„Ukraina jau kitokia”, – interviu LRT.lt sako nuo Rusijos bombų turėjusi bėgti Marija Badurych. Atvykusi į Lietuvą Marija susidūrė su „sveikatos problemomis“, kurios, kaip paaiškėjo, iš tiesų buvo taip ilgai lauktas nėštumas. Būdama toli nuo namų ir nuo vyro Marija susilaukė dukros. Tiesa, šypsosi ji, gimdymo istorija priminė filmo scenarijų.
Rusijai užpuolus Ukrainą, Černihivas, kuriame gyveno Marija su dukra, bene pirmasis patyrė Rusijos apgultį. Tris pirmąsias karo savaites Marija su paaugle dukra praleido rūsiuose.
Netoliese esantis miestelis, kuriame gyvena Marijos mama, buvo okupuotas Rusijos, jos vyras tarnavo kariuomenėje, tad, Rusijai ėmus bombarduoti jų gatvę, Marija priėmė sprendimą išvykti.
Kartu su dukra moteris išvyko į Vakarų Ukrainą, visgi į šias teritorijas žmonės bėgo iš visos užpultos šalies, todėl Marija suprato, kad čia perspektyvų nebus. Taip atėjo suvokimas, kad teks palikti Ukrainą.
Manė, kad sveikatos problemos, iš tiesų – nėštumas
Atvykusi į Lietuvą Marija su dukra įsikūrė laikiname būste, susirado ukrainiečių kalbos ir literatūros mokytojos darbą mokykloje ir ėmėsi kurti gyvenimą čia. Neilgai trukus prasidėjo „problemos su sveikata“, kaip manė Marija, gastritas.
„Iš tikrųjų laukiausi taip ilgai šeimoje laukto kūdikio – 10 metų negalėjome susilaukti“, – LRT.lt pasakoja Marija.
Nors žinia apie nėštumą buvo ilgai laukta, Marija atvirauja, kad naujiena šokiravo – lydėjo neužtikrintumo ir nežinomybės jausmas, baimė, kas bus toliau. Po apžiūros gydytojui paklausus, ar kūdikį pasiliks, Marija pripažįsta akimirksniui susimąsčiusi.
„Dabar kalbu ir galvoju – aš tada akimirksniui susimąsčiau, bet pagalvojau, kad tai tiek lauktas vaikas, jau duotas – kaip aš galiu jo atsisakyti? Bet susimąsčiau vien dėl nežinomybės“, – dalijasi Marija.
Gimdymas, priminęs filmo scenarijų
Ji ryškiai prisimena ir dieną, kai sulaukė mažylės. Ryte aplankyti Marijos atvyko dvi „SOS vaikų kaimai“ darbuotojos – Renata ir Ina – ir suprato, kad laukti nebegalima – reikia skubėti į ligoninę.
„Nebuvo laiko nei galvoti, nei mąstyti, reikėjo veikti“, – su šypsena pasakoja Marija.
Ji džiaugiasi, kad įvairią pagalbą teikusios organizacijos darbuotojos sudalyvavo ir visame gimdymo procese, priminusiame filmo scenarijų. Renata sėdo prie vairo, gale atsisėdo Ina su Marija.
Ukrainietė prisimena, kaip organizacijos darbuotojos ją ramino ir bandė nukreipti dėmesį nuo skausmingų sąrėmių, tad ėmė skaityti apie viską, ką tik galėjo sugalvoti.
„Ina skaitė, kuo ta diena įsimintina, pasirodo, tai buvo savanorio diena. Savanorė tau skaito apie savanorio dieną, kas įvyko, kas gimė. Buvo taip įdomu klausytis, kad net sąrėmis buvo ne toks skausmingas“, – pasakoja Marija.
Atvykus į ligoninę, tarp sąrėmių buvo belikusios trys minutės, todėl organizacijos darbuotojos skubiai tvarkė dokumentus, o Mariją iš karto išvežė į palatą. Marija juokiasi, kad gydytojai net nesuprato, su kuo ji atvyko, o Renata ir Ina prie gimdymo prisilietė tikrąja to žodžio prasme ir padėjo bei palaikė gimdymo metu.
Ilgai lauktas vaikelis šeimai buvo didelė laimė, deja, apgailestauja Marija, vyras neturėjo progos pamatyti dukrelės – ją matė tik telefono ir kompiuterio ekrane.
Didžiausias šviesulys – vaikai
Vyresniajai Marijos dukrai Anastasijai – 14 metų. Tik atvykus į Lietuvą, mergaitė veržėsi atgal į Ukrainą, norėjo sugrįžti namo.
„Gal nebuvo baimės jausmo, ji nesuvokė grįžimo pasekmių. Dabar dukra jau priprato, jau suvokia, ką reiškia saugi aplinka, supranta, kad negali grįžti“, – pasakoja Marija.
Pasak jos, dukros emocinė būklė pagerėjo po įvairių veiklų, pavyzdžiui, „SOS vaikų kaimai“ organizuotų teatro užsiėmimų. Po jų, kaip sako Marija, dukros akyse užsidegė žiburiukai, sugrįžo vaikiškos reakcijos – ir juokas, ir ašaros, o ne tik užspausto suaugusio žmogaus emocijos.
Lietuvoje gyvenimą kuriasi ir pati Marija – kurį laiką ji dirbo mokykloje, o dabar augina dukrytę. Ji atvira – svarbiausias tikslas ir šviesulys visu šiuo laiku buvo vaikai.
„Be manęs dukrų niekas nepakels. Nebegali sustoti – tik į priekį. Jei būčiau viena, gal ir depresuočiau, bet vaikai mane ištempė į paviršių“, – dalijasi Marija.
„Ukraina jau kitokia“
Marija pasakoja, kad bendrauja su Ukrainoje likusiais artimaisiais ir draugais, tačiau suvokia, kad nebegrįš į tą Ukrainą, iš kurios išvažiavo: „Ji jau kitokia.“
„Žinome, kad jau Lietuvoje reikia statyti, kabintis, kažką daryti. Viskas bus kitaip – absoliučiai kitaip. <...> Nežinome, į kur grįšime. Labai sudėtinga situacija“, – sako Marija.
Teritorija, kurioje gyvena jos mama, kurį laiką buvo okupuota, dabar – vėl išlaisvinta, tačiau ir tada Marijos mama atsisakė palikti Ukrainą ir klausė: koks skirtumas, kur mirti – ar Ukrainoje, ar kitur?
Po bombardavimų Marijos name Ukrainoje neliko langų, bet sienos ir stogas dar stovi: „Tegu ima, kas yra namuose.“
Dabar Marija su dukromis jaučiasi saugi, tačiau taip buvo ne visada. Mokykloje vaikai baimindavosi skraidančių lėktuvų, kartą vieną moksleivį ištiko panikos ataka, teko kviesti greitąją pagalbą. Marija su dukra taip pat krūptelėdavo praskridus lėktuvui ar trinktelėjus užsidariusioms durims.
„Noriu, kad pasibaigtų karas. Labai norėtųsi pasikviesti padėjusius žmones pas save į namus, išvirti tikrų ukrainietiškų barščių su pampuškomis, pasėdėti kaip šeimai“, – viliasi Marija.
