Garsi Ukrainos aktorė Jekaterina Višnevaja, arba tiesiog Vyšnia, beveik tris mėnesius su dukra ir mama gyvenanti Lietuvoje, netrukus teatro scenoje Vilniuje ir Avinjono teatro festivalyje vaidins pati save, savo pačios istoriją: apie tai, kaip su dukra bėgo nuo vasario 24-ąją prasidėjusio siaubo, kaip grūmėsi su nuo vaikystės gyva karo baime, kaip pratrūko rauda pasijutusi saugiai, kaip kelis mėnesius plušo šiltnamyje netoli Alytaus, kaip dramaturgas Marius Ivaškevičius jai vėl atvėrė kelią į teatrą.
„Mąstydavau: išgyvenau skausmingas skyrybas, patyriau karjeros problemų, išdavysčių, gulėjau onkologijos centre, dievuli, kuo tu dar mane galėtum nustebinti? Ir antai – nustebino“, – ironiškai apie savo patirtis, kai Rusija savo karine agresija sugriovė tai, kas užgyventa, kalbėjo Kyjivo teatro „Auksiniai vartai“ ir kino aktorė J. Višnevaja.
Per praėjusius Naujuosius metus ji sudarė norų sąrašą: noriu pavažinėti po Europą savo automobiliu, noriu susipažinti su daug gerų žmonių naujose vietovėse, noriu gyventi dideliame name su šunimi, noriu keliauti su savo dukra ir praleisti daugiau laiko su ja, noriu teatrinio projekto, kuris taptų man iššūkiu.
Ironijos nestokojanti aktorė sako, kad viskas išsipildė su kaupu, tik, žinoma, ne taip, kaip ji troško. Jekaterina šešias paras, sprukdama nuo karo siaubo, vairavo pakeliui į Europą ir per ją. Pakeliui glaudėsi pas senus ir naujus pažįstamus, kurie įsileido ne tik į namus, bet ir į širdį, dabar ji gyvena dideliame name, kur yra šuo. Kai ieškojo darbo, daug laiko leido su dukra, o M. Ivaškevičiaus pjesė tapo nauju posūkiu jos teatro karjeroje.
Teatras yra rūsyje, jį supa Prezidento rūmai, Aukščiausioji Rada, Gynybos ministerija, Konstitucinis Teismas. Mąsčiau: jei jie paleistų raketą, tai tas taikinio kryžiukas ir yra čia.
J. Višnevaja
Beje, panašiame spektaklyje ji jau vaidino – tai buvo teatro Kyjive scenoje atgijusios pabėgėlių iš Donbaso, netekusių visko, ką turėjo, ir bandančių pritapti naujame pasaulyje, istorijos.
„Niekada nebūčiau pamaniusi, kad pati tapsiu tokios istorijos heroje“, – sakė J. Višnevaja.
Pasijuto į krantą išmesta žuvimi
Kadaise jai, mergaitei iš Kryvyj Riho, teko po žingsnelį brautis iki to, ką šiandien turi, – iki žinomos aktorės Ukrainoje vardo. Jekaterinos aruode dabar – 18 metų darbo kine ir 22-eji metai teatro scenoje. Ji filmavosi per 80 filmų.
„Viską teko nuveikti pačiai laukiniu darbu. Jau buvau pasiekusi tiek, kad man nebereikėdavo dalyvauti atrankose, man skambindavo ir klausdavo, ar galėsiu tai suvaidinti, ar turėsiu laiko. Manęs nebetikrindavo, ar susidorosiu su vaidmeniu, nebent pakviesdavo išsibandyti, ar derėsime su partneriu.
Aktoriui tai karjeros viršūnė. Žinoma, visuomet išgyveni, kad nesusimautum. Bet tai tas etapas, kai tu iš mažos žuvelės, plaukiojusios purviname upelyje, patekai į jūrą, į vandenyną, kur išaugai iki žuvies, kurios nebepuola plėšrūnai. Tave gina jau tavo pačios įdirbis. Bet vos atsipalaiduoji, tave išmeta į krantą ir sako: „Atsiaugink nagučius“, – savo kelią apibūdino J. Višnevaja.
Išmesta į krantą ji pasijuto vasario 24-ąją, kai paryčiais, dar sutemoms gaubiant Kyjivą, ji išvydo raketas, skriejančias į netoliese nuo namų esantį Žulianų oro uostą, ir išgirdo sprogimus.
„Ir tu ta, išmesta į krantą žuvis, sliuogi per smėlį, tau sunkiai sekasi. Tai žemina, tai baisu, kvaila, juokinga, netikėta, tu tam nepasirengusi. Jei tektų sliuogti tik pačiai, būtų viena. Bet aš esu mama ir esu atsakinga už kitą žmogų, tad teko sutelkti visas jėgas akimoju“, – pasakojo aktorė.
Kamavo karo nuojauta
Mėnesį prieš plataus masto karą, sausio 23-iąją, per savo gimtadienį, J. Višnevaja susirgo COVID-19.
„Man buvo taip liūdna, visi planai, kaip švęsti, žlugo. Maniau, kad blogesnio gimtadienio negalėtų būti. Dabar iš manęs pasijuoktų visi, kurie savo gimtadienius švenčia slėptuvėse nuo bombardavimo. Gimtadienio dieną man mama pasakė, kad tikrai bus karas. Be to, aš jau kurį laiką jaučiau, atrodytų, niekuo nepagrįstą nerimą. Jaučiau, kad nutiks kažkas labai bloga“, – tvyrojusiomis nuojautomis pasidalijo Jekaterina.
Aktorė susikrovė lagaminą, dalį dokumentų nuvežė pas giminaičius atokiame kaime.
Karo išvakarėse ji vaidino spektaklyje, jo metu aktorė sėdėjo nepajudinamame krėsle, prie kurio buvo pririšta jos suknelė.
„Teatras yra rūsyje, jį supa Prezidento rūmai, Aukščiausioji Rada, Gynybos ministerija, Konstitucinis Teismas. Mąsčiau: jei jie paleistų raketą, tai tas taikinio kryžiukas ir yra čia. Kai važiavau į spektaklį, lydėjo jausmas, kad tvyro tyla prieš audra, tiesiog ore justi nerimas. Sėdžiu tame krėsle pririšta ir galvoju, kad jei atskristų raketa, neištrūkčiau, žūčiau“, – pasakojo Jekaterina.
Po sprogimo pažadino dukrą
Naktį ji sulaukė mamos žinutės, kad susapnavo blogą sapną.
„Penktą suskambo telefonas, pamaniau, kad mama panikuoja. Bet paaiškėjo, kad skambina draugė iš Luhansko, ji ir pasakė, kad prasidėjo karas. Juos jau pusvalandį apšaudė.
Pradėjau rinktis daiktus. Pripyliau katei ėdalo, manydama, kad išvykstu savaitei. Pasiėmiau planšetę, kompiuterį, kad vaikui nebūtų nuobodu kelyje, pagalvojau ir apie tai, kad jei ką, techniką bus galima iškeisti į laisvę.
Taip pat skaitykite
Susirinkau dokumentus, medikamentus, drabužių, miegmaišius, antklodę, ilgai negendančio maisto, visą įrangą buvau įkrovusi iš anksto, ją buvau sudėjusi į polietileno maišelius, jei reikėtų nakvoti miške. Turimas brangenybes susigrūdau į kojinę – tam atvejui, jei mus sulaikytų. Taip galėčiau pasiūlyti išpirką“, – kaip vikriai sukosi mintys galvoje tuomet, perpasakojo moteris.
Susirinktuvės užtruko vos pusvalandį, mat pagrindinis lagaminas jau kurį laiką buvo paruoštas. Susiruošusi J. Višnevaja panaršė socialiniuose tinkluose, ten nebuvo jokių pavojaus ženklų.
„Pamąsčiau, kad nuo Luhansko iki mūsų toli, mažiausiai aštuonios valandos važiavimo. Kol jie atvažiuos iki mūsų tankais, užtruks. Neskris jie juk lėktuvais, dar pasvarsčiau. Už lango buvo dar tamsu, žmonės miegojo, butuose – tamsa, gatve ramiai važiavo mašinos, tik viena praskuodė beprotišku greičiu.
Gyvenu penkioliktame šešiolikaukščio namo aukšte, vos už kilometro – oro uostas, iš balkono matyti kilimo takai. Pasuku galvą ir pamatau skrendančią raketą, netrukus išvystu pirmąjį sprogimą. Akimoju prisėdau ant žemės prie palangės. Mūsų namas – lyg kortų namelis“, – prisiminimais apie lemtingąjį rytą dalijosi Jekaterina.
Moteris išsyk nulėkė žadinti trejų su puse metų dukters, aprengė ją. Tuomet išgirdo ir antrą sprogimą.
„Po 15 minučių su dukra jau buvome apačioje. Leidomės laiptais, ne liftu. Vėliau paskaičiavau, kad tempiau daiktų, kurie svėrė daugiau negu aš. Bet tuomet aš to nejaučiau“, – tęsė J. Višnevaja.
Kad dukra negirdėtų sprogimų, paleido muziką
Jekaterina sėdo prie vairo ir pasuko į Boryspilio oro uosto pusę – iki jo reikėjo įveikti visą miestą. Išsukdama iš kiemo Jekaterina jau suprato, kad po savaitės nesugrįš. Pakeliui pradėjo formuotis spūstys, kurios rodė, kad mieste jau kilusi panika.
Netoli Boryspilio oro uosto ji išvydo dar vieną lėktuvą ir atskrendančias dvi raketas. Atsiritusi sprogimo sukelta banga pradėjo į šonus mėtyti jos automobilį. Pavymui važiuojančios mašinos nuo tos pačios bangos trenkėsi viena į kitą.
Vėliau paskaičiavau, kad tempiau daiktus, kurie svėrė daugiau negu aš. Bet tuomet aš to nejaučiau.
J. Višnevaja
„Instinktyviai pasukau į mišką, mėginau telefone rasti, kur važiuoti, bet ten nėra ryšio, navigacija neveikia. Važiavau tiesiog per mišką, nežinodama, kur riedu. Nuo sprogimo nubudo dukra, klausia, kas nutiko. Atsakiau, kad avarija, kad važiuojame į svečius. Įjungiau muziką. Kuo garsiau“, – pasakojo Jekaterina.
Kad tuo metu patyrė beprotišką įtampą, ji suprato tik jau pasiekusi Lietuvą – atsipalaidavusi pradėjo jausti didžiulį tuomet įtemptų žandikaulių raumenų skausmą.
„Aš neverkiau, aš nedejavau, aš tiesiog sukandau dantis. Tuomet mat atrodė, kad tik taip išgyvensime, man atrodė, kad jei atsipalaiduosiu, bus viskas, pabaiga“, – tuometę savijautą apibūdino moteris.
Raudoti pratrūko tik pasiekusi Lietuvą
Galiausiai juodvi su dukra pasiekė kaimą, kuriame įsikūrę giminaičiai. Savaitę, kurią ten praleido, Jekaterina miegodavo apsirengusi. Kai karinis lėktuvas pradėjo sukti ratus kone virš daržo, kai netoliese, vos už kelių ar keliolikos kilometrų, vis dažniau pradėjo griaudėti sprogimai, suprato, kad ir čia nėra saugu.
„Nerimas gimsta skrandyje, apima saulės rezginį, užspaudžia krūtinę ir paskui smarkiai suspaudžia gerklę. Visa tai verčia tave veikti. Seneliai naktį miegodavo knarkdami, todėl negirdėjo sprogimų. Kaip gerai, jei gali taip miegoti“, – šypsena pridengdama išgyventą nerimą kalbėjo Jekaterina.
Buvau juodadarbė. Du mėnesius jaučiausi kaip zonoje, buvo žeminimų, buvo manipuliacijų.
J. Višnevaja
Moteris nedelsė – pasiėmė dukrą, į kaimą iš Kyjivo jau atvykusią mamą, atvežtą katę ir patraukė į Vakarų Ukrainą, o iš ten – į Rumuniją. Keturias paras, kurias užtruko ši kelionė, Jekaterina su niekuo nesikeisdama vairavo automobilį. Prie sienos teko laukti 40 valandų. Po 26 valandų ji surado bičiulius, kurie pasiėmė mamą ir dukrą, o pati dar dvylika valandų laukė, kol automobiliu galės kirsti sieną.
„Aš taip norėjau į tualetą, bet negalėjau paleisti vairo“, – dabar jau šypsodamasi sakė Jekaterina.
Dar aštuoniolika valandų ji vairavo iki Budapešto, ten apsistojo pas draugus. Dalį šio kelio ji, nepatyrusi vairuotoja, važiavo kalnų keliais sningant ir lyjant.
„Ten, Budapešte, pas draugus aš ir pravirkau. Tiesa, dar santūriai. Pagaliau galėjau įkvėpti, galėjau užmigti. Tuomet pirmą kartą per dvi savaites pamiegojau. O rauda pratrūko tik Lietuvoje, kai vaiką nuvedžiau į darželį, kai likau viena, kai supratau, kad mes jau saugios. Tokių pratrūkimų buvo trys“, – sakė Jekaterina.
Vienas iš jų – tuomet, kai dukrai bičiuliai padovanojo naujus batus, kurių pati Jekaterina kol kas negalėtų nupirkti.
„Šiltnamyje tu nebe žvaigždė, tad švytėti nebeišeina“
Atkakusi į Lietuvą Jekaterina du mėnesius dirbo šiltnamyje Alytaus rajone.
„Buvau juodadarbė. Tai trąšos, gruntas, labai šalta, sunkus fizinis darbas, minimali alga. Du mėnesius jaučiausi kaip zonoje, buvo žeminimų, buvo manipuliacijų. Dirbdavau su ausinėmis, manęs klausdavo, o kam man jos? Aš klausydavau žinių apie Ukrainą, analitinių laidų apie karą. „Inteligentė“, – išgirsdavau“, – tuo, kuo gyveno dar visai neseniai, dalijosi ukrainietė.
Grįžimas į profesiją man buvo stebuklas. Žinote, tai jausmas, kad siekiau atsiauginti nagučius, o gaivus lietus pasipylė, tad galėjau giliai, visa krūtine įkvėpti.
J. Višnevaja
Kai savaitę važiavo į Lietuvą, Jekaterinos planuose nebuvo šiltnamio. Ji buvo sulaukusi pažado gauti darbo viename iš teatrų, tačiau jau pasiekus mūsų šalį viltys subliuško. Reikėjo pinigų, todėl Jekaterina sutiko su tuomet vieninteliu darbo variantu.
„Vienintelė vieta, kur mane priėmė, – šiltnamis. Aš ir nuėjau ten, nes šiuo atveju nebe ambicijos galvoje. Čia jau nebe žvaigždė, tad švytėti nebeišeina“, – liūdnai nusišypsojo Jekaterina.
Juolab jos su dukra ir mama turėjo kur gyventi – priglaudė, anot Jekaterinos, nuostabi Sigito ir Daivos šeima.
„Jiedu – mano angelai“, – sakė ukrainietė.
Pats darbas jos nežemina, ji mielai dirbtų pardavėja, padavėja, o grįžusi į Ukrainą, kol atsities teatrai ir kinas, sako galėsianti nerti į statybas – gruntuotų, dažytų, valytų.
Kvietimas į teatrą prilygo stebuklui
Neseniai Jekaterinos gyvenimas pasikeitė iš esmės – aktorė ir vėl kasdien jaučia teatro dvelksmą. Jos pažįstama, susipažinusi su dramaturgu M. Ivaškevičiumi, sužinojo, kad kūrėjas renka moterų karo istorijas.
„Ji man pasakė, kad galiu susitikti su Mariumi, nurodė konkretų susitikimo laiką. O man juk reikia į šiltnamį, neišdirbsiu pamainos – negausiu pinigų. Atidirbau pusę dienos, buvau visa murzina, apsišluosčiau servetėlėmis, įsliuogiau į megztinį, nepasidažiusi, purvinais batais nuvažiavau. Papasakojau savo istoriją. Manęs paklausė, ar galėčiau ateiti į repeticiją. O paskui mane pakvietė į antrą, trečią repeticiją“, – pasakojo Jekaterina.
Vaikystėje visi vaikai bijodavo vorų, tarakonų, aukščio, tamsos. O aš bijojau tik karo.
J. Višnevaja
Po pastarųjų patyrimų aktorė nesitikėjo, kad tai reiškia, kad ji ir vaidins spektaklyje.
„Grįžimas į profesiją man buvo stebuklas. Žinote, tai jausmas, kad siekiau atsiauginti nagučius, o gaivus lietus pasipylė, tad galėjau giliai, visa krūtine įkvėpti“, – nutęsė moteris.
Dabar ji repetuoja save, tai, ką patyrė nuo vasario 24-osios, ir kas antrą dieną po repeticijų iš Vilniaus važiuoja į Alytų pas dukrą.
„Kiti vaikai bijodavo vorų, o aš – karo“
Vaidinti pačią save scenoje – sudėtinga ir didelis iššūkis, sakė Jekaterina.
„Tu gerai žinai, kas tau nutiko. Bet aš juk ne viską sakau, ką jaučiu, juk dar lieka daug daugtaškių. Man reikia patikėti, kad tai sutrumpinta manęs versija kito žmogaus akimis.
Tu juk pasakoji savo patį baisiausią, siaubingiausią momentą gyvenime. Net žodis „siaubas“ tam apibūdinti netinkamas.
Žinote, močiutė man visuomet sakydavo: „Svarbiausia, kad nebūtų karo.“ Vaikystėje visi vaikai bijodavo vorų, tarakonų, aukščio, tamsos. O aš bijojau tik karo. Todėl lankiau karinį patriotinį būrelį, paskui lankiau pirmosios pagalbos kursus. Taip nugalėdavau karo baimę. Ir buvau tikra, kad jei taip darysiu, to niekada nenutiks“, – pasakojo aktorė.
Ir žydras lagaminas, kurį buvo susikrovusi iš anksto, taip pat buvo grumtynių su baime dalis.
„Iš manęs juokdavosi. matydami tą lagaminą, sakydavo, kad nekelčiau kitiems panikos. Atsakydavau, kad tas lagaminas man padės būti pirmai, kai prasidės karas. Kol kiti krausis daiktus, aš jau būsiu pasirengusi. Ir manęs niekas bėgdamas nesutryps, nes aš bėgsiu priekyje.
Nors tiesa ta, kad tu niekur nepabėgsi nuo šios tragedijos. Ji pernelyg didelė, ji pernelyg globali. Bet aš išgyvensiu, dirbsiu šiltnamyje, valytoja, bet ką. Svarbiausia, kad turiu dukrą, o dukra turi mane. O aš turiu save pačią“, – sakė J. Višnevaja.
