Lietuvoje

2018.07.09 21:05

A. Kasparavičius: su M. Biržiškos palaikais grąžinta dalis lietuviškos tapatybės

Domantė Platūkytė, LRT.lt 2018.07.09 21:05

Į Vilnių iš Jungtinių Valstijų atgabenti Vasario 16-osios akto signataro Mykolo Biržiškos ir jo žmonos Bronislavos Biržiškienės palaikai. Rasų kapinėse taip pat bus perlaidoti ir signataro brolių Vaclovo bei Viktoro Biržiškų palaikai. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius teigia, jog signataro palaikų susigrąžinimas ypač svarbus dabar, kai Lietuva mini valstybės šimtmetį.

1882 metais Viekšniuose gimęs Mykolas Biržiška – literatūros istorikas, akademikas, paskelbęs nemažai mokslo straipsnių, parašęs populiarų knygelių iš istorijos, kultūrologijos studijų, vadovėlių. Jo žmona B. Biržiškienė – visuomenės, kultūros ir politinė veikėja.

Signataro brolis Vaclovas Biržiška buvo visuomenės veikėjas, bibliografas, teisininkas ir publicistas, o Viktoras Biržiška – matematikas, visuomenės ir politinis veikėjas, broliai taip pat prisidėjo prie Lietuvos valstybės kūrimo. Kaip ir M. Biržiška, abu broliai mirė Jungtinėse Valstijose, jų urnos kartu su palaikais į Lietuvą atgabentos birželio mėnesį. Vaclovo ir Viktoro Biržiškų palaikai bus palaidoti kartu su signataru ir jo žmona.

M. Biržiška buvo vienas iš organizatorių Lietuvių konferencijai sušaukti. Konferencijos metu jis buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, o 1918 metų vasario 16 d. kartu su kitais signatarais pasirašė nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės.

E. Genio/LRT nuotr.

Testamente M. Biržiška išreiškė norą būti palaidotas Vilniuje

M. Biržiška buvo kilęs iš bajorų. Daugelis bajorų tuo metu kalbėjo lenkiškai, jiems Lietuva buvo svarbi, tačiau jie neįsivaizdavo Lietuvos ateities be Lenkijos. M. Biržiška pasirinko naujuosius lietuvius, „litvomanus“, tačiau 1895–1901 m. jis lankė Šiaulių gimnaziją, kurioje mokėsi daug lietuvių tautinio atgimimo epochos veikėjų. Tai lėmė, kad M. Biržiška ėmė laikyti save lietuviu.

1917 m. gruodį M. Biržiška buvo vienas iš kelių Tarybos narių, kurie po 1917 m. gruodžio 11 d. Nepriklausomybės deklaracijos pasitraukė iš Tarybos. Tokį sprendimą signataras priėmė dėl to, kad deklaracijoje buvo nutarta, jog Lietuva turės amžiną sąjungą su Vokietija.

Specialioje LRT TELEVIZIJOS laidoje istorikai dr. Algimantas Kasparavičius ir Andrius Grodis teigia, jog, Vilnių užėmus bolševikams ir Vincui Mickevičiui-Kapsukui valdant vyriausybę, M. Biržiška buvo suimtas už aktyvų lietuvybės propagavimą. Nors kalėjime jis praleido tik kelias dienas, signatarui tai buvo įsimintina patirtis – tarsi susidūrimas su realybe, kai jis suprato tikrąjį politikos vaidmenį.

1941–1944 metais Lietuvoje veikia nacių okupacinis režimas. Iš Lietuvos dar nepasitraukus Vokietijos kariuomenei, prosovietiniai radijo pranešimai už siekius bendradarbiauti su vokiečiais M. Biržišką priskyrė „liaudies priešams“. Dėl to 1944 metais signataras su žmona ir vaikais pasitraukė į Vakarus. Iki 1949 metų jis dėstė Vokietijos universitete.

Beveik iki karo pabaigos M. Biržiška vis dar tikėjosi, kad, karui pasibaigus, Lietuvai pavyks atkurti nepriklausomybę.

Vėliau kartu su šeima signataras gyveno ir dirbo Jungtinėse Valstijose. Ten M. Biržiškos gyvenimas nebuvo lengvas – kankino ir namų ilgesys, ir gyvenimas toli nuo didžiųjų imigracijos centrų. Buvo sunku prisitaikyti prie naujos kultūros bei gauti darbą. Signataras mirė 1962 metais rugpjūčio 24 d. Los Andžele. Savo testamente M. Biržiška išreiškė norą būti palaidotas Vilniuje.

Signataro grįžimas į Lietuvą – ypač svarbus minint valstybės šimtmetį

Anot istoriko dr. Algimanto Kasparavičiaus, M. Biržiškos palaikų sugrąžinimas į Lietuvą yra labai reikšmingas – tai didelės mūsų lietuviškos tapatybės dalies susigražinimas.

A. Kasparavičiaus teigimu, 1917 metų pabaigoje, kai pasirašoma Gruodžio 11-osios Nepriklausomybės deklaracija, esame vieni pirmųjų paskelbę nepriklausomybę – tai padarėme anksčiau nei Lenkija, o nuo Suomijos atsilikome tik keliomis dienomis. 1918 metų Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto deklaracija taip pat buvo pasirašyta gana anksti. Pasak A. Kasparavičiaus, mūsų tauta iš visos savo istorijos atsinešė daug ryžtingumo ir didžiulį potencialą.

Istorikas Andrius Grodis LRT TELEVIZIJOJE teigia, jog būtent M. Biržiška buvo vienas tų, kurie padėjo nueiti šį kelią nuo Gruodžio 11-osios Nepriklausomybės deklaracijos iki 1918 metų Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto deklaracijos.

A. Kasparavičius primena, kad 1917 metų Nepriklausomybės deklaraciją pasirašė visi 20 Lietuvos Tarybos narių. M. Biržiška buvo vienas tų, kurie kėlė radikalius reikalavimus – jis siekė visiškos Lietuvos valstybės nepriklausomybės.

Istorikai pasakoja, kad M. Biržiška dirbo labai nuoširdžiai – tiek politinėje ar visuomeninėje veikloje, tiek akademinėje.

Užsienio reikalų ministras L. Linkevičius Biržiškų palaikų pasitikimo ceremonijos metu sakė, kad signataro palaikų sugrąžinimas Lietuvai labai svarbus. Pasak jo, tai ypač reikšminga tais metais, kai minime Lietuvos valstybės šimtmetį ir prisimename tiek gerus, tiek tragiškus valstybės istorijos momentus.

E. Genio/LRT nuotr.

Anot L. Linkevičiaus, pagarbiai ir ypatingai minime ir signatarus, kurie tikėjo Lietuva ir šalies ateitimi. Ministras pabrėžia, kad ir M. Biržiškai buvo svarbu, kad jo palaikai sugrįžtų į Lietuvą – jis norėjo, kad paskutinė jo gyvenimo stotelė būtų Vilniuje, Rasų kapinėse.

Ceremonijos metu M. Biržiškos karstas uždengtas Lietuvos vėliava, signataro ir jo žmonos karstus nešė Garbės sargybos kuopos kariai. Ceremonijoje dalyvauja ir Biržiškų artimieji: anūkai Vytas Barauskas, Venta Leon ir Danutė Mažeikienė bei Jonas Biržiškis – Mykolo ir Bronislavos Biržiškų atminimo Lietuvoje įamžintojas ir atstovas bei Vanda Tumelienė – M. Biržiškos žmonos sesers anūkė.

Pamaldas Šventųjų Jonų bažnyčioje laikė vyskupas Darius Trijonis. Biržiškos pašarvoti Šventųjų Jonų bažnyčioje, ten visuomenė su jais galės atsisveikinti nuo antradienio ryto. Trečiadienį Biržiškos bus palaidoti Rasų kapinėse.