Lietuvoje

2018.07.11 15:15

Prof. V. Landsbergis: Biržiškų pasaka baigėsi laimingai

Domantė Platūkytė, LRT.lt2018.07.11 15:15

Rasų kapinėse trečiadeinį perlaidoti Vasario 16-osios akto signataro Mykolo Biržiškos ir jo žmonos Bronislavos Biržiškienės bei signataro brolių Vaclovo ir Viktoro Biržiškų palaikai. Prof. Vytauto Landsbergio teigimu, Biržiškų pasaka baigėsi laimingai – jie sugrįžo amžinai ilsėtis ten, kur visada norėjo.

1882 metais Viekšniuose gimęs M. Biržiška – literatūros istorikas, akademikas, paskelbęs nemažai mokslo straipsnių, parašęs populiarų knygelių iš istorijos, kultūrologijos studijų, vadovėlių. Jo žmona B. Biržiškienė – visuomenės, kultūros ir politinė veikėja.

Signataro brolis Vaclovas Biržiška buvo visuomenės veikėjas, bibliografas, teisininkas ir publicistas, o Viktoras Biržiška – matematikas, visuomenės ir politinis veikėjas, broliai taip pat prisidėjo prie Lietuvos valstybės kūrimo. Kaip ir M. Biržiška, abu broliai mirė Jungtinėse Valstijose, jų urnos kartu su palaikais į Lietuvą atgabentos birželio mėnesį.

M. Biržiška pasižymėjo bajorišku principingumu

Biržiškos buvo pašarvoti Šventųjų Jonų bažnyčioje, mišias aukojo J. E. vyskupas Arūnas Poniškaitis. Mišių metu A. Poniškaitis kvietė kartu melstis už Biržiškas – į Lietuvą sugrįžusius tautos vaikus. A. Poniškaitis akcentavo, jog Biržiškos paliko reikšmingą pėdsaką ne tik kaip talentingi mokslo žmonės, bet ir kaip aktyvūs visuomenės veikėjai.

J. E. vyskupas priminė, kad prieš 100 metų pasirašytu Vasario 16-osios aktu buvo išreikštas troškimas tęsti Lietuvos valstybės kelią. Anot A. Poniškaičio, M. Biržiška, kaip ir kiti signatarai, suprato, jog šis dokumentas, išreiškiantis valstybės gimimą, be meilės ir pastangų būtų neišgirstas.  

Lietuvos istorijos instituto direktorius, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius dr. Rimantas Miknys specialioje LRT TELEVIZIJOS laidoje teigė, jog visi M. Biržiškos politiniai veiksmai buvo atremti į kultūrinę tradiciją, kuri atėjo iš senosios Lietuvos.

Istorikas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras Vytautas Petras Plečkaitis kalba, kad M. Biržiška buvo labai drąsus žmogus, o tai būdinga ne visiems meno ir kultūros žmonėms. Signataras ne vieną kartą sėdėjo kalėjime, jo elgesyje dažnai pasireikšdavo bajoriškas principingumas ir garbė, pavyzdžiui, M. Biržiška iš kalėjimo neišeidavo tol, kol neišleisdavo ir jo draugų.

R. Miknys akcentuoja, kad signataras visada iškėlė tolerancijos, demokratijos bei socialinio teisingumo principus ir priimdamas įvairius sprendimus jais rėmėsi. Anot istoriko, M. Biržiška taip pat priklausė humanizmo ir demokratijos idėjas skleidžiančiai masonų ložei, kuri prisidėjo prie Lietuvos valstybės kūrimo.

Pasak R. Miknio, Lietuvos masonai nuo kitų skyrėsi tuo, kad stipriai akcentavo tautiškumą ir tautinės valstybės siekį. Jie pabrėžė, kad individas gali geriausiai reikštis etninėje ir tautinėje aplinkoje.

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis Biržiškų perlaidojimo ceremonijoje kalba, kad Biržiškos tikėjo nepriklausomos Lietuvos su sostine Vilniuje idėja, todėl jie turėtų amžinai čia ilsėtis. Brolius Biržiškas V. Landsbergis lygino su trimis broliais iš lietuviškų pasakų, kurios visada baigiasi laimingai. Jo manymu, ir Biržiškų sakmė taip baigėsi – broliai sugrįžo amžinai ilsėtis ten, kur ir norėjo.

E. Genio/LRT nuotr.

Ceremonijos metu kalbėjo Mykolo ir Bronislavos Biržiškų anūkai Vytas Barauskas, Venta Barauskaitė-Leon ir Danutė Mažeikienė. Jie dėkojo visiems, kurie prisidėjo prie to, kad Biržiškų palaikai būtų perlaidoti Lietuvoje, anūkai džiaugėsi, kad jų seneliai grįžo namo.

D. Mažeikienė kreipėsi į Lietuvos jaunimą teigdama, kad jų ateitis yra čia, ji ragino semtis stiprybės iš Biržiškų ir kurti ateitį gražiajai Lietuvai, kad ji būtų žinoma visame pasaulyje kaip dora ir kilni valstybė.

Testamente M. Biržiška išreiškė norą būti palaidotas Vilniuje

M. Biržiška buvo vienas iš organizatorių Lietuvių konferencijai sušaukti. Konferencijos metu jis buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, o 1918 metų vasario 16 d. kartu su kitais signatarais pasirašė nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės.

M. Biržiška buvo kilęs iš bajorų šeimos. Daugelis bajorų tuo metu kalbėjo lenkiškai, jiems Lietuva buvo svarbi, tačiau jie neįsivaizdavo Lietuvos ateities be Lenkijos. M. Biržiška pasirinko naujuosius lietuvius, „litvomanus“, tačiau 1895–1901 m. jis lankė Šiaulių gimnaziją, kurioje mokėsi daug lietuvių tautinio atgimimo epochos veikėjų. Tai lėmė, kad M. Biržiška ėmė laikyti save lietuviu.

1917 m. gruodį M. Biržiška buvo vienas iš kelių Tarybos narių, kurie po 1917 m. gruodžio 11 d. pasirašytos Nepriklausomybės deklaracijos pasitraukė iš Tarybos. Tokį sprendimą signataras priėmė dėl to, kad deklaracijoje buvo nutarta, jog Lietuva turės amžiną sąjungą su Vokietija.

1941–1944 metais Lietuvoje veikia nacių okupacinis režimas. Iš Lietuvos dar nepasitraukus Vokietijos kariuomenei, prosovietiniai radijo pranešimai už siekius bendradarbiauti su vokiečiais M. Biržišką priskyrė „liaudies priešams“. Dėl to 1944 metais signataras su žmona ir vaikais pasitraukė į Vakarus. Iki 1949 metų jis dėstė Vokietijos universitete.

Beveik iki karo pabaigos M. Biržiška vis dar tikėjosi, kad, karui pasibaigus, Lietuvai pavyks atkurti nepriklausomybę.

Vėliau kartu su šeima signataras gyveno ir dirbo Jungtinėse Valstijose. Ten M. Biržiškos gyvenimas nebuvo lengvas – kankino ir namų ilgesys, ir gyvenimas toli nuo didžiųjų imigracijos centrų. Buvo sunku prisitaikyti prie naujos kultūros bei gauti darbą. Signataras mirė 1962 metais rugpjūčio 24 d. Los Andžele. Savo testamente M. Biržiška išreiškė norą būti palaidotas Vilniuje.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.