„Dabar yra toks metamorfozių laikas, kurį sunku apibūdinti vienu žodžiu“, – portalui LRT.lt pasakoja Šarūnas, su šeima metęs Vilniaus šurmulį ir išsikėlęs į Švenčionėlius. Čia jis įkūrė kūrybininkų bendruomenę „Miško uostas“ ir bendradarbystės centrą „Šiaurės stotis“, į kurį kviečia ieškančius ramybės.
Jau ketvirtus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Į Švenčionėlius atvykstame paskutinį vasaros penktadienį. Tvieskiant saulei patraukiame tiesiai į geležinkelio stotį, nes ten ir veikia mūsų kelionės tikslas – kūrybininkų bendruomenė „Miško uostas“ bei bendradarbystės centras „Šiaurės stotis“.
Truputį pasiklydę ir nužingsniavę ne ta kryptimi, greitai apsisukame ir matome tikslą prieš akis. Prie geležinkelio stoties durų mūsų jau laukia Šarūnas Savickas – vienas „Miško uosto“ įkūrėjų. Su šeima jis Švenčionėliuose įsikūrė prieš šešerius metus po to, kai miestą pamatė pro traukinio langą.
„Važiavau iš Visagino, o traukinys čia, Švenčionėliuose, sustoja 10 minučių pastovėti. Kol laukiau, mėgavausi kraštovaizdžiu pro langą. Po kurio laiko, gal po mėnesio, nusprendžiau grįžti į šią vietą – išlipau iš traukinio ir viskas man buvo labai artima, labai sava.
Kai su žmona susituokėme, svarstėme, kur gyvensime toliau. Tuo metu gyvenome Vilniuje ir aš tiesiog pasakiau, kad važiuojam į Švenčionėlius laimės ieškoti. Išvažiavom. Ir jau šešerius metus esame čia“, – kalbėdamas su LRT.lt prisimena Šarūnas.
Į Švenčionėlius atsikrausčiusi pora iki tol su šiuo miestu susiję nebuvo – ji kilusi iš Kaišiadorių, jis – vilnietis.
Nuo vardo „Facebooke“ iki veikiančios bendruomenės
Atvykę į Švenčionėlius Šarūnas su žmona nesnaudė – ėmėsi veiklos. Įsigiję patalpas šalia geležinkelio stoties esančiame pastate, jie pradėjo jas atgaivinti: „Tame pastate anksčiau buvo elektrinė, o dabar pusiau traukinių taisykla, pusiau butai.
Tuo metu, kai atsikėlėme, pirmame aukšte gyveno du kaimynai, o antrame gal trys kaimynai. Tai didžioji dalis butų buvo laisvi.“
Vieną iš tų laisvų butų Šarūnas įsigijo ir ten įsirengė studiją. Netrukus šeimos rankose atsidūrė ir antras butas – ten studiją įsirengė jo žmona. Dabar pastate gyvena pusė iš aštuonių „Miško uosto“ steigėjų.
„Mes nusipirkome tris butus tame pačiame pastate ir pradėjome veiklas“, – sako Šarūnas.
O veiklų – visa puokštė. Save kūrybininkų bendruomene vadinantys „Miško uosto“ nariai užsiima architektūra, fotografija, dizainu, programavimu, muzika. Kaip sako Šarūnas – viskuo, kas įeina į kūrybines industrijas.
Be to, Švenčionėliuose jie organizuoja koncertus, kitus kultūrinius renginius.
„Dabar yra toks metamorfozių laikas, kurį sunku apibūdinti vienu žodžiu. Mes prižiūrime miesto gyvybingumo procesus. Stengiamės, kad miestas taptų gyvybingas ir funkcionuojantis.
Tam reikia trečiųjų erdvių, kavinių. Prieš dvi savaites atsidarė kavinė ir mes matome, kaip miestas atsigavo, įgyvendinus kavinės projektą“, – pasakoja Šarūnas.
O ir kurti „Miško uoste“ gali ne tik dabartiniai bendruomenės nariai. Šarūnas tikina – jie yra atviri ir jei su atvykusiu žmogumi jaučiasi jaukiai vieni kitų kompanijoje, durys – atviros:
„Nėra labai aiškių gairių. Tiesiog jauti, ar tau čia patinka, ar nepatinka. Kaip ir draugų kompanijoje – vienoje tiesiog sulimpi, o kitoje nepritampi. Mes esame gana atviri.
Jei žmogus nori čia atsikelti ir atnešti savo turinio, mes stengiamės, kiek galime, sukurti maksimaliai palankias sąlygas žmogui čia atsikelti, pavyzdžiui, ieškome būsto visi kartu.“
Šarūnas dalijasi ir ateities planais: „Mūsų ambicija yra stiprinti miestelio identitetą, kurti kūrybinių industrijų infrastruktūrą, organizuoti meno rezidencijas, ką jau esame pradėję su projektu „Trainspotting“, taip pat organizuojame miško galeriją miške.“
Be to, jis pasakojo, jog Švenčionėliuose yra siaurojo traukinio depas, kuriame puslankiu išsirikiavę 11 garažų. Juos kartu su rajono savivaldybe ketinama paversti į kūrybinių industrijų erdves.
Atvykti dirbti gali visi norintys
Tačiau ne tik „Miško uostas“ įsikūręs Švenčionėlių geležinkelio stotyje – čia taip pat veikia bendradarbystės centras „Šiaurės stotis“. Būtent jame ir viešėjome savo kelionės Švenčionėliuose metu bei susėdome pakalbėti su Šarūnu.
Įėjus pro „Šiaurės stoties“ duris pasitinka jauki, namus primenanti erdvė, stalas, sofa, knygų prikrautos lentynos. Tik pasukus galvą į šoną matyti stiklinė siena, o už jos – darbo vietos. Tai mediniai stalai, prie jų pristumtos biuro kėdės, pritvirtinti stalo šviestuvai.
Mums besilankant „Šiaurės stotyje“ dauguma darbo vietų buvo laisvos, tačiau Šarūnas patikino – dažnai dauguma vietų būna užimtos, būna sausakimša. Užimti šias darbo vietas gali bet kuris žmogus, galintis dirbti nuotoliu ir norintis pabėgti nuo miesto šurmulio.
„Tai yra bendradarbystės centras, kuriame gali atvykti dirbti nuotoliniu būdu. Yra virtuvė, darbo erdvė su internetu, bendra erdvė laisvesniam bendravimui, atsipalaidavimui, yra susitikimų kambarys, kuriame gali organizuoti susitikimus su klientais.
Dabar taip pat organizuojame, kad būtų kambariukas komandoms, kurios atvyksta iš Vilniaus padirbėti. Matome, kad vis daugiau komandų nori atvažiuoti iš miesto čia, kolektyviai padirbėti dieną. Tai tarsi, sakyčiau, socialinis projektas“, – pasakoja Šarūnas.
Jis pridūrė besidžiaugiantis verte, kurią „Šiaurės stotis“ sukuria Švenčionėliams – į jį atvyksta daug įvairių žmonių, kai kurie grįžta ne kartą ir taip miestas gauna nemažai grąžos.
„Šiaurės stotyje“ sutinkame ir darbo vietoje įsikūrusį Antaną, kuriantį dirbtinio intelekto startuolį. Jis sako, kad su šiuo startuoliu siekia nuveikti daug įdomių dalykų ilgalaikėje perspektyvoje ir dabar.
„Kadangi ankstyvoje stadijoje esame, žiūrime, ką galime padaryti šiandien“, – pasakoja Antanas.
Nors būstą Švenčionėliuose Antanas įsigijo jau seniau, galutinai šiame mieste jis įsikūrė tik šią vasarą. Iki atsikraustymo į Švenčionėlius jaunas vyras aplankė nemažai skirtingų pasaulio šalių: „Neseniai grįžau iš Tailando, galvojau, kad gyvensiu toliau Vilniuje.
Bet tada kažkaip labai pavargau nuo Vilniaus ir neplanavau, bet išėjo, kad atsikrausčiau į Švenčionėlius ir esu nuolatinis gyventojas kartu su „Miško uosto“ bendruomene. Svarbiausias dalykas ir yra bendruomenė, nes, turbūt, pats vienas nevažiuotum į Švenčionėlius, kur neturi pažįstamų, nesi gyvenęs.“
Jis sakė, kad su bendruomene tokiame mieste kaip Švenčionėliai gali kurti stiprų ryšį, o Vilniuje paprasta išsibarstyti.
„Draugystės nebereikalauja pastangų. Veiklų nėra čia tiek daug, atsiranda visai kita bendravimo kokybė ir gali praleisti daugiau laiko su tais žmonėmis, su kuriais nori“, – kalba Antanas.
Švenčionėliuose jis ne tik vysto startuolį, bet ir „Miško uoste“ užsiima kūrybine veikla. Nuo vaikystės daug muzikavęs, o viešnagės Tailande metu pradėjęs kurti dainas, Antanas šį pomėgį atsivežė ir į Švenčionėlius.
„Dabar čia yra puiki proga tam atsiskleisti. Daug groju gitara, nusipirkau didžėjaus pultą, mokausi kurti elektroninę muziką. Tai išlaisvina, atsiranda daug erdvės kūrybiniam skleidimusi tokiomis formomis, kurių anksčiau neįsivaizdavai“, – pasakoja Antanas.
Jis teigė, kad atrodo, jog išvykus iš Vilniaus turėtų apimti baimės jausmas, lyg kažką praleistum, lyg netektum kontaktų ir ryšių, tačiau taip nėra: „Tu esi viduryje niekur, bet tave tai įžemina, leidžia koncentruotis į tuos dalykus, kurie tau neša didžiausią laimę ir tai už jokius pinigus nėra nuperkama.“
Visą rugsėjį – unikali paroda
Antanas su Šarūnu papasakoja ir apie parodas, kurias rengia „Miško uosto“ bendruomenė. Netoli geležinkelio stoties pastato, kuriame jie įsikūrę, įrengta miško galerija – takas miške, kuriame ant medžių kabo QR kodai. Juos nuskaičius atsiveria meno kūrinys, o paroda keičiasi kas mėnesį.
„Organizuojame rugsėjo mėnesį parodą, tai bus pirmoji žmogaus ir dirbtinio intelekto paroda, kurta kartu. Aš nemoku piešti, bet kiekvienas turime kūrybiškumą ir idėjų, kurias gali padėti įgyvendinti technologija.
Mes panaudosime „Dall E“ algoritmą. Įrašius bet kokį tekstą, su bet kokiais nesuderinamais dalykais, kokia tik nori forma, jis bet ką atvaizduoja“, – apie parodą kalba Antanas.
Galerija miške tęsiasi, pasak Antano, apie šešis kilometrus – take ant medžių iškabinti kodai, kuriuos nuskaičius atsivers algoritmu sukurti paveikslai. Paroda bus prieinama visą rugsėjį.
„Parodos misija – parodyti žmonėms, kad nereikia bijoti technologijų, kad jos kiekvieną įgalina gyventi autentiškesnį gyvenimą, kad dalykus, kuriuos nežinojome, kad galime daryti, galėtume įgyvendinti.
Taip ir su dirbtiniu intelektu – mūsų tikslas po 15 metų yra padėti gyventi autentiškesnius gyvenimus, atpažinti, kas yra tavo laimės, o kas – tiesiog primestos laimės“, – sakė Antanas.
