Erzelis Tėvynės Sąjungos gretose šią savaitę pasiekė piką, bet šią savaitę ir baigėsi. Mykolas Majauskas, išmestas iš konservatorių partijos, opozicijos neišgelbėtas Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko poste, paskelbė, kad sieks tapti Vilniaus meru, o tada nelaukęs, kol bus išmestas ir iš frakcijos Seime, pats pranešė, jog traukiasi.
Praėjusią savaitę M. Majauskas televizijos studijoje tikino neketinąs Seime sulaukti pensijos. Likusią šios kadencijos dalį liko visiškai vienas – be partijos ir frakcijos, praradęs ir reikšmingą postą.
Kam šie praradimai turės daugiau neigiamos įtakos – jam pačiam, ar partijai, išgyvenusiai tokį savo nario demaršą? Apie tai pokalbis su Mykolo Romerio universiteto politologe Rima Urbonaite.
– Tai kam blogiau: M. Majauskui, kuris teoriškai dabar turėtų atsidurti mišrioje frakcijoje su Aidu Gedvilu ir Mindaugu Puidoku, ar partijai, kuriai šiuo metu tokie reiškiniai turbūt tikrai karmos balų neprideda?
– Turbūt pajuokaujant galima sakyti, kai tokia kompanija, tai ne tik į merus sugalvos nueiti, bet ir į prezidentus pakandidatuos. Vis dėlto aš manau, kad trumpoje perspektyvoje M. Majauskas išlošia viešųjų ryšių prasme. Turbūt niekas šiuo metu iš politikų tiek dėmesio neturi, kiek M. Majauskas. Apie jį sužinojo tikrai labai daug žmonių, kurie nieko apie jį nežinojo. Jis tikrai dabar daug labiau atpažįstamas, negu, pavyzdžiui, konkurentas mero rinkimuose ponas Valdas Benkunskas, ne be kurio pagalbos M. Majauskas neteko partijos narystės.
Viskas čia atrodo labai neblogai, tuo labiau, kad M. Majauskas įsigijo labai nemažai draugų, netgi opozicijoje. Kitaip tariant, jeigu esi konservatorių priešas, natūralu, tarp konservatorių nemėgėjų įsigyji labai daug draugų.
– Bet turbūt tai labai laikina? Kai jis nebe konservatorius, neliks ir draugų?
– Noriu pasakyti, kad dabar tie tariami draugai kažkada galbūt turės situaciją, kai reikės mąstyti, ar bendradarbiauti su M. Majausku. Jis iš konservatorių aukos statuso labai lengvai pereis į lapės vištidėje statusą, kai tos lapės niekas nenorės įsileisti, nes visi yra pasidarę išvadas, kad M. Majauskas nėra komandinio žaidimo, pavadinkime, mėgėjas, ir bet kada gali pradėti eiti prieš komandą. Mes puikiai suprantame, kad visa šita „majauskiada“, kaip aš ją vadinu, tikrai buvo, sakyčiau, gana brutali. M. Majauskas nerodė jokio noro eiti į kompromisus, nors Vyriausybė tą norą, beje, parodė.
– O koks galėjo būti tikslas? Kai pradedi kariauti su visu pasauliu, laimėti iš esmės neįmanoma. Šiuo atveju jisai vienas prieš visą partiją, tai savotiškai prieš visą pasaulį. Vadinasi, tu arba turi būti labai užsispyręs ir savo rinkėjų nuomonės reiškėjas, puoselėtojas ir vykdytojas, arba turi kažkokių kitų tikslų ir galbūt netgi pakenkti partijai? Koks šiuo atveju galėjo būti M. Majausko tikslas?
– Aš bijau, kad šie tikslai galėjo keistis, priklausomai nuo to, kaip keitėsi pati situacija. Gali būti, kad iš pradžių M. Majauskas, kai tik ėmėsi iniciatyvos, tikrai negalvojo apie kandidatavimą į merus arba visišką savęs sudeginimą partijoje. Tačiau paskui visa tai galėjo keistis ir tam tikruose etapuose galėjo būti priimti tam tikri sprendimai, nepaisant to, kad mes tikrai nežinome ir negalime žinoti, kokie sprendimai, kada tiksliai įvyko ir ką kada mąstė pats M. Majauskas.
Ką mes tikrai galime pasakyti, kad bet kuriuo atveju M. Majauskas yra labai ambicingas, tikrai turi tą ego, kuris politikams yra geras dalykas, tačiau kai jis tampa bujojančiu ir nebevaldomu, tai gali pradėti pačiam politikui kenkti. Netgi jeigu dabar taip neatrodo, ilgalaikėje perspektyvoje tikrai taip gali atrodyti.
Šiandien man sunku nuspėti, kokie galiausiai buvo M. Majausko planai, ar tai kerštas, nors reikia priminti M. Majauskui, kad kerštas vis dėlto yra patiekalas, kuris paduodamas šaltas, o dabar jis bando paduoti šitą patiekalą „ant karštųjų“. Bijau, kad ir pats nagų nenusviltų
– Artimiausiu metu tas nagų nusvilimas gali būti rinkimai. Nors mes dabar, kaip jūs ir sakėte, matome, kad jis yra ryškesnis, „ant bangos“, palyginti su konservatorių kandidatu ponu V. Benkunsku į Vilniaus mero postą, bet vis dėlto kokios jo galimybės, nes rinkimai dar tiktai kitąmet, dar po kelių mėnesių?
– Taip, bet tai yra jau po kelių mėnesių, o M. Majauskas neturi jokios programos. Bijau suklysti, bet Vilniaus viešojo transporto streikas vyksta nuo pirmadienio ir bent jau aš iš M. Majausko, kaip kandidato į merus, nieko apie tai negirdėjau. Programos nėra, komandos nėra, o surinkti komandą nėra taip paprasta. Nėra nei žmogiškųjų, nei finansinių išteklių. Yra M. Majauskas su savo konfliktu su konservatoriais.
Klausimas greičiau yra ne toks, ar M. Majauskas gali laimėti rinkimus, aišku, stebuklų būna, neduosiu rankos nukirsti, bet klausimas, man atrodo, yra labiau apie tai, kiek M. Majauskas gali pakenkti kitiems? Kitaip tariant, galbūt ir nedaug tų balsų, jeigu konkurencija bus labai stipri tarp dalies kandidatų, gali nulemti, kad vienas arba kitas tiesiog neišeis į antrą turą, nors be M. Majausko dalyvavimo galėjo išeiti. Štai kur yra esmė.
– Bet šioje vietoje, man atrodo, atsitiko toks sukrėtimas ir susidūrimas, t. y. Seimo nario laisvo mandato ir paklusnumo partijai. Pagal statutą, Seimo narys yra laisvas balsuoti. Jis nebūtinai turi balsuoti taip, kaip nusprendžia visa partija. Iš kitos pusės, jeigu partijoje būtų daug tokių, turbūt niekas niekada jokių sprendimų negalėtų priimti – kiekvienas reikštų savo nuomonę ir jos laikytųsi. Šis susidūrimas šiuo atveju spręstinas, nes praeitoje kadencijoje tą išgyveno „valstiečiai“?
– O kas būtų M. Majauskas be partijos? Tiesa, dabar jis be partijos ir be kažkokio užnugario nori ir mero rinkimuose dalyvauti, kas irgi, beje, taip pat yra absurdiška. Jis atėjo su partijos sąrašu, jis turėjo partijos užnugarį, tai dabar, jeigu mes traktuojame laisvą mandatą, kaip „darau, ką noriu“, tai kam tada Vyriausybė turi savo programas? Kam tada partijos kuria savo programas? Jeigu mandatas yra laisvas, visi laisvi nuo visko, ar ne taip išeina?
Kitas dalykas, kaip aš visą laiką sakau, o jeigu ne vienas toks M. Majauskas, o dar kokia 20 Majauskų, kaip tada apskritai gali vykti Seime bent kokie sprendimų priėmimai ir kaip galima planuoti tam tikrą politiką? Štai kur yra esmė. Kitaip tariant, turi būti tam tikras balansas.
Taip pat reikia nepamiršti, kad dar yra ir kompromisai, kaip tam tikra politikos dedamoji, į kuriuos, beje, M. Majauskas linkęs nebuvo eiti. Ką jisai šiuo metu bekalbėtų, čia jau yra tiesiog painiojimasis parodymuose ir nevisai atitikimas jo kalbų tikrovėje. Man atrodo, kad čia ir reikia suprasti politikams, jeigu tu eini su politine jėga, vis dėlto būk mielas ir laikykis tos krypties.
Tai lygiai taip pat aktualu ir kitoms partijoms. Kai aš matau Liberalų sąjūdžio narius, kurie esminiais klausimais balsuoja visiškai ne kaip liberalai, man klausimų kyla ir jiems, ir pačiai partijai.
Partinė drausmė nėra kokia nors katorga arba autoritarizmas. Kai eini į partiją, turi gerai įsivertinti, apie ką ta partija yra, kad paskui nebūtų, kad mes turime balaganą ir partijas apie nieką, kai sueina visi su savo skirtingomis pozicijomis.
– Ačiū.
