Lietuvoje

2019.02.04 12:15

Plastiko perdirbimas Lietuvoje: ES „perdirbame“ daugiausiai dėl klaidingai žymimų pakuočių

Inga Janiulytė, LRT Radijo laida „Vienkartinė planeta“, LRT.lt2019.02.04 12:15

Statistika, kad Lietuvoje perdirbama net 74 proc. plastiko pakuočių atliekų Europos Sąjungoje (ES) nėra teisinga, nes beveik pusė į rinką išleidžiamų pakuočių negali būti perdirbamos. Taip LRT RADIJUI sako Kauno technologijos universiteto (KTU) Pakavimo inovacijų ir tyrimo centro vadovas, docentas Visvaldas Varžinskas. Jo teigimu, valstybė, priimdama atliekų tvarkymo sprendimus, remiasi tikrovės neatitinkančiais skaičiais.

Europos agentūra „Eurostat“ praėjusių metų pabaigoje paskelbė naujausią atliekų tvarkymo statistiką ir pranešė, kad ES daugiausia plastiko pakuočių 2016 m. perdirbo Lietuva – net 74 proc. Nuo Lietuvos gerokai atsiliko pažangiausiomis atliekų tvarkymo srityje laikomos Skandinavijos šalys ir Vokietija. Kol aplinkos ministerija tai vadina sėkmės istorija, atliekų tvarkymo ekspertai sako, kad taip apgaudinėti save ir Europos Komisiją yra ne tik naivu, bet ir pavojinga

V. Varžinsko neramina tai, kad valstybė, disponuodama šiais skaičiais, vykdo atliekų tvarkymo strateginius sprendimus, pavyzdžiui, galvodama, ar užteks pajėgumų atliekų deginimo įrenginiams: „Skaičiuojant projektuojamus atliekų kiekius yra remiamasi tam tikrai skaičiais, kurie neobjektyvūs ir neatitinka tikrovės. Tada pasidaro baisu, kad įvairūs strateginiai sprendimai priimami remiantis iš piršto laužtais skaičiavimais.“

V. Varžinsko manymu, oficialūs Lietuvos plastiko pakuočių atliekų perdirbimo rodikliai yra tokie aukšti dėl to, kad pakuotės žymimos klaidingai – ne kaip kombinuotos, o kaip plastiko pakuotės.

„Problema ta, kad šiuo metu galiojančios pakuočių atliekų tvarkymo taisyklių nuostatos leidžia gamintojams žymėti pakuotes pagal dominuojančią medžiagą, tai reiškia, kad daugiasluoksnės, kombinuotos, plastiko su popieriumi ar įvairių plastikų sulietos pakuotės, kurios nėra perdirbamos, deklaruojamos, kaip perdirbamos [...]. Gamintojai per įvairias organizacijas sumoka už tos neva perdirbamos medžiagos žymėjimą kaip perdirbamos ir tada statistikoje matome, kad Lietuvos rinka išleidžia tik perdirbamas pakuotes“, – komentuoja V. Varžinskas.

Pasak jo, daugiasluoksnės plastikinės plėvelės ir popieriaus pakuotės, dengtos plastiko plėvele, polietilenu (pieno, sulčių pakeliai) negali būti perdirbamos, nes jos sudarytos iš kelių medžiagų. Pašnekovo aiškinimu, perdirbami gali būti polietileno maišeliai, buteliai ir medžiagos, kurios ES direktyva gali būti atskiriamos rankomis arba mechaniniu būdu.

„Skirtingų rūšių plastikas nevienodai lydosi, jiems reikalingi skirtingi parametrai. Netinkamas išlydimas lemia defektus, nes plastiko perdirbimo savybės yra skirtingos, dėl to daugiasluoksnio plastiko perdirbti neįmanoma“, – sako V. Varžinskas.

„Plastos“ Technologinio skyriaus vadovo Tado Kavaliausko teigimu, iš tiesų Lietuvoje yra perdirbamas tik polietilenas. Pasak jo, daug įmonių polietileną gadina: prideda įvairiausių priedų, kurie neleidžia pakuotės perdirbti arba šį procesą labai stipriai apsunkina.

„Gaminamos daugiasluoksnės plėvelės, laminuotos plėvelės, kurių tik išorinis sluoksnis gali būti tinkamas perdirbimui. Viduje gali būti daug įvairių kitų priemaišų, esantys dažai susitraukia ir tada jau nebegalima padaryti kokybiškų gaminių. Pas mus per mėnesį atkeliauja apie tris tūkstančius tonų plastiko, o iš jų netinkamų susidaro 100–150 tonų, tai mes iš išrūšiuotų gaminių atrūšiuojame tai, kas netinka, ir visą netinkamą plastiką tenka deginti ir paleisti į orą“, – sako T. Kavaliauskas.

BNS nuotr.

Didžiausia Lietuvos pakuočių tvarkymo organizacija „Žaliasis taškas“ iš savo narių, gamintojų ir importuotojų už plastiko pakuočių sutvarkymą 2016 m. ėmė 64 eurus už toną, o už kombinuotų pakuočių sutvarkymą nuo 117 iki 120 eurų už toną. Aplinkos apsaugos agentūrai pateikti duomenys rodo, kad kombinuotų pakuočių 2016 m. Lietuvoje deklaruota tik keli tūkstančiai tonų, o tai keliasdešimt tonų mažiau nei plastiko pakuočių.

„Tie duomenys yra tokie, kokius pateikia įmonės, vykdančios šią veiklą, kokius pateikia atliekų tvarkytojai ir kokius įpareigoja teikti teisės aktai. Kitaip tariant, tai yra vieši, oficialūs ir patikimi duomenys. Nenustatę pažeidimų negalime abejoti informacijos patikimumu. Lietuva teikia skaidrią informaciją“, – sako Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės vadovė Agnė Bagočiūtė.

Kaip teigia A. Bagočiūtė, Europos komisijai 2016 m. plastiko pakuočių perdirbimo rodikliai sukėlė klausimų: „Tikrai buvo paklausta, kai 2015 m. plastiko pakuočių atliekų buvo perdirbta 55 proc. ir iki 2016 m. šis skaičius išaugo beveik 20 proc. Komisija paklausė, kokios to priežastys, tai priežastys ir buvo geri užstato sistemos rezultatai.“

Aplinkosaugos konsultantės Linos Šleinotaitės-Budrienės teigimu, praėjusių metų atliekų forume šie skaičiai ypač stebino atliekų sektoriaus atstovus iš užsienio: „Gavome labai daug klausimų, kad šie skaičiai yra neįmanomi prie esamų technologijų – tokių skaičių nepateikia net pažangiausios ES šalys“.

L. Šleinotaitė-Budrienė pastebi, kad Lietuva jau daug metų neatlieka išsamesnių analizių, kurios parodytų tikrąją padėtį ir realius atliekų srautus: „Reiktų kasmet pasirinkti vieną srautą ir jį išanalizuoti, nuo įėjimo į sistemą, kas išleidžia. Reiktų imti paprastesnį srautą, pavyzdžiui, padangas, ir atlikti detalią analizę. Jeigu vieną srautą mes detaliai išnagrinėtume, visos institucijos dėtų turimą informaciją, visi matytų, kad mes sugebame analizuoti srautus. Dabartinė sistema yra visiškai neanalizuojama, joje galima daryti, ką nori.“

Atliekų tvarkymo ir aplinkosaugos konsultantė Marija Lippa sako, kad sukontroliuoti atliekas yra labai sunku: „Reikia suvokti, kad ant atliekų neuždėsi skaitiklio, dėl to mes pastaruoju metu girdime tiek daug istorijų apie nesutvarkytas atliekas, nes reikia kartais pripaišyti atliekų, už kurias gamintojai ir importuotojai moka pinigus atliekų tvarkytojams. Deja, rinkoje yra tų nesąžiningų atliekų tvarkytojų, kurie tvarko ne atliekas, o orą.“

V. Varžinsko nuomone, pakuočių tvarkymo taisyklės turėtų nurodyti, kaip įmonėms teisingai nurodyti pakuotės rūšį. Tada, docento manymu, didesni pakuočių mokesčiai priverstų pagalvoti apie kitokio dizaino pakuotes, kurias būtų galima perdirbti. Pašnekovas sako, kad kai kurios įmonės, ypač tarptautinės ir užsiimančios eksportu, jau domisi, kaip pakeisti pakuotes, kad jos būtų perdirbamos: „Visiškai nesunku kombinuotą pakuotę pakeisti į perdirbamą [...]. Pramonė labai keičiasi ir per artimiausius porą metų laukiame labai didelių pokyčių pakuočių atliekų perdirbimo sektoriuje.“

Parengė Gabrielė Sagaitytė.