Karas išskyrė geriausias drauges Sashą ir Maryną, tačiau unikalios fotografijos ir atidaromos parodos tampa retomis akimirkomis, kai jos gali susitikti. „Lietuviai geriausiai iš visų tautų supranta, koks svarbus ryšys tarp skirtingų kartų, nes mūsų bendras priešas ne vieną šimtmetį siekia, kad pamirštume savo istoriją ir ryšį su protėviais“, – interviu LRT.lt sako Sasha Petrauskaitė.
Šiuo metu S. Petrauskaitė gyvena Lietuvoje ir dirba su Ukrainai padedančia organizacija „Blue / Yellow“. Jos darbas – pasirūpinti logistika ir komunikacija, kad parama greičiau pasiektų fronte esančius Ukrainos karius.
Su S. Petrauskaite kalbamės lietuviškai. Jos senelis buvo lietuvis, o, sužinojusi apie savo lietuviškas šaknis, ji atvyko čia studijuoti. Todėl šalia pagalbos Ukrainai S. Petrauskaitė verčia iš lietuvių kalbos į ukrainiečių.
„Man artima idėja apie Ukrainos ir Lietuvos kontekstų susiejimą, apie mūsų kultūrą, norą pastatyti daugiau jungiančių tiltų. Tarp mūsų tikrai yra daug daugiau ryšių, nei mes galvojame“, – LRT.lt sako S. Petrauskaitė.
Ne sprintas, o maratonas
Jai lietuviška ir ukrainietiška tapatybės – tarsi stiprus dvigubas pagrindas po kojomis.
„Mane tikrai labai palaiko mintis, kad ir ukrainiečiai, ir lietuviai labai ryžtingai kovojo ir mokėjo labai didelę kainą už tai, kad abi šalys būtų nepriklausomos ir laisvos. Tai man suteikia labai daug vilties ir tikėjimo, pasitikėjimo tuo, kad įgyvendinsime savo nepriklausomybės idėją.
Manau, Lietuva yra puikus pavyzdys mums, tai mane tikrai labai įkvepia ir kasdienybėje padeda palaikyti kovos dvasią, nepaleisti mūsų veiklos ir paramos, toliau remti ir dirbti“, – sako S. Petrauskaitė.
Pirmą kartą su Sasha bendravome praėjus vos kelioms dienoms nuo Rusijos invazijos į Ukrainą. Tada ji sakė, kad ukrainiečiai net nemąsto apie pralaimėjimą: „Visi žino, kad laimėsime, kad tai tik laiko klausimas“, – tada sakė ji.
Taip pat skaitykite
„Karo pradžioje buvo daugiau linksmo entuziazmo. Bendra nuotaika Ukrainoje buvo tokia, kad karas užsitęs kelias savaites, gal kelis mėnesius ir viskas pasibaigs. Deja, taip neįvyko. Dabar visi suprato, kad tai ne sprintas, tai – maratonas.
Bet Ukrainoje atliktos socialinės apklausos vis tiek rodo, kad daugiau kaip 80 proc. ukrainiečių yra pasiruošę kovoti toliau ir nesusitaikyti su okupuotų teritorijų atidavimu Rusijai“, – dabar LRT.lt pasakoja S. Petrauskaitė.
Tai – įrodymas, kad, nesant greitos pergalės, ukrainiečiai yra pasiruošę ilgam karui.
„Dabar tai yra realybė, tai mūsų bendras darbas. Dabar kiekvienas daro tai, kas nuo jo priklauso, kad pasiektume pergalę“, – sako S. Petrauskaitė.
Karo nuovargis
Sasha sutinka, kad tokie įvykiai kaip Ukrainos pergalės Kurske motyvuoja ir suteikia daugiau vilties, tačiau tai nereiškia, kad ukrainiečiai atsipalaiduoja ir nustoja padėti kariams. Pasak jos, Ukrainos pasiekimai Kurske neatsveria to, kad, pavyzdžiui, padėtis Donecko srityje yra labai sudėtinga, o Ukrainos nuostoliai – dideli.
„Nepasiduodame tai euforijai. Taip, tai tikrai geros žinios, kurių visiems reikėjo, jos suteikia daugiau motyvacijos, daugiau optimizmo, bet tai tikrai nereiškia, kad galime atsipalaiduoti ir nustoti aukoti, nustoti remti. Mūsų darbas tęsiasi, mūsų pagalbos ten tikrai reikia“, – akcentuoja S. Petrauskaitė.
Ukrainietė pažymi, kad Vakarų parama – itin svarbi. Visgi, sako ji, Ukrainoje esantiems žmonėms, kurie kare prarado savo artimuosius ir draugus, kyla klausimų, kodėl paramos tiekimas užtrunka taip ilgai.
„Tavo šalyje vyksta karas, jis yra labai arti tavo namų, todėl tikiesi, kad visas pasaulis tau suteiks visą reikalingą paramą. Būnant Lietuvoje, karo ritmas ir Ukrainoje esanti įtampa taip stipriai nesijaučia“, – pastebi S. Petrauskaitė.
Ji priduria – nuo karo pavargo ir Ukrainos kariai, ir kiti ukrainiečiai: „Būtų netiesa, jei sakytume, kad nepavargome. Bet svarbu, ką darome, kad nepasiduodame nuovargiui.“
Taip pat skaitykite
Išskirtinė paroda ir reti susitikimai su geriausia drauge
Penktadienio vakarą S. Petrauskaitė atidaro fotografijų parodą „Plieno audrose“, kuri eksponuoja 20 a. Ukrainos išsivadavimo kovų laikotarpio nuotraukas ir jų rekonstrukcijas, sukurtas brigados karių ir jų vadų.
Rekonstruotos nuotraukos išskirtinės tuo, kad jas kariai padarė tarp mūšių. Kad išpildytų šį projektą, susibūrę šturmuotojų, artilerijos, prieštankinių pabūklų karių ir medikų daliniai, pasirinkę Ukrainos istorijos laikotarpį, įsikūnijo į savo protėvių atvaizdą, taip parodydami kartų vienybę ir pasipriešinimą senajam priešui.
Projekto autorė – Sashos geriausia draugė, trečiosios atskirosios šturmo brigados karė Maryna Mirzajeva-Mamayka.
„Šį kartą paroda atidaroma trečią kartą. Šių parodų atidarymai buvo tie reti momentai, kai galėjau pamatyti savo draugę, ji atvažiavo iš Donecko srities, kuriame buvo dislokuotas jos dalinys. Nors į šį atidarymą ji negali atvykti, bet jaučiu, kad atidarydama parodą su ja palaikau ryšį“, – džiaugiasi S. Petrauskaitė.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad paroda buvo eksponuojama Ukrainoje ir Lietuvoje. Tai – simboliška, sako S. Petrauskaitė.
„Lietuviai geriausiai iš visų tautų supranta, koks svarbus ryšys tarp skirtingų kartų, kurios kovoja už laisvę, kaip reikia saugoti tą ryšį, nes mūsų bendras priešas ne vieną šimtmetį siekia, kad pamirštume savo istoriją, savo ryšį su protėviais, kaip jie ryžtingai kovojo už tai, kad turėtume nepriklausomybę. Mūsų darbas – stiprinti tą ryšį.
Lietuviai yra labai didelis pavyzdys, kaip reikia transliuoti šį kartų ryšį viešai. Kai atvažiavau į Lietuvą, mane labai maloniai nustebino, kaip gražiai šis kartų ryšys transliuojamas, kiek daug priminimų apie partizanus, nepriklausomybę yra kultūrinėje ir informacinėje erdvėje“, – teigia S. Petrauskaitė.
Ji sako, kad tokių projektų dabar daugiau ir Ukrainoje, o lietuviai parodos mintį supranta be papildomų paaiškinimų: „Ir lietuviai, ir ukrainiečiai tokius dalykus puikiai supranta be žodžių.“
S. Petrauskaitė pabrėžia – nors fronte kariai neturi daug laiko ir galimybių dalyvauti panašiuose projektuose ir susiduria su begalybe iššūkių, prie šio projekto jie prisidėjo su dideliu entuziazmu.
„Padaliniai buvo labai karštoje padėtyje, vyko labai intensyvūs mūšiai, bet jie su labai dideliu entuziazmu sutiko dalyvauti projekte“, – džiaugiasi Sasha.
