„Reikia išgyventi. Tiesiog reikia išgyventi“, – tokia mintis beveik mėnesį sukosi ukrainietės mokytojos Tatyanos Lyutayos galvoje. Pirmomis karo dienomis ji dar mokė savo pirmokus nuotoliniu būdu, vėliau dingo bet koks ryšys, dingo elektra, iš čiaupo nebetekėjo vanduo. Kaip pasakojo Tatyana, išlindusi iš rūsio, kuris tapo namais, ji matydavo nežinia kur einančius žmones paklaikusiomis akimis – nuo patirto siaubo. Jie jau nebepaisė, kad griaudi sprogimai ir gali žūti.
Lietuvoje saugų prieglobstį suradusi T. Lyutaya netrukus vėl mokys vaikus – jai duris atvėrė į Vilnių persikrausčiusi Charkivo mokykla. Tatyana jau anksčiau turėjo bendrų projektų su Lietuvos pedagogais. Tad sprendimą vykti į Vilnių jai nebuvo sunku priimti. Kur kas sunkiau – susidėlioti į sielos kertes išgyventą siaubą ir karo siautulyje patirtą mamos netektį.
Iš Mariupolio ji išvyko kovo 19 dieną. Pirmą rytą Vilniuje, vos atsibudusi ją priglaudusios vilnietės Agnės šeimos namuose, ji išvydo Ukrainos vėliavą, plazdančią ant kaimyninio namo.
„Tai buvo laimė, tai buvo supratimas, kad pagaliau esu saugi. Miške rinkau šakeles ir tai man buvo gabalėlis taikos, to gyvenimo, kurį kadaise turėjau. Kai vaikštau po Vilnių, visur matau palaikymo Ukrainai ženklus, tai suteikia labai daug jėgų“, – nepaleisdama iš rankų nosinės, kuria vis šluostėsi akis, kalbėjo Tatyana.
Vaikus mokė, kol buvo interneto ryšys
Kai prasidėjo apšaudymai, mariupolietė Tatyana nepatikėjo, kad viskas taip rimta. Ką reiškia karas, ji jau žinojo iš 2014 metų, kai Rusija okupavo dalį Donecko srities, tačiau vylėsi, kad Rusijos agresija, pragaištingai suliepsnojusi vasario 24-ąją, bus trumpa.
Šurmulys Mariupolio mokyklose nutilo pirmą karo dieną. Visi mokiniai ir mokytojai išėjo atostogų. Tiesa, kai kurie pedagogai tęsė pamokas nuotoliniu būdu. Tatyana taip pat vedė nuotolines pamokas, labiau orientuodamasi į žaidimus, dainavimą. Taip, sako ji, stengėsi savo pirmokus prablaškyti nuo karo siaubo.
„Vaikai pasakodavo girdėję, matę sprogimus. Norėjau, kad jie nukreiptų savo mintis į ką kita. Iki paskutinės sekundės stengiausi, kad vaikai gyventų įprastu ritmu, jie turėdavo siųsti man atliktas užduotis“, – sakė mokytoja.
Tiesa, kovo 2 dieną pamokos nutrūko. Tądien mieste dingo ryšys. O apšaudymai vis intensyvėjo.
„Žmonės, kurie pasiliko Mariuplyje, vylėsi, kad tai laikina. Miestas liko tik Ukrainos kariuomenės globoje. Visą patikimą informaciją mes gaudavome tik iš karių, jie teikė ir moralinę paramą, ir materialią pagalbą – dalijo vaistus, maisto produktus. Jie suteikė medicinos pagalbą moteriai, kuriai sviedinio nuolaužos nutraukė ranką“, – niekaip nenuslopstančiais skausmingais atsiminimais dalijosi Tatyana.
Bute pravėrė orlaides ir užrakino duris nežinia kuriam laikui
„Aš jaučiau didelę apsaugą. Dabar jau žinau, kad daug žmonių apie mane mąstė, meldėsi už mane. Kai jau išvykusi, jau Berdianske, įsijungiau telefoną, radau galybę žinučių iš žmonių, kurie gyvena įvairiuose miestuose, įvairiose šalyse. Iki tol nežinojau, kad esu svarbi tiek žmonių. Bet dabar ir pati gaudau kiekvieną žinią apie Mariupolyje ar kitur Ukrainoje likusius artimus žmones“, – pasakojo Tatyana.
Kai tik atsirado galimybė rizikuojant išvykti iš Mariupolio, ji skubiai užlėkė į devintą aukštą, susimetė po ranka pasitaikiusius daiktus, pravėrė orlaides, kad butas vėdintųsi, ir užrakino duris nežinia kuriam laikui.
Tatyana pro langą matydavo jūrą. Jos naujieji kolegos pažadėjo ją nuvežti prie Baltijos.
„Tai karas be taisyklių“
„Mus apšaudydavo, krito bombos, šaudė „gradai“. Rusija atakavo gimdymo namus, ten nebuvo jokių kareivių. Dramos teatre, ant kurio Rusija numetė bombą, slėpėsi mamos su vaikais ir nėščios moterys. Tai žinojo visas miestas. Grimo kambariuose gimdė moterys, parteryje, koridoriuose slėpėsi suaugusieji, o rūsyje – vaikai. Kai numetė bombą, išgyveno tik tie, kas buvo rūsyje. Ten nebuvo „Azov“, ten buvo tik vaikai ir nėščios moterys. Tai karas be taisyklių“, – be paliovos ašaras braukė Tatyana.
Mokytoja savomis akimis matė, kaip per gyvenamojo mikrorajono apšaudymą skeveldra sužeidė moterį.
„Jai pagalbą suteikė Ukrainos kariai. Tai vyko po balkonu. Jie moterį operavo be jokios anestezijos, nes mieste nebebuvo jokių vaistų“, – sakė Tatyana.
Ji pasakojo, kad už gyvybę teko grumtis ir tiems, kurie nuolat turi leistis insuliną.
„Blaškydamasi gatvėje moteris, auginanti diabetu sergantį vaiką, šaukė: „Prašau, duokite kas nors insulino“, – pasakojo mokytoja.
Pasak Tatynanos, labai sunku buvo motinoms su kūdikiais. Moterims nuo streso dingdavo pienas, o mišinukų tiesiog nebuvo.
Ji pati tą laiką valgė tai, ką turėjo namie. Nunešė produktus kaimynams, tie į krūvą sudėjo, ką patys turintys. Taip vienas kitą paremdami išgyveno įkalinimą Mariupolyje.
„Mus išgelbėjo šalčiai, taip produktai nesugesdavo. Buvo sniego, mes jį tirpdydavome, kad turėtume kuo apsiprausti. Geriamojo vandens tekdavo eiti toliau“, – pasakojo T. Lyutaya.
Į butą pakildavo, kad bent trumpam pasijustų žmogumi
Pirmomis karo dienomis Tatyana su kaimynais keliskart leisdavosi į rūsį, ten tarp šildymo ir kanalizacijos vamzdžių susitiesė čiužinius. Pasišviesti žmonės naudodavo aliejų, į jį merkdavo gumulą vatos ir padegdavo.
Mes verkdavome, nes jautėmės visų užmiršti ir palikti. Vieninteliai kariai kalbėdavo užtikrintai ir ramiai.
T. Lyutaya
Bėgant dienoms, į rūsį tekdavo leistis vis dažniau ir vis ilgesniam laikui. Netrukus rūsys tapo nuolatine gyvenamąja vieta. Gretimame name veikė elektros generatorius, tad žmonės ten skubėdavo krauti mobiliųjų telefonų. Į viršutinius aukštus žmonės pakildavo ir, jei pasiseks, paskambinti artimiesiems – pranešti, kad gyvi, sužinoti, ar gyvi artimieji. Tiesiog ten kartais pavykdavo tai padaryti, apačioje ryšys nepasiekdavo.
„Jei pavykdavo, prisiskambindavome tik į kitus miestus, o susisiekti su mariupoliečiais negalėjome. Kartais pakildavome ir į savo butus, kad bent kiek pasijustume žmonėmis, kad persirengtume. Būdavo akimirkų, kai iš rūsio išeidavome į lauką tiesiog pakvėpuoti.
Tuomet būdavo kraupu matyti žmones, kurie, greičiausiai praradę viską ir ištikti šoko, tiesiog eidavo kažkur, tiesiog eidavo nereaguodami į nieką.
Būdavau labai laiminga, kai pamatydavau kokį seną pažįstamą ar kas iš savo rūsio atbėgdavo į mūsų rūsį į svečius. Tuomet gaudydavome kiekvieną, kad ir mažiausią, žinią, kas kur ką matė, ką girdėjo. Tai buvo taip baisu neturėti patikimų žinių. Mes verkdavome, nes jautėmės visų užmiršti ir palikti. Vieninteliai kariai kalbėdavo užtikrintai ir ramiai“, – pasakojo Tatyana.
Per karą patyrė dar vieną smūgį – mamos mirtį
Paskutiniu lašu pasiryžti išvykti Tatyanai tapo pokalbis su seserimi, kai kartą pavyko prisiskambinti. Tuomet Tatyana sužinojo, kad mirė mama, gyvenanti kitame mieste.
Kai vos atsiradus galimybei Tatyana jau važiavo iš Mariupolio, autobusiukas vis stabtelėdavo susirinkti einančiųjų pėsčiomis.
Mirė devynių mėnesių vaikas, nes motina tiesiog neturėjo kuo jo maitinti. Palaidojo jį pakeliui.
T. Lyutaya
„Kai jau važiavome iš Mariupolio, moteris pasakojo, kad mirė devynių mėnesių vaikas, nes motina tiesiog neturėjo kuo jo maitinti. Palaidojo jį pakeliui. Mariupolyje kone kiekvienas kiemas nusėtas kapais. Labai sunku tai matyti – kapelius su vaikiškais žaisliukais“, – baisios realybės nuotrupomis dalijosi Tatyana.
Mokytoja sakė, kad jau per evakuaciją iš Mariupolio viena moteris, be savo dviejų vaikų, vežėsi dar du. Vieną jį rado gatvėje – tėvai gulėjo žuvę, tarp jų – gyvas mažametis. Moteris nerimavo, kaip reikės paaiškinti, kad neturi vaiko asmens dokumentų.
„Ačiū Dievui, juos praleido“, – sakė mokytoja.
Išvengti apšaudymų nepavyko ir važiuojant. T. Lyutaya pasakojo vos per plauką nežuvusi.
„Dešimt metrų nuo mūsų autobusiuko sprogo sviedinys, nukentėjo iš paskos važiavusi mašina. Kol važiavome iki Berdiansko, vis apsikabindavome, nesustodami verkėme“, – pasakojo Tatyana.
Ten ją priėmė nepažįstami žmonės, leido nusiprausti, pavalgydino, perrengė švariais drabužiais ir paklojo lovą. Paskui Tatyana nukeliavo pas seserį, kuri gyvena viename didžiausių Ukrainos miestų.
„Ir ten vis dažniau pradėjo gausti sirenos, sviedinys pataikė į karinį dalinį visai netoli mūsų. Tad vos mano pažįstama lietuvė Irena pasiūlė vykti į Lietuvą, iškart sutikau. Pajutau, kad mane supranta, kad nuoširdžiai nori padėti, tad pagalvojau, kad išsigelbėjusi galėčiau padėti ir Ukrainoje likusiems žmonėms, o jei liksiu, galiu tapti kažkam našta“, – paaiškino T. Lyutaya.
„Švietimas bus tie akmenys, kuriais atstatysime Ukrainą“
Kai nors kiek atsities psichologiškai, Tatyana pradės dirbti Charkivo mokykloje, įsikūrusioje Vilniuje.
„Ne tik dirbsiu, bet ir daug mokysiuos, perimsiu patirtį, kad grįžusi į Mariupolį galėčiau mokyti kitus mokytojus, kad galėčiau prisidėti prie naujo formato ugdymo kūrimo Ukrainoje. Esu tikra, kad mūsų švietimas bus naujoviškas. Juolab turėsime mąstyti ne tik apie ugdymą, bet ir apie vaikų psichologinį atsigavimą.
Esu tikra, kad mūsų Mariupolis atsigaus. Esu tikra, kad grįšiu kur kas stipresnė specialistė ir galėsiu dalytis žiniomis su tais mokytojais, kurie dabar negali turėti to, ką gausiu aš“, – užtikrintai kalbėjo T. Lyutaya.
Ji tikra, kad sugrįš į tėvynę, kad ir kaip ją suluošintų karas.
„Kad ir griuvėsiai, kad ir be namų, bet tėvynėje. O mokytis bus labai svarbu, švietimas – tai tie akmenys, kuriais mes atstatysime Ukrainą“, – sakė Tatyana.
Ji tikra, kad vos atvėrusi klasės duris Vilniuje ji ir pradės to siekti. Pirmą pamoką Tatyana pradės nuo tradicinio ryto rato. Tai taps ir įžanga į netrukus ateisiančias Velykas. Velykas šiemet Tatyana švęs du kartus – pagal lietuviškas ir pagal ukrainietiškas tradicijas.
