„Tarp mūsų niekas net nemąsto, kad pralaimėsime, visi žino, kad laimėsime, kad tai tik laiko klausimas“, – portalui LRT.lt sako ukrainietė Oleksandra Petrauskaitė. Rusijai užpuolus Ukrainą ir šalia namų prasidėjus sprogimams, ji kartu su šeima turėjo palikti namus, bet jos tėtis prisijungė prie Vasylkivo gynybos, o mama savanoriauja šalia Kyjivo.
Iš Vilniaus į Ukrainą Oleksandra sugrįžo likus kelioms dienoms iki Rusijos karo. Į Lietuvą ji atvyko studijuoti prieš ketverius metus, čia baigė magistro studijas. Su Oleksandra kalbamės lietuviškai.
„Mano istorija su Lietuva prasidėjo šiek tiek anksčiau. Mano senelis buvo lietuvis. Kažkuriuo momentu sužinojau apie Lietuvą, apie miško brolius ir pradėjau domėtis, mane labai įtraukė ši tema. Aš atvažiavau studijuoti, man taip patiko Vilnius, kad nusprendžiau pasilikti čia gyventi“, – portalui LRT.lt pasakoja Oleksandra.
Pabaigusi studijas, ji atliko praktiką Ukrainos ambasadoje Lietuvoje, planavo ir ateityje čia dirbti: „Man Ukraina ir Lietuva yra tokios artimos, kad norėčiau padėti mūsų šalims suartėti labiau, turėti daugiau ryšių. Dabar Lietuva yra kaip antra mano tėvynė.“
Tačiau dabar Oleksandra yra Ukrainoje ir neplanuoja grįžti į Lietuvą – būtų sunku palikti savo šalį, kai joje vyksta karas.
Taip pat skaitykite
Pirmas rytas buvo pats baisiausias
„Šiomis dienomis atrodo, kad beveik visos emocijos dingo, vos ne paralyžius, kad būtų galima išsaugoti šaltą protą ir kažką daryti. Beveik nejaučiu nei panikos, nei didelės baimės“, – pasakojimą pradeda Oleksandra.
Ji kartu su šeima – mama, patėviu ir sese – gyveno mažame mieste prie Kyjivo, tačiau, Rusijai užpuolus Ukrainą, buvo priversta palikti namus ir išvykti į kaimą Žytomyro rajone. Jis įsikūręs maždaug 100 kilometrų nuo Kyjivo.
„Buvo momentų, kai sunku susivaldyti – ypač pirmą dieną, kai visiškai nebuvo aišku, kas vyksta. (...) Pirmas rytas buvo pats baisiausias, nes virš mūsų namų sprogo raketa, labai žemai praskrido reaktyvinis lėktuvas – buvo žiaurus garsas, nebuvo aišku, iš kur, kas vyksta, visi atsigulėme ant grindų“, – prisimena A. Petrauskaitė.
Pirmas rytas buvo pats baisiausias, nes virš mūsų namų sprogo raketa, labai žemai praskrido reaktyvinis lėktuvas – buvo žiaurus garsas.
Tuo momentu šeima suprato, kad turi išvykti. Atvykus į Žitomyro rajoną, pasidarė kiek ramiau: „Čia beveik nieko negirdime, tik kartais lėktuvai skrenda ar toli matome sprogimus. Čia pavyko save suvaldyti.“
Taip pat skaitykite
Tėtis į rankas paėmė ginklą, mama – savanoriauja
Tačiau Kyjive liko Oleksandros teta su pusseserėmis, tėtis prisijungė prie Vasylkivo gynybos, o mama kartu su patėviu išvyko savanoriauti prie Kyjivo.
„Baisiausia buvo, kai sužinojau, kad tėvas prisijungė prie Vasylkivo gynybos – ten yra oro uostas, o Rusija beveik viską meta ant oro uostų, karo sandėlių. Šiame mieste yra karinė bazė, ten stovi technika, naftos saugykla – Rusija numetė bombą ant naftos saugyklos, sprogimą matė net žmonės Kyjive.
Labai jaudinausi dėl tėčio, bet jam viskas gerai, jis gyvas, sakė, kad ši naktis ten buvo rami. Tokios žinios, kad jis gyvas ir sveikas, gerai“, – sako Oleksandra.
Šiuo metu jos mama padeda šalia Kyjivo esančioje ligoninėje, tačiau Oleksandra tiksliai nežino, ką veikia mama, – savanoriai užsiėmę, tad pastarosiomis dienomis pokalbiai su šeima labai lakoniški: „Ar gyvas?“, „Gyvas, viskas gerai“.
Baisiausia buvo, kai sužinojau, kad tėvas prisijungė prie Vasylkivo gynybos.
„Buvo momentų, kai smarkiai jaudinausi, atrodė, kad esu nesava, kad tai ne su manimi vyksta. Tai nelabai gerai, bet šiuo metu labai padeda neišprotėti“, – priduria Oleksandra.
Taip pat skaitykite
Vietoje gimtadienio šventės – prasidėjęs karas
Ji svarsto, kad šiuo metu būti Ukrainoje jai lengviau negu stebėti karo veiksmus iš tolo: „Jei dabar būčiau Vilniuje, man būtų daug daug sunkiau, nes čia mano tėvai. Gerai, kad jie su manimi, kad aš čia. Man labai sunku paaiškinti, koks tai jausmas, bet aš labai džiaugiuosi, kad esu arti savo šeimos, kad čia yra mano sesuo. Labai džiaugiausi, kad spėjau grįžti.“
Į Ukrainą Oleksandra sugrįžo vasario 22-ą – po dviejų dienų, vasario 24-ąją, visa šeima turėjo švęsti sesės gimtadienį. Tą dieną prasidėjo karas.
„Turėjome daug planų, bet viskas sugriuvo. Labai džiaugiuosi, kad esu čia, nes be šeimos dabar tikrai būtų labai sunku“, – teigia ukrainietė.
Nors Oleksandra jaučiasi taip, tarsi nuo Rusijos įsiveržimo pradžios praėjo bent mėnuo, aiškiai atsimena pirmuosius karo ženklus: „Naktį iš antradienio į trečiadienį, apie vidurnaktį sužinojome, kad skrenda rusų bepiločiai lėktuvai, viskas prasidėjo nuo to.“
Jei dabar būčiau Vilniuje, man būtų daug daug sunkiau, nes čia mano tėvai. Gerai, kad jie su manimi, kad aš čia.
Iš pradžių buvo vilties, kad taip viskas ir pasibaigs, o Rusijos kariuomenė taikysis tik į karinę techniką ir bombarduos sandėlius ar oro uostus, kuriuose nėra žmonių, bet nutiko kitaip: „Buvo sunku patikėti, kad tuo nepasibaigs.“
Taip pat skaitykite
Su savimi pasiėmė šunį
Oleksandros šeima jau buvo susidėjusi daiktus kelionei, tačiau pirmą dieną dar stengėsi švęsti sesers gimtadienį: valgė tortą, trumpam apsilankė pas šalia gyvenančius draugus ir nuolat stebėjo, kas bus toliau.
„Man labai gaila ir gėda, kad sesės gimtadienis taip praėjo, ji jo labai laukė. Visa šeima „prasėdėjome“ telefonuose, stebėjome naujienas“, – prasitaria ji.
Vasario 24-ąją Oleksandros šeima dar praleido namuose, tačiau vakare pro miestą pravažiavo Ukrainos karo ešalonai – tada pasidarė aišku, kad reikia išvykti. Oleksandra užmigo apsirengusi kasdieniais drabužiais, kad atsikėlusi būtų iš karto pasiruošusi.
„Taip ir atsitiko – mes atsikėlėme ir iš karto prasidėjo sprogimai. Gana greitai susiruošėme. Turėjome palikti katiną, šunį pasiėmėme ir labai greitai išvažiavome“, – prisimena Oleksandra.
Anksčiau ji buvo skautė, taigi buvo pripratusi reaguoti į pavojaus aliarmą, greitai susiruošti, o tai, priduria ukrainietė, padėjo ir šioje situacijoje nesutrikti ir pasiimti minimumą daiktų, tačiau kokybiškų ir reikalingų: „Viskas, ką turiu su savimi, bus visas mano turtas. Jei namų neturėsime, viską turėsiu ir toliau.“
Melu kaltino net Rusijoje gyvenantys giminaičiai
Oleksandros šeima turi giminaičių Rusijoje. Prieš aštuonerius metus Rusijai okupavus dalį Ukrainos teritorijos, giminaičiai užėmė priešingą poziciją ir jos šeimą apkaltino melu, o ukrainiečius vadino naciais, juos reikią gelbėti, jie esą nedėkingi. Dėl šios priežasties šeima nutraukė beveik visus ryšius.
Tačiau prieš kelias dienas ji sužinojo apie Rusijos kariuomenėje tarnavusio pusbrolio mirtį: „Jis tarnavo kariuomenėje, Pskovo desante. Šis desantas rengė karines pratybas Baltarusijoje, dar pernai jie ruošėsi karui. Pusbrolis žuvo tose pratybose ir tik šiomis dienomis tai sužinojau.
Negalima taip sakyti apie jo mirtį, bet gal ir gerai, kad toks jo likimas, kad jam neteko čia atvykti į mano žemę, prieš mus kariauti, prieš mano tėvą.
Man buvo šokas, bet aš dar nesigilinau į šias emocijas, galvojau tik apie tai, kad šis desantas nusileido keliose vietose Ukrainoje, ten, kur mano tėvas kovoja su ginklu. Pagalvojau, jei mano pusbrolis nužudytų mano tėvą... Negalima taip sakyti apie jo mirtį, bet gal ir gerai, kad toks jo likimas, kad jam neteko čia atvykti į mano žemę, prieš mus kariauti, prieš mano tėvą.“
„Nors kyla minčių apie išvykimą į Lietuvą, tai padaryti ir tokiu laiku palikti savo šalį būtų labai sunku“, – sako Oleksandra. Kol kas ji kartu su seserimi planuoja vykti iki Lvivo, kur prisijungtų prie savanorių, rūšiuojančių paramą ir padedančių pabėgėliams.
„Čia jaučiuosi labai bejėgė, – prisipažįsta Oleksandra. – Ką galiu, tą darau. Šiek tiek verčiu naujienas į lietuvių kalbą, radau, kas tėčiui ir draugams Vilniuje suruoštų siuntą liemenių, medikamentų, kas juos išsiųstų. Jei kažkas iš draugų evakuojasi, padedu surasti, kaip tai padaryti.“
Tačiau ji vis tiek jaučia didelį kaltės jausmą, nes nori prisidėti labiau. Dėl to kilo ginčas net su mama: „Buvau pasiruošusi važiuoti atgal į miestą, kuriame dabar ji yra, bet ji kalbėjo labai griežtai, mane aprėkė, kad to nedaryčiau. Kol kas į Kyjivą nevažiuosiu, bet bandysime su sese išvykti į Lvivą. Negaliu pasakyti, kad neišvyksiu, bet kol kas neplanuoju, nes jaučiu, kad turiu būti čia.“
Visi žino, kad laimėsime, kad tai tik laiko klausimas
Situacija sudėtinga, bet ir Oleksandra, ir kiti ukrainiečiai sako jaučiantys pasaulio palaikymą – nuolat seka naujienas, įrašus socialiniuose tinkluose. Tai padeda psichologiškai.
„Atrodo, kad visas pasaulis stovi už mūsų, jaučiamas toks solidarumas. Tai tikrai labai padeda. Padeda ir tai, kad daug mano pažįstamų ir kitų žmonių įvairiose šalyse tampa savanoriais, aukoja. Žmonės ne tik kalba ir rašo „Facebooke“, kad „mums jūsų gaila“, bet ir kažką daro, o tai labai motyvuoja.
Man atrodo, kad žodžiai dabar mažai sveria. Kažkoks veiksmas – taip. Labai nuostabu, kad yra tas veiksmas. Tai pakelia ir nuotaiką, ir dvasią. Tai suteikia vilties – niekas iš mūsų net nemąsto, kad pralaimėsime, visi žino, kad laimėsime, kad tai tik laiko klausimas.
Kiekvieną dieną vis daugiau žmonių palaiko arba sankcijų naujų įveda, kažkokios siuntos ateina su ginklais ar vaistais, maistu. Tai tikrai ženklas, kad mes ne vieni, kad mūsų žymiai daugiau. Todėl turime visus šansus laimėti“, – pabrėžia Oleksandra.
Anot jos, vilties suteikia ir ukrainiečių humoras, tai – vienas didžiausių ir ryškiausių ženklų, kad Ukrainos niekas nenugalės. Oleksandra pasakoja apie ukrainiečių pasakojamus anekdotus, matytus vaizdo įrašus, kuriuose, pavyzdžiui, moteris iškeikia ginkluotą karį, į kišenę siūlo įsidėti saulėgrąžų sėklų, kad, jam numirus, jos sužydėtų.
Niekas iš mūsų net nemąsto, kad pralaimėsime, visi žino, kad laimėsime, kad tai tik laiko klausimas.
„Dabar, kai stebiu naujienas, matau, kad tokių pozityvių dalykų, kurie suteikia vilties, yra žymiai daugiau nei blogų. Aišku, negalima kažkaip užsimerkti, kai tiek tragedijų vyksta, bet proporcijos blogo ir gero neduoda stogui pavažiuoti“, – tvirtina ukrainietė.
„Dabar žymiai daugiau optimizmo nei pesimizmo – turint tokius draugus kaip lietuviai ir kiti europiečiai, kitaip ir negali būti“, – priduria Oleksandra.
