„Man atėmė visas emocijas. Galėjo bet kas nutikti – galėjo mama mirti, kas norėjo, o man viskas buvo linksma“, – taip apie patirtą perdegimą pasakoja aktorius Giedrius Savickas. Tyrimas rodo, kad kas penktas gyventojas patiria išsekimą ir yra ties perdegimo riba. Tai lemia didelis darbo krūvis, prasti santykiai su kolegomis ir vadovais bei vidiniai ištekliai.
LRT RADIJO konferencijos apie psichikos sveikatą diskusijoje „Ką praleidžiame, besirūpindami savimi?“ aktorius G. Savickas prisiminė patirtą perdegimą. Aktorius pasakojo, kad tuomet ilgą laiką dirbo be laisvų dienų, jautė nuovargį, o galiausiai pervargimas „atėmė visas emocijas“.
„Per du su puse mėnesio turėjau gal 50 spektaklių. Grįžau namo ir žmona su manimi nebesusišnekėjo. Man atėmė visas emocijas. Galėjo bet kas nutikti – galėjo mama mirti, kas norėjo, o man viskas buvo linksma“, – diskusijoje sakė G. Savickas.
Tuomet aktorius parą praleido ligoninėje – išsimiegojo ir vėl grįžo dirbti, tačiau dėl krūvio darbe po savaitės atkrito.
„Tada tris paras išmiegojau, atsibudau, ėjau pas psichologą. Po truputį išlipau. (...) Koja sulūžo – užgis per mėnesį, o čia nežinai“, – kalbėjo G. Savickas.
Galiausiai aktorius bene 40 proc. sumažino darbų skaičių, tačiau šį rugsėjį vėl pajautė perdegimo simptomus – rudens metas aktoriams yra darbingiausias laikas.
„Vėl pradėjau nemiegoti. (...) Tai parodė ir mano vaikystės problemas, viskas išlindo, šaukdavau mamą. Prieš tai savaitę dar eteryje kalbėjau, kad man tikrai psichologo gyvenime nereikės, o po savaitės jau reikėjo. (...) Turi turėti laisvų dienų, bet kai 17 dienų dirbi be poilsio dienų, kai dirbti nuo ryto iki vakaro...“ – kalbėjo aktorius.
„Supratau, kad visas svajones pradirbau“
Neretai būna sunku pasakyti „ne“ ir atsisakyti kokių nors darbų, bet G. Savickas pasakojo išmokęs atsakyti neigiamai.
„Dirba du mano smegenų pusrutuliai, vienas sako, kad turi dirbti ir turi uždirbti, nes tai geri pasiūlymai, o kitas sako, kad turi gyventi ir vykdyti savo svajones. (...) Dirbu tam, kad uždirbčiau svajonėms, bet supratau, kad visas svajones pradirbau“, – pripažino jis.
Visgi aktorius džiaugėsi išmokęs mėgautis maloniais dalykais, kuriuos visada norėjo veikti, tik negalėdavo ar bijodavo. O aktoriaus darbe taip pat gausu psichologinių iššūkių.
„Tai tokia profesija, kad net jei blogai jaučiuosi negaliu nedirbti. (...) Kuo toliau, tuo blogiau jautiesi. Vaidini komediją, visiems linksma, o tau visai nelinksma, tada tai susikerta. (...) Tada nežinau, ką daryti, tada man niekas nelinksma, nežinau, kada liūdėti. Esu vaidinęs su 40 laipsnių temperatūra. (...) Tau labai labai blogai, o tu neturi išeities“, – dalijosi G. Savickas.
Aktorius taip pat pažymėjo, kad svarbu pailsėti ir išmokti „nieko neveikti“. Anot jo, nieko neveikimas nėra blogai, atvirkščiai – tai gali būti vienas kūrybiškiausių laikų, galimybė sutvirtinti santykius.
Kalbėdamas apie svajones, G. Savickas sakė, kad profesinės svajonės jau įvykdytos, o šiuo metu didžiausia svajonė – vaikai.
„Mano vienintelė svajonė – vaikai ir pogimdyminė depresija, apie ką buvo praeita diskusija, – juokėsi aktorius. – Mano depresija tokia, kad neturiu vaikų, o prieš tai vyko diskusija, kad kažkas turi. Mano svajonė – vaikai, o kitos svajonės, profesinės svajonės jau yra įvykdytos, jų kažkada buvo. Suvaidinta, kur reikia, garsiausiuose pasaulio festivaliuose pagrindiniai vaidmenys suvaidinti. (...) Bet svajonė neturi būti darbas, namas, mašina ar dar kažkas.“
Kas penktas yra ties perdegimo riba
Vilniaus universiteto (VU) docentė, Organizacinės psichologijos tyrimų centro vadovė Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė atliko tyrimą apie perdegimą, jo metu apklausta daugiau nei tūkstantis žmonių.
Pasak jos, maždaug 20 proc. dirbančių žmonių patiria išsekimą ir yra ties perdegimo riba: „Perdegimas yra sudėtinis reiškinys. Pirmasis jo etapas yra išsekimas, kai supranti, kad ryte atsikėlęs nenori eiti į darbą, neturi jėgų, kai dirbdamas pavargsti psichiškai ir protiškai, išsenki, kai vakare negali ar neturi laiko atgauti jėgų.“
VU docentė pažymėjo, kad turime atstatyti šiuos išteklius – jei to nepadarysime, pajausime kitus perdegimo etapus, atsiras žala emocijoms ir mąstymui.
„Arba imi perdėtai emociškai reaguoti, arba nereaguoti visai. (...) Sunku sutelkti ir išlaikyti dėmesį“, – vardijo J. Lazauskaitė-Zabielskė.
Kaip pastebėjo ji, tokį perdegimo etapą patiria apie 6 proc. žmonių – nors tai nėra didelis skaičius, šie žmonės kenčia, o ilgainiui gali tapti nedarbingi dar būdami darbingo amžiaus.
Svarbu darbo sąlygos ir santykiai darbe
Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Psichikos sveikatos skyriaus vedėjas Ignas Rubikas pažymėjo, kad nuėjus pas psichologą perdegimo problema neišsispręs.
„Tai susiję su darbo sąlygomis, psichosocialine aplinka, kurią turime darbe“, – LRT RADIJO konferencijoje sakė I. Rubikas.
SAM atstovas vardijo, kad perdegimą gali lemti darbo sąlygos, krūvis, santykiai su vadovais ir kolegomis. Tačiau, pridūrė I. Rubikas, psichologas ar kitas specialistas gali padėti nusibrėžti ribas, atkreipti dėmesį į esamas problemas.
„Be abejo, reikia atpažinti perdegimą ir svarbu tai padaryti, bet nebūtina eiti pas psichiatrą, jei esi perdegęs – svarbiausia rūpintis savo darbine aplinka“, – akcentavo I. Rubikas.
VU profesorius emeritas Albinas Bagdonas tvirtino, kad perdegimas gali būti ir prasmės praradimas tam tikroje veikloje, todėl svarbu žmones nuo vaikystės mokyti surasti prasmę.
Darbas nesekina, kol turime išteklių
Visgi VU docentė J. Lazauskaitė-Zabielskė teigė, kad labiausiai perdegimą lemia būtent darbo sąlygos ir išteklių neturėjimas.
„Kiekvienas darbas kažko iš mūsų reikalauja – protinių, fizinių pastangų, turime daug ir sunkiai dirbti, atiduoti jėgas, patiriame emocinės įtampos. Iš kitos pusės, darbe turime išteklių – vadovų palaikymą, kolegas. (...) Kol yra šis balansas, nepatirsime perdegimo“, – sakė VU docentė.
Jos vertinimu, kai tokių išteklių neturime, juos pradedame kompensuoti savimi, pavyzdžiui, aukojame savo asmeninį laiką, o tai veda prie perdegimo.
J. Lazauskaitė-Zabielskė sutiko, kad prasmę galime rasti sunkiame darbe, tačiau tikriausiai nėra nė vieno žmogaus, kuris jaustų prasmę, kai jo vadovas piktas, agresyvus ir sukelia toksišką aplinką, kai kyla konfliktų su kolegomis.
„Darbas nesekina ir nemarina, kol turime išteklių aplinkoje tai atsverti“, – pabrėžė VU docentė.
„Mano kraujyje – padėti kitiems“
LRT RADIJO konferencijoje taip pat kalbėta apie senjorų psichikos sveikatą. 76 metų „Sidabrinės linijos“ savanorė Vidmanta Žižienė pastebėjo, kad yra be galo daug vienišų žmonių, ypač – senjorų.
„Nusprendžiau savanoriauti, gal mano kraujyje – padėti kitiems“, – sakė V. Žižienė.
Savanoriaudama V. Žižienė bendrauja su viena moterimi, kuri po insulto prarado regą. Kaip pasakojo savanorė, ši moteris gyvena viena – nors ją lanko socialinė darbuotoja, tai trunka tik valandą ar pusantros.
Vakarais senjorę aplanko vaikai, paruošia jai maisto ir padeda, tačiau, sakė V. Žižienė, jai trūksta bendravimo ir gyvo žodžio. Per savaitę savanorė su moterimi bendrauja valandą telefonu. Šių skambučių moteris nekantriai laukia.
„Ji sako, kad su telefonu rankoje mano skambučio laukia pusę valandos. (...) Ji laukia, o tas jos laukimas mane labai paveikia“, – apie bendravimo svarbą pasakojo V. Žižienė.
