą.
„Ji ne specialiai taip darė – negali sveikas žmogus taip elgtis. Ji buvo geras žmogus, bet, matyt, turėjo didelį sutrikimą. Be to, ji gydėsi nenuosekliai – ir vaistai, ir alkoholizmas, ir anoreksija. Man dabar jos pačios labai gaila. (...)
Turiu potrauminį sutrikimą, sapnuoju mamą, tėtį, gelbėju juos, bet sapne, kitaip nei gyvenime, nejaučiu jokio pykčio. (...) Nors ir turiu šeimą, vyrą, vaikų, dažnai jaučiuosi esanti našlaitė. Tos patirtys niekur nedingsta. Jaučiuosi našlaitė, dažnai jaučiu tuštumą, skausmą, ilgesį“, – sako Judita.
Ji ilgisi ir sveikos savęs, kuri galėjo veikti, dirbti ir keliauti: „Anksčiau sakydavau, kad tik keliaudama gyvenu. Buvau linksma, manęs niekas mokykloje nematė liūdinčios. Mokytoja net klausė: tu, Judita, kada nors verki? Aš jai atsakiau, kad pusę dienos juokiuosi, o pusę verkiu. Iš dalies tai buvo tiesa.“
J. Šmitaitė-Laurinavičienė pasakoja, kad vaikystėje ji buvo linksma, turėjo savo vidinį pasaulį, buvo kūrybinga.
„Buvau svajoklė, buvau labai pareiginga, labai gerai mokiausi. Namie turėjau savo svajonių pasaulį ir buvau tyloje, man reikėdavo įsikrauti. (...) Buvau jautri, bet sveika, labai džiaugsminga. Niekas iš vaikystėje ir paauglystėje mane pažinojusių žmonių nebūtų pagalvojęs, kad galėčiau susirgti tokia liga ir tapti tokia, kokia esu dabar“, – tvirtina Judita.
Už geresnę savijautą atiduotų visus pasaulio pinigus
Judita pažymi – skaudu, kai žmonės depresiją sumenkina, ją vadina tinginių liga ir randa tokius vaistus kaip daugiau dirbti ar savanoriauti. Tiesa, priduria ji, jei depresija nėra sunki, savigalba iš tiesų gali pagelbėti.
„Jaučiuosi brokuota, sugadinta. Mano tikslas – ne pasveikti, nes suprantu, kad nuo depresijos, kaip nuo alkoholizmo, nepasveikstama. Jei depresija sergi daugybę metų ir turi tokių traumų, gali tik pasiekti remisiją ir būsenos pagerėjimą. Bet tai yra tavyje, tavo psichikoje, tavo kūne“, – sako Judita.
Jai svarbiausia – apsaugoti šeimą, tačiau nepalieka ir kaltės jausmas: „Visada jausdavau kaltę, kad dėl manęs mes negalime normaliai atostogauti, kad turiu eiti pagulėti, negaliu vakare pažaisti su vaikais, jau esu pervargusi ir einu miegoti, saujomis turiu gerti raminamuosius. Žinoma, tai paveikia ir šeimą. (...) Šeima mato net iš veido. Per šventes buvo taip blogai, kad vyras sakė: mirtis atsikėlė“, – liūdnai šypsosi Judita.
„Kiek tik galiu, dėl vaikų ir vyro nepasiduodu. Tai tęsiasi per ilgai – 20 metų. Pavargau ir kūnas labai pavargo“, – dalijasi J. Šmitaitė-Laurinavičienė.
Ji pabrėžia – už geresnę savijautą atiduotų visus pasaulio pinigus. Deja, viskas nėra taip paprasta.
„Atiduočiau viską. Keliaučiau, džiaugčiausi gyvenimu, dirbčiau, užsidirbčiau ir kitiems padėčiau. Kai negaliu to daryti, jaučiuosi nurašyta, brokuota, sugadinta, našta sau ir kitiems, savo šeimai“, – pasakoja Judita.
Savo išgyvenimais Judita ėmė dalintis socialiniuose tinkluose. Nors tai daryti nėra paprasta, ji sako, kad tai padeda išlieti emocijas, o pasidalijus mintimis palengvėja. Socialiniuose tinkluose Judita taip pat kreipėsi dėl finansinės pagalbos.
Pagalbos kreipiasi vis anksčiau
Depresijos įveikimo centro įkūrėjas psichologas Antanas Mockus LRT.lt sako, kad depresija sergantys žmonės paprastai jaučia liūdesį, apatiją, nuovargį, kai nieko nesinori daryti, o anksčiau džiuginę dalykai nebeteikia laimės.
Psichologas pataria pagalbos kreiptis kuo anksčiau, tačiau pastebi, kad neretai pagalbos žmonės ima ieškoti praėjus ir keliems mėnesiams nuo tada, kai atsiranda pirmieji depresijos simptomai. Tiesa, anksčiau žmonės kreipdavosi tokius simptomus kentę net 10 metų, priduria A. Mockus.
Pasak jo, šiuo metu daugiau kalbama apie depresiją, todėl žmonės ją greičiau atpažįsta ir ieško pagalbos. Tačiau nutinka ir taip, kad depresija sergantys žmonės nebegali dirbti, bendrauti, dėl to meta darbą ar studijas, nebepajėgia laikytis kasdienio gyvenimo ritmo.
„Būna, žmogus pagalbos kreipiasi tik tada, kai jau visiškai nebesusikaupia darbe, kai krenta darbingumas, jis atsiriboja, nebebendrauja, sulėtėja jo mąstymas. Dažniausiai motyvuoja kreiptis ta situacija, kai žmogus visai nieko negali, bet tikrai yra žmonių, kurie susirūpina anksčiau“, – LRT.lt pasakoja A. Mockus.
Psichologas pabrėžia – kuo anksčiau kreipiamasi pagalbos, tuo lengviau ją suteikti: „Kaip ir su bet kokiomis kitomis ligomis – jei žmogus anksčiau ateina, pagalbos galimybių yra daugiau, reikalinga trumpesnė pagalba. Kuo sunkesnė depresija, tuo didesnė, kompleksiškesnė pagalba reikalinga.“
Taip pat skaitykite
Ragina kreiptis pagalbos
A. Mockus sutinka, kad būna sunkių depresijos formų, kai sunkiai padeda ir medikamentinis gydymas, ir psichoterapija.
„Būna, žmogui tenka su liga ir gyventi“, – teigia psichologas.
Anot jo, tokių atvejų dažniau nutinka tuomet, kai žmogus laiku nesikreipia pagalbos ar gydosi tik medikamentais. Svarbiausia – kompleksinė pagalba.
„Padeda pagalbos visuma, bet nėra nė vieno metodo, kuris 100 proc. padėtų. Ypač anksčiau, kai buvo akcentuojamas tik medicininis gydymas, žmonės vartodavo medikamentus, jų būsena pagerėdavo, bet kažko trūkdavo, vaistų neužtekdavo“, – apie kompleksinės pagalbos poreikį ir psichoterapijos svarbą kalba A. Mockus.
Tokia kompleksinė pagalba itin svarbi, kai depresija sunki. Jei atvejis lengvesnis, gali pagelbėti ir paprastesni metodai – didesnis fizinis aktyvumas, šviesos terapija, tinkamas maistas ir miego ritmas.
„Bet tai nereiškia, kad pagalbos sau būdai yra panacėja ir sunkia depresijos forma sergantis žmogus pasveiks“, – atkreipia dėmesį A. Mockus.
Psichologas ragina pajutus depresijos simptomų nedelsti ir kreiptis pagalbos.
Taip pat skaitykite
Psichologinė pagalba
Svetainėje pateikiama informacija yra trumpa, atsižvelgiant į konkrečius kiekvienos tikslinės grupės poreikius
Nemokamos savitarpio pagalbos grupės įvairiuose miestuose
Mūsų savanoriai psichologai, psichoterapeutai šešias dienas per savaitę budėjimų metu teikia skubią psichologinę pagalbą sudėtingas gyvenimo situacijas išgyvenantiems žmonėms
Prireikus pagalbos, jaučiant poreikį būti išklausytam, ar tiesiog norint susirasti bendramintį nuolatiniam bendravimui telefonu, nedvejodami skambinkite nemokamu telefonu
