„Jei kur nors sutikčiau rusą, tiesiog su juo nebendraučiau. Nėra to jausmo, kad norėčiau jį užmušti ar jausčiau neapykantą, bet tiesiog nebendraučiau“, – LRT.lt sako iš Ukrainos su dviem vaikais pabėgusi Julija Pšenyčna. Ji pasakoja, kad ir ji, ir vaikai Lietuvoje jaučiasi saugūs bei priimti, tačiau šeima ilgisi tėvynės. „Deja, kol kas mes čia“, – su ašaromis akyse sako Julija.
Julija su vaikais neplanavo išvykti iš Ukrainos, tačiau viską pakeitė 2022 metų vasario 24 diena ir plataus masto Rusijos invazija. Pusę šeštos ryto Juliją pažadino sprogimų garsai. Neliko nieko kito – ji surinko svarbiausius dokumentus ir kitus daiktus, su vaikais sėdo į automobilį ir išvažiavo.
Įprastai pasiekti greitkelį Julijai užtrukdavo 40 minučių, tačiau tą dieną užtruko 10 valandų. Praėjus 16 valandų nuo išvykimo iš namų, šeima pasiekė miestelį netoli Lenkijos sienos. Rasti nakvynę buvo sudėtinga, tačiau pavyko įsikurti angare su čiužiniais, kur Julija su vaikais ir pernakvojo.
„Po rytinio sprogimo šalia esančiame oro uoste atsikėlėme, susirinkome daiktus, sėdome važiuoti, po 31 valandos buvome Lietuvoje“, – LRT.lt pasakoja Julija.
Čia Juliją sutiko lietuviai (kolegos teisininkai), kurie šeimą apgyvendino viešbutyje, o vėliau, ukrainiečiams išvykus pas giminaičius Danijoje, ieškojo būsto Lietuvoje. Neilgai trukus Julija su vaikais grįžo į Lietuvą, o vėliau čia atvyko ir jos tėvai.
Kyjive su darbu iškilo sunkumų, tad Julija kreipėsi pagalbos į SOS vaikų kaimus, kurie padėjo Julijai rasti darbą, vaikams – mokyklas ir konsultavo įvairiais klausimais.
Kiekvienas laukė gerų naujienų
Julija atvirauja, kad iš pradžių su vaikais bėgdama iš puolamos Ukrainos stengėsi užgniaužti emocijas: „Negalėjau vaikams parodyti, kad man baisu, jog panikuoju ir jaudinuosi dėl ateities, nes važiuoju į nežinią.“
Tik prie pasienio laukdama, kol galės įvažiuoti į Lenkiją, Julija protu ir kūnu suvokė, kas nutiko, kad atgal į Ukrainą bent kurį laiką nebegrįš. Kurį laiką Julija nuolatos stebėjo, kas vyksta tėvynėje, negalėjo atsitraukti nuo telefono ar televizijos.
„Viską stebėjome minučių tikslumu – gal kas pasikeis, gal bus kas geresnio. Kiekvienas laukė gerų naujienų, <...> iki rugpjūčio visi gyveno ta viltimi, kad reikia šiek tiek luktelėti, viskas pasibaigs ir grįšime namo, viskas vėl bus gerai. Buvo tokia viltis“, – sako Julija.
Kol šeima keliavo iš Ukrainos, vaikai nesuprato, kas vyksta. Matė, kad važiuoja ne į mokyklą, tačiau tai, jog palieka Ukrainą, suprato tik atsidūrę pasienyje.
„Labiausiai bijojau, kad negalėsiu susikalbėti, bijojau naujos vietos, nežinomybės, kur ir su kuo gyvensiu, ar galėsiu pasakyti, ko man reikia, išsipasakoti. Dabar labai gerai suprantu lietuviškai, jaučiuosi komfortiškai. Lietuviai – linksmi ir ramūs žmonės, su kuriais galima bendrauti ir gyventi“, – LRT.lt sako Julijos dukra Ksenija.
Lietuvoje jaučiasi savi
Šiuo metu Ksenijai – vienuolika, ji lanko Tarptautinę Ukrainos mokyklą, kurioje dirba ir jos mama. Ksenija Lietuvoje jaučiasi saugiai, džiaugiasi, kad turi galimybę bendrauti su bendraamžiais ukrainiečiais. Ir pasigiria, klasėje ji – lietuvių kalbos pirmūnė. Iš tiesų – mergaitė gabi lietuvių kalbai labiau nei lietuvaičiai, kuriems tai – gimtoji kalba.
Vyresniajam Julijos vaikui Kyrylui – dvylika. Jis nuo rugsėjo mokosi Kaune, Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjuje. Julija šypsosi, kad Kyrylas – jauniausias moksleivis, gyvenantis mokyklos bendrabutyje, kadangi įprastai jame gyventi gali tik moksleiviai nuo 15 metų.
Dar gyvendamas Kyjive, Kyrylas norėjo lankyti tokią kadetų mokyklą ten. Tada mama atkalbėjo sūnų nuo tokio sprendimo, tačiau atvykus į Lietuvą Kyrylas vėl iškėlė šį klausimą, norėjo mokytis aukštesnio lygio mokykloje, suprato savo potencialą, tad Julija išprašė mokyklos vadovybę, kad priimtų sūnų. Julija taip pat džiaugiasi, kad Kyrylas turi didelių sportinių dziudo pasiekimų.
Šiuo metu Julija dirba Tarptautinėje Ukrainos mokykloje, čia ji – politologijos mokytoja ir direktoriaus pavaduotoja.
„Buvo baisu vien dėl to, nes galvojau, kad darbas su vaikais ne man, buvo baisu, jog su vaikais neįmanoma susikalbėti, lengviau susikalbėti su suaugusiaisiais. Didžiausias siaubas buvo būtent vaikai.
Bet darbas padeda geriau suprasti savo vaikus ir bendrauti su jais, suprasti poreikius, elgsenos niuansus, pamatyti ir išmokti, kaip galima tai įveikti teisingu būdu“, – šypsosi Julija.
Kuria gyvenimą čia
Kai Julija suprato, kad negalės greitai sugrįžti į Ukrainą, šeima priėmė sprendimą kreiptis dėl paskolos ir įsigyti būstą Lietuvoje.
„Deja, bet nežinome, kada galėsime grįžti atgal, kada pasibaigs karas. Turint tokį kaimyną kaip Rusija, gana sunku prognozuoti jo elgseną, kas ir kaip bus, todėl kol kas nusprendėme likti Lietuvoje.
Mano manymu, karas Ukrainoje gali trukti kiek ilgiau, nei mes visi tikimės ir prognozuojame. Vaikams reikia pabaigti mokslus, perspektyvos dabar didesnės čia, ne Ukrainoje“, – pasakoja Julija.
Ji priduria, kad šiuo metu Lietuvoje jaučiasi saugiai: „Netgi priimant tą faktą, kad turite tą patį kaimyną, kol kas čia komfortiška ir saugu.“
Neapykantos rusams nejaučia, bet bendrauti nenorėtų
Julija prisimena, kad šeima turėjo galimybę likti su giminaičiais Danijoje, tačiau nei ji, nei vaikai ten neatrado to, kas paskatintų pasilikti. Namus šeima kuria Lietuvoje, tačiau pašnekovė pripažįsta, kad pradžia buvo sudėtinga.
„Buvo sunku kalbėti ir lietuviškai, ypač kai liežuvis neklauso, negali jo valdyti taip, kaip valdai gimtąja kalba. Kai baigiau kursus ir išlaikiau A1 kalbos lygį, lietuvių kalba tapo mielesnė ir suprantamesnė – savesnė“, – šypsosi Julija.
Jai svarbu tai, kas vyksta Ukrainoje. Tačiau Rusijai užpuolus gimtinę, pasikeitė santykis ir su rusų kalba. Profesiniame gyvenime Julija kalbėdavo tik ukrainiečių kalba, tačiau namuose šeima kalbėdavo rusiškai. Vis dėlto, prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai, Julija stengiasi ir namuose kalbėti ukrainietiškai.
Pašnekovė prisimena, kad po vienos Ukrainos palaikymo akcijos ji su nemaža kompanija sėdėjo kavinėje, visi buvo apsigaubę Ukrainos vėliavomis, bet kalbėjo rusiškai.
„Prie mūsų priėjo viena senjorė ir paklausė, kodėl kalbame ne ukrainietiškai, o rusiškai. Pasidarė gėda“, – pripažįsta Julija.
Ukrainietė sako nejaučianti neapykantos rusų tautai, tačiau pabrėžia: „Jei kur nors sutikčiau rusą, tiesiog su juo nebendraučiau. Nėra to jausmo, kad norėčiau jį užmušti ar jausčiau neapykantą, bet tiesiog nebendraučiau. Man tai būtų nemalonu.“
Julija apgailestauja, kad dėl karo jos šeima išsibarsčiusi skirtingose šalyse – ir Lietuvoje, ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje. Nuolat jaučiamas Ukrainos ilgesys.
„Noriu grįžti į gimtąją žemę, žinoma, kad taip. Net tas kvapas, kai įeini pro buto duris Kyjive, ir sienos... Jauti, kad ten viskas sava. Ir mano šaknys Ukrainoje – ten palaidotos močiutės su seneliais, ten gimtinė. Jaučiu didelį gimtinės ilgesį, norisi grįžti atgal, tik deja, kol kas mes čia“, – sako Julija.
