Galima pasiekti, kad Lietuvos mokyklose, kuriose ugdoma rusų kalba, vis daugėtų lietuvių kalbos ir ji taptų dominuojanti. Taip sakė Seime surengtoje diskusijoje dalyvavę mokyklų, kuriose mokosi Lietuvos tautinių bendruomenių vaikai, esamas ir buvęs direktorius. Anot jų, tereikia ugdymo įstaigų vadovų ir bendruomenės noro. Ir jiedviem tai pavyko.
Savo įžvalgomis per diskusiją dalijosi žydų gimnazijai vadovavęs Miša Jakobas, Kauno tarptautinei gimnazijai vadovaujantis Erikas Griškevičius.
Pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos švietimo ministras Darius Kuolys priminė, kad strategijos, kaip reikėtų integruoti tautinių bendruomenių vaikus, buvo kuriamos ir prieš kelis dešimtmečius, bet nepasistūmėjome telkdami savo piliečius.
„Turime rimtų problemų dėl integracijos. Ir turime kalbėti apie konkrečius žingsnius, kaip padėti mokiniams“, – reziumavo diskusijoje dalyvavęs švietimo, mokslo ir sporto viceministras Ramūnas Skaudžius.
Jakobas: sunku buvo, neapsakomai buvo sunku
Pusšimčio metų pedagoginę patirtį sukaupęs ir pats vadovavęs žydų gimnazijai, kurioje pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais dažniausiai skambėjo rusų kalba, Miša Jakobas sakė pasigendąs mūsų, valstybės, nuostatų ugdyti jaunuolių patriotiškumą.
„Man asmeniškai atrodo, kad mūsų valstybės sesės stengiasi kuo giliau ir aštriau kažkam įdurti į vieną minkštą vietą. Ir mes pradėjome lenktyniauti, kas yra mandresnis ir kas pasakys kažką tokio netikėto ar aštraus.
Mane kaip Lietuvos pilietį su giliom šaknim, su žemaitiškom šaknim jaudina labai paprastas dalykas – mūsų jaunoji karta, sulaukusi atitinkamo amžiaus, gauna lietuvišką pasą. Ir aš per tuos trisdešimt metų negirdėjau, kad tas lietuviškas pasas mūsų jaunajai kartai būtų įteiktas iškilmingai. Ir kad iškilmingo susirinkimo metu būtų kalbama apie pareigą, teises, ką reiškia būti Lietuvos piliečiu, ir kad tu prisieki Konstitucijai būti tos šalies piliečiu, kurioje tu gyveni. Ir galbūt atėjus laikui, apsaugok Viešpatie, reikės imti ginklą į rankas ir ginti savo Tėvynę, kurioje tu gyveni. (...) Ir klausimas: aš neginsiu, nedarysiu, galimas tik pacifistui. Bet jų yra ne tiek daug.
Norėčiau tarti labai svarbų sakinį: kai mes kalbame apie rusakalbių mokyklas, apie rusakalbius mokinius, reikėtų jų paprasčiausiai paklausti: ar tu esi pasiruošęs. Ir įvairių galime sulaukti atsakymų, ir įvairių galima daryti išvadų“, – kalbėjo M. Jakobas.
Pačioje atkurtos nepriklausomos Lietuvos pradžioje Šolomo Aleichemo gimnazijoje vaikai buvo mokomi rusų kalba.
„Išmušė ta diena ir valanda, kai Jakobas bendruomenei pareiškė, kad nuo kitos dienos visi dalykai bus mokomi lietuvių kalba. Jūs tik galite įsivaizduoti, kas tuomet dėjosi Šolomo Aleichemo gimnazijos bendruomenėje. Mane išvadino mužiku. Tai viena. Mane išvadino žemaičiu. Tai antra. Mane išvadino kilusiu iš mažo miestelio. Tai trečia. Buvo ypač sunku.
Prie ko vedu? Jei nori vadovas ir jis turi stiprią bendruomenę, mokytojų bendruomenę, manyčiau ir esu įsitikinęs, kad galima viską pasiekti, kad tos mūsų gražios valstybinės kalbos ugdymo įstaigose būtų kuo daugiau ir kuo plačiau“, – pasakojo M. Jakobas.
Jis sakė patyręs profesinę sėkmę vadovaudamas gimnazijoje, nes neklausė, ką sako savivaldybė ar ministerija.
„Dariau taip, kaip man atrodo, kaip mums, bendruomenei, atrodo, kaip atrodo mokiniams. Sunku buvo, neapsakomai buvo sunku. Bet sunkumai buvo nugalėti ir šiandien buvę mokiniai užima gana sėkmingas padėtis Lietuvoje ir puikiai gyvena čia.
Mano galva, viską galima padaryti, pasiekti. Ir rusakalbių mokyklose dominuojanti gali būti lietuvių kalba. Žinoma, jokiu būdu negalima nustumti į šoną rusų kalbos, nes tai yra šeima, šeimos tradicijos“, – pabrėžė M. Jakobas.
Kuolys: mes, Lietuva, izoliavome rusiškas mokyklas
Buvusio švietimo ministro Dariaus Kuolio nenustebino pasigirdę svarstymai ir politikų reakcijos, kad derėtų atsisakyti ugdymo rusų kalba.
„Anksčiau ar vėliau tokių pareiškimų reikėjo laukti, nes Lietuvos valstybė tiesiog stokoja intelektualinio potencialo, kad galėtų su tautinių mažumų mokyklomis tvarkytis, kad galėtų žinoti, ką su jomis daryti. Lietuvos valstybė kartais atrodo intelektualiai neįgali“, – sakė D. Kuolys.
Jis pabrėžė, kad koncepcijos, kaip integruoti tautines mažumas, buvo rengiamos nuo pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų. Pasak jo, buvo numatyti ir konkretūs žingsniai, kaip to siekti.
„Šiandien mes esame tas mokyklas, deja, palikę. (...) Pasižiūrėkime, iš kur kilo politikų pareiškimai, po to, kai į viešumą iškilo incidentas – vienos rusų mokyklos du moksleiviai šaudė į jaunuolį iš rusų disidentų šeimos, kuri atvyko iš Peterburgo, nes vaikas nešlovino Putino ir nebuvo lojalus Putino Rusijai.
Kokios buvo politikų reakcijos? Ar kas nors iš Lietuvos politikų – ar savivaldybės, ar Seimo, ar Vyriausybės, ar švietimo ministras, ar premjerė – išėjo ir garsiai pasakė, kad tokių dalykų Vilniuje ir Lietuvoje nebus? Kad tokie dalykai nebus toleruojami, tai yra žema, nepriimtina demokratinei Lietuvai, jos mokykloms.
Nė vienas šito nepasakė iki šiol. Švietimo ministro replika buvo, kad tai gali nutikti bet kurioje mokykloje. Na, maždaug nekreipkime dėmesio. (...) Viskas. Ir pasipylė siūlymai, kad reikėtų peržiūrėti, uždarinėti rusiškas mokyklas“, – sakė D. Kuolys.
Jis ragino pažvelgti į tai, kokioje padėtyje šiuo metu atsiduria Lietuvos rusų bendruomenė, rusų intelektualai ir rusų mokyklos Lietuvoje.
Taip pat skaitykite
„Tie patys rusų paaugliai. Čia – Rusija besikaunanti, čia – labai stiprus Lietuvos antirusiškas naratyvas. Maištingas jaunuolis, kuriam maištauti norisi visada prieš oficialų pasakojimą ir oficialią propagandą. Kaip jam jaustis? Kokioje situacijoje yra rusiškose mokyklose dirbantys mokytojai, jų vadovai? Tai bendruomenės, kurioms reikia didžiulės paramos“, – sakė D. Kuolys.
Jis įžvelgė ir dar vieną aspektą – Lietuvoje prieglobstį radę režimui savo šalyje nepritariančių baltarusių vaikai ir nuo karo užutėkį mūsų šalyje gavę ukrainiečiai neretai mokosi rusakalbių mokyklose.
„Ką padarė Lietuvos valdininkija? Į rusiškas mokyklas suvarėme baltarusius, ukrainiečius, išgelbėjome rusiškas mokyklas, nes dalis jų savaime traukėsi ir mažėjo. Mes jas išgelbėjome, bet ar pasidomėjome, koks klimatas tose mokyklose?“ – kalbėjo D. Kuolys.
Jo manymu, mes, Lietuva, izoliavome rusiškas mokyklas, o turėtume įtraukti ir perprasti, su kokiais iššūkiais jos šiuo metu susiduria.
Griškevičius: reikia atskirti, kur yra emocijos, o kur – tikrasis gyvenimas
Mokyklų, kuriose ugdoma ir rusų kalba, ritmą gerai jaučia Kauno tarptautinės gimnazijos direktorius Erikas Griškevičius.
„Man peršasi mintis, kad mes labiau turėtume pasitikėti savo žmonėmis, savo mokytojais, savo direktoriais, savo mokyklomis ir galbūt jau atėjo laikas nevadinti Lietuvoje veikiančių mokyklų, kurias finansuoja Lietuvos valstybė ir vietinė savivalda, rusiškomis. Tam tikra prasme tai žeidžiantis pavadinimas“, – pabrėžė jis.
Direktorius sakė, kad jo vadovaujamoje mokyklose mokosi 30 tautybių mokiniai.
„Nepaisant to, kad dalis jų mokosi rusų kalba, vadinti juos rusais būtų nelabai gražu“, – sakė E. Griškevičius.
Jo vadovaujamoje mokykloje 34 klasėse ugdymas organizuojamas lietuvių, 33 klasių komplektuose vaikai ugdomi rusų kalba.
„Iki karo Ukrainoje pradžios buvo tokia tendencija: didėjo mokinių skaičius klasėse, kuriose ugdoma lietuvių kalba, ir po truputį mažėjo mokinių skaičius klasėse, kur ugdoma rusų kalba. Tai buvo natūrali situacija Kaune, mūsų gimnazijoje. Bet karas Ukrainoje pakeitė realijas“, – sakė E. Griškevičius.
Šioje gimnazijoje mokosi nemažai ukrainiečių, taip pat pabėgėlių iš Rusijos, Baltarusijos, nes ne visi sutinka su savo valstybių režimais ir surado prieglobstį Lietuvoje.
E. Griškevičius pasakojo neseniai sulaukęs antros klasės mokinio mamos, kuri panoro, kad jos vaikais iš klasės, kur ugdoma rusų kalba, pereitų į klasę lietuvių kalba. Jau kitą dieną vaikas, anot direktoriaus, pradėjo mokytis lietuviškai.
E. Griškevičius pasidžiaugė, kad nuo pat jo darbo pradžios gimnazijoje lietuvių kalbai buvo skiriama valanda daugiau, nei numatyta ugdymo plane, per lietuvių kalbos pamokas klasės dalijamos perpus.
„Mes daug metų kūrėme tą kultūrą, kad vaikai nesijaustų atskirti, kad jie būtų Lietuvos dalis. Kalbos tos šalies, kurioje gyvena, nesimoko trijų tipų žmonės: okupantai, turistai ir neprotingi žmonės. O visi kiti turi kalbėti, rašyti valstybine kalba, mokytis jos.
Manyčiau, kad Lietuva eina normaliu civilizuotu keliu. Vis dėlto mes sugebėsime atskirti, kur yra emocijos, o kur yra tikrasis mūsų gyvenimas.
Nemanau, kad tik mūsų gimnazija eina tuo keliu, kad vaikai kuo daugiau turėtų lietuvių kalbos“, – sakė E. Griškevičius.
Jis tiki, kad visos mokyklos, jei dar neskyrė papildomų lietuvių kalbos pamokų, tai padarys nuo kitų mokslo metų pradžios. E. Griškevičius pabrėžė, kad jo gimnazijos mokiniai mokosi iš vadovėlių lietuvių kalba, jie išleisti nepriklausomos Lietuvos laikais.
Skaudžius: turime rimtų problemų dėl integracijos
Dėl vėl užvirusių diskusijų, ar turėtų valstybinėse mokyklose būti ugdoma tik valstybine lietuvių kalba, strėlės pastarosiomis dienomis skrieja į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją.
Viceministras Ramūnas Skaudžius pabrėžė, kad mokymas tautinių mažumų kalba yra sena ir nuolat atgimstanti tema. Jis atskyrė įvykį, kai du rusakalbių mokyklos mokiniai šaudė į Vladimirą Putiną smerkiantį bendramokslį, atvykusį iš Rusijos, ir vėl užgimusią diskusiją apie pokyčių būtinybę rusakalbių mokyklose. R. Skaudžius pabrėžė, kad tai pabrėžė ir ministras Gintautas Jakštas, mokinių elgesį pavadindamas nepateisinamu, nepriklausomai nuo tautybės.
„Švietimo, mokslo ir sporto ministerija siekia, kad būtų kuo daugiau sėkmės istorijų. Dabar matome, kad mokinių iš tautinių mažumų mokyklų sėkmės istorijų yra dešimtimis, gal net šimtais, bet norėtųsi, kad tų sėkmės istorijų būtų tūkstančiai“, – kalbėjo viceministras.
Jis skaičiavo, kad šiuo metu tautinių bendruomenių mokyklose mažiau nei 20 proc. laiko ugdymas vyksta nacionaline kalba.
„Pradiniame ugdyme, nors lietuvių kalba yra negimtoji tautinių mažumų mokyklose, (...) mokomasi 30 proc. mažiau valandų nei kad mokyklose, kurios ugdo lietuvių kalba. Tai turi įtakos vėlesnei raidai, tą rodo tiek mūsų nacionaliniai patikrinimai, tiek tarptautiniai“, – teigė R. Skaudžius.
Jis sakė, kad pernai vienas iš penkių tautinių bendruomenių mokyklos abiturientų neišlaikė valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino. Lietuviškai besimokantys neišlaiko vienas iš 20. Pasak jo, šie faktai rodo, kad dėl integracijos mes turime rimtų problemų.
R. Skaudžius pateikė duomenų, kad tik kas antras tautinių bendruomenių mokyklų abiturientas renkasi laikyti tris valstybinius brandos egzaminus, kas yra būtina stojant į aukštąją mokyklą. Mokyklose lietuvių kalba šis rodiklis yra 3 iš 4.
„Vėl noriu pasakyti, kad turime rimtų problemų dėl integracijos. Ir turime kalbėti apie konkrečius žingsnius, kaip padėti mokiniams“, – sakė R. Skaudžius.
ŠMSM, nors tai savarankiška savivaldybių funkcija, finansuoja aštuonias ugdymo valandas darželiuose – ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose. R. Skaudžius išsakė mintį, kad galbūt derėtų įpareigoti ugdymo įstaigas, kad tomis valandomis ugdymas vyktų valstybine kalba.
„Matome, kad mokyklose nėra sukuriamos lygiavertės sąlygos, kad mokomoji kalba turi įtakos mokinių ateičiai“, – sakė R. Skaudžius.
