Nereikia guostis, kad neseniai žlugo nacizmas ir komunizmas, – pasaulyje lieka pagundų pakartoti bent dalį to, ką taikė šie režimai, diskusijoje apie totalitarizmą sakė jos dalyviai. Anot jų, kai mąstome apie Rusiją, Kiniją ar kitus režimus, matome atsikartojančių schemų. Visgi tas, kuriam prireikia smurto, nėra galingas – jis jau yra praradęs visą galią.
Šių metų Vilniaus knygų mugėje buvo pristatytos filosofės, politologės Hannah`os Arendt knygos „Totalitarizmo ištakos“ ir „Apie smurtą“. H. Arendt tyrinėjo totalitarizmą, jo atsiradimą siejo su antisemitizmu, imperializmu, rasizmu, biurokratija.
Filosofė Simona Merkinaitė pasakojo, kad H. Arendt gimė žydų šeimoje 20 a. Vokietijoje. 1933 metais, Hitleriui atėjus į valdžią, H. Arendt ėmė slapta rinkti informaciją apie antisemitinę propagandą.
Simas Čelutka pabrėžė, kad H. Arendt buvo akyla žmogiškosios patirties ir realių istorinių įvykių stebėtoja ir analitikė.
„20 a. davė tokių siaubų kaip Holokaustas, totalitarizmas, tad neatsitiktinai šios knygos susietos su 20 a. baisumais, kuriuos mums būtina apmąstyti“, – sakė S. Čelutka.
Nereikia guostis, kad žlugo nacizmas ir komunizmas
Knygoje „Totalitarizmo ištakos“ autorė aprašo dvi totalitarizmo ištakas ir analizuoja du režimus – nacių Vokietijos ir stalinistinės Rusijos, kalbėjo filosofė S. Merkinaitė. Anot jos, žvelgdami į situaciją Rusijoje, istorikai ir dabar turėtų daug erdvės diskutuoti, ar režimas Rusijoje žlugo, ar jis transformuojasi.
S. Čelutkos teigimu, jei yra pamatinių sąlygų, kurios leistų atsirasti totalitarizmui, nereikia guostis, kad neseniai žlugo nacizmas ir komunizmas.
„Tam tikros pagundos pakartoti bent dalį to, ką taikė šie režimai, liks. Kai mąstome apie Rusiją, Kiniją (...), matome, kad tam tikros schematikos atsikartoja“, – pabrėžė filosofas.
Jis kalbėjo apie šiais laikais jaučiamą žmonių atomizaciją, kai žmonės „visiškai nebeturi mus siejančių natūralių bendruomeninių ryšių“. Tada, ieškodami gyvenimo prasmės surogato, jo bandome ieškoti ideologiniuose judėjimuose, Vilniaus knygų mugės diskusijoje argumentavo S. Čelutka.
„Tada visokiems totalitariniams lyderiams tampa kur kas lengviau pasiekti savo tikslų. Man atrodo, tos pamatinės sąlygos, kurios susiformuoja modernybėje, yra toliau su mumis, nemanau, kad kas nors labai radikaliai pasikeitė nuo 1932 ar 1946 metų“, – svarstė filosofas.
Režimai suprato – norint sukurti paklusnumą, turi nusitaikyti į asmenį
Istorikas Nerijus Šepetys pastebėjo, kad H. Arendt rūpi, kokiomis aplinkybėmis žmonės atplyšta nuo tikrovės, kaip juos užvaldo ideologijos ir kaip pradedamas prarasti žmogiškumas.
Pasak S. Merkinaitės, nors mes politiką dažnai suvokiame kaip institucijas, teisę ar rinkimus, H. Arendt kalbėjo apie kitokią politiką – tokią, kuri kyla iš žmonių tarpusavio santykių ir tarpusavio įsipareigojimų, sugebėjimo atleisti.
„Galbūt mes demokratinėse valstybėse tai ne visai suprantame, bet totalitariniai režimai kažkaip intuityviai suprato, kad tam, kad sukurtum visišką paklusnumą, turi sukurti visiškai kitokią sistemą – neturėti rinkimų ar visus susodinti į kalėjimą.
Be to, turi nusitaikyti būtent į asmenį ir jį visiškai represuoti, visiškai nužmoginti, priversti jį jaustis kaip asmenį, kuris nei kontroliuoja pats save, nei turi santykių su aplinkiniu pasauliu. Va tada sukuri tokią sistemą“, – akcentavo filosofė.
Tas, kuriam prireikia smurto, jau yra praradęs visą galią
Jai antrino ir S. Čelutka, jis teigė, kad, anot H. Arendt, smurtas neturi nieko bendro su autentiška politika.
„Ji sako, kad (...) galios raiška visą laiką susieta su pamatinėmis autentiškos politikos sąlygomis – lygybe, laisve, diskusija, tarpusavio įtikinėjimu, o ne jėgos ir smurto demonstravimu.
Ši perskyra itin aktuali ir šiandien, kai matome, kaip daugybė įvairių veikėjų – tiek vidaus, tiek tarptautinėje politikoje – bando įrodyti, kad galingas tas, kuris valdo ir prieš kitus naudoja smurtines priemones.
H. Arendt sako atvirkščiai, kad tas, kuriam prireikia smurto, jau yra praradęs visą galią“, – kalbėjo S. Čelutka.
Nors Rusijos karo prieš Ukrainą pradžioje manyta, kad Ukraina gali žlugti per tris dienas, S. Merkinaitės vertinimu, ukrainiečių sugebėjimas pasipriešinti iš esmės sukūrė naują Europą. Su tuo sutiko ir S. Čelutka.
„Ukraina sukūrė kažką naujo ir netikėto, tai, ko absoliučiai neprognozavo. Volodymyro Zelenskio sprendimai karo pradžioje buvo konkretaus asmens konkretūs sprendimai. (...) Asmens viduje visą laiką glūdi galimybė sukurti kažką naujo“, – įsitikinęs filosofas.
