Pedagogė Svitlana Ipolitova iš Donbaso, Dobropilios miesto, kadaise, dar iki tuoktuvių, nešiojo lietuvišką pavardę Grybauskas. „Grybauskaitė aš. Gimiau Donecko apskrityje, mano tėvas į Donbasą atvyko šeštame dešimtmetyje iš Lietuvos, iš Stakliškių. Jis buvo Jonas, bet visi vadino Ivanu lietuviu“, – pasakojo antrą mėnesį Panevėžyje gyvenanti Svitlana. Į tėvo gimtinę ją atginė karas.
Kai Svitlana su 17-mečiu sūnumi Vladimiru ir 13-mete dukra Liza aidint šūviams iš Donbaso riedėjo Lietuvos link, jautė, kad ją iš dangaus į savo tėvynę Lietuvą lydi tėvas. „Kitą dieną Kramatorską, pro kurį važiavome, smarkiai apšaudė. Esu tikra, tai tėvas apsaugojo, kad išvykome viena diena anksčiau“, – ašaras braukė moteris.
Panevėžyje Svitlana jau kiek įsitvirtino – „Saulėtekio“ progimnazijoje ji, ukrainiečių ir anglų kalbų mokytoja, dirba mokytojo padėjėja. O po pamokų pati sėda į mokyklinį suolą ir mokosi gimtosios tėvo kalbos – lietuviškai.
Sūnus rengiasi studijuoti Lietuvoje, dukra taip pat sako mamai, kad norėtų likti Lietuvoje ilgam.
„Visi nori namo, bet grįžti, kai nuolat šaudo, kol kas nėra kur. Kai pirmomis dienomis Panevėžyje, būdami bute, išgirsdavom skubiosios pagalbos sireną, uždarydavome langus, užtraukdavome užuolaidas, nes manydavome, kad bombarduoja. Tik paskui kiek aprimome“, – sakė S. Ipolitova.
Svajonė – surasti giminaičius
Panevėžyje jau pripratusios, nors ir be galo besiilginčios gimtosios Dobropilios, Svitlanos didžiausia svajonė – surasti giminaičius, kurių žino tik vardus.
„Turiu tėčio gimimo liudijimą. Jį saugau taip, kaip kad žmonės Bibliją saugo“, – sakė moteris. Šį dokumentą ji pasiėmė ir į Lietuvą.
Svitlana – jauniausia Jono šeimoje. Vyras iš Stakliškių su žmona ruse Valentina Ukrainoje susilaukė šešių atžalų – Vladimiro, Vyto, Olgos, Larisos, Ivano ir Svitlanos.
Tėvas žuvo šachtoje, kai Svitlanai buvo vos pusė metų. S. Ipolitova žino ir tėvo mamos, savo močiutės, mergautinę pavardę – Konstancija Kondrotaitė, bei senelio vardą ir pavardę – Mykolas Grybauskas. Ir tą, kaip svarbiausią dalyką įsimintą, vietovardį – Stakliškės.
„Mano vyresnieji broliai prieš dvidešimt metų buvo Lietuvoje, Stakliškėse. Mano tėvas turėjo brolį Vytą, seserį Bronę. Nežinau, ar jie gyvi. Turiu pusseserę Gražiną, pusbrolį Dalių. Aš nėsyk nebuvau buvusi Lietuvoje. O dabar, prieš du mėnesius, atsidūriau Panevėžyje.
Seniai norėjau atvykti į Lietuvą, mane šita žemė šaukė visus 50 metų. Visus tuos metus sapnuodavau tėvą. Tėvo gimtoji žemė mane labai šiltai priėmė. Bet, žinoma, atvykau čia dėl baisios priežasties. Prieš du mėnesius, kai prasidėjo intensyvūs mūšiai, teko bėgti iš Donbaso“, – pasakojo S. Ipolitova.
Dukters žodžiai paskatino veikti
Svitlana lemtingą sprendimą išvykti priėmė po dukters žodžių. Tai, ką mergaitė pasakė, motiną sukrėtė. Tad nedelsdama ji nutarė – metas iškeliauti.
„Mes ilgai tikėjomės, kad viskas greitai pasibaigs. Nenorėjome palikti gimtojo miesto, gimtosios šalies. Vis tikėjausi, kad bėda mus aplenks, kad šiandien blogai, bet ryt bus gerai. Viltis ruseno širdyje. Bet kai paskelbė masinę evakuaciją, kai Donecko apskrities gubernatorius paragino evakuotis, daug kas išvažiavo. Pusė dukters bendraklasių išvyko – tai į Vakarų Ukrainą, tai į Lenkiją, tai į Švediją, tai į Čekiją. Dukra man pasakė: „Mama, tu nori, kad aš mirčiau, kodėl mes dar čia? Mano mokytojai išvažiavo, draugė Arina, o ko tu lauki – mano mirties?“ Dukra pradėjo verkti: „Jei nori mane išgelbėti, išvažiuokime.“ Mane staiga lyg koks nušvitimas apėmė.
Buvau iškamuota – nuolat aidėdavo sirena, nuolat reikėdavo slėptis, aplink – mūšiai, plaukė pranešimai, tarkim, kad šeima bėgo slėptis ir nespėjo – užmušė ir vaiką, ir tėvą, ir mamą“, – pasakojo moteris.
Svitlana skubiai pradėjo rinkti daiktus – krovė rūšiuodama drabužius į krūveles, bet vis pagalvodama, kad gal ryt viskas liausis, kad veltui ruošiasi į kelią.
„Vyresnysis brolis Vova pasakė: „Duodu tau valandą, tada vežu jus į Kramatorską.“ Tuomet jau 50 proc. žmonių iš mūsų miesto buvo išvykę. Kai atvažiavo brolis, nieko nebuvau susidėjusi. Sumečiau tas krūveles rūbų į krepšius ir išlėkėme“, – pasakojo Svitlana.
Trijulę Svitlanos brolis nuvežė iš Dobropilios iki Kramatorsko, prisakė įsiminti, kad tėvo gimtinė – Stakliškės, ir įsodino į evakuacinį traukinį, vežantį į Lvivą.
„Visi langai buvo aklinai uždangstyti, niekam negalėjome rašyti ir skambinti, nebuvo galima pasišviesti, taip siekta apsisaugoti nuo apšaudymų. Važiavome ilgiau kaip 30 valandų, susigrūdę, bet visi supratome, kad turime pakentėti, nes tik taip išsigelbėsime. Galima sakyti, kad per stebuklą mums tai pavyko. Kitą dieną geležinkelį susprogdino – šimtą žmonių sužeidė, 33 žmonės žuvo“, – pasakojo moteris.
Svitlana su vaikais Lietuvą pasiekė balandžio 8 dieną. Į Panevėžį atvyko ir Svitlanos sesuo Larisa, ji atsivežė du katinus – Zosiką ir Štučką.
Lietuvoje sulaukė palaikymo ir šilumos
„Pas mus virš miesto nuolat skraido „Su-24“, o po jų sparnais – raketos. Nežinome, kada apšaudys. Gaila žmonių, kurie žūsta. Žūsta vaikai. Kiekvieną dieną žūsta iki šimto vyrų, jaunų vyrų. Jie ima ginklą ir gina tėvynę.
Ukrainiečiai narsiai stoja ginti savo tėvynės, savo valstybės. Nepriklausomai nuo amžiaus. Iš pradžių buvo ribojimai iki 60 metų, bet vyrai to nepaiso – jei sveiki, ima ginklą ir eina ginti tėvynės. Daug vyrų, kure uždarbiavo svetur, grįžo kariauti. Tai jų misija“, – kalbėjo Svitlana.
Moteris kuria eilėraščius, pastaruoju metu juose – karo tema, ypač apie vaikus, kurių vaikystę pasiglemžia Rusijos karinė agresija, apie naują gyvenimą Lietuvoje.
„Mes esame laimingi, kad Lietuvoje, būdami toli nuo tėvynės, gauname ir supratimą, ir palaikymą, ir šilumą. Vien tai, kad galime čia, paramos fonde, susirinkti visi, pabendrauti, yra labai daug. Kiekvieną šeštadienį čia susirenka ukrainiečių, lietuvių šeimos, padengia stalą – saldainiai, sausainiai, tortą iškepa. Mūsų čia laukia su meile. Mums to, moralinio palaikymo, labiausiai juk ir reikia. Kiekvienas čia atsivežėme savo istoriją, savo skausmą. Kiekvienas turime savo skaudžią istoriją. Čia mus pasitinka Irina. Neįsivaizduoju, iš kur ji turi tiek šilumos, tiek meilės. Nė vienam nebuvo užvertos durys, tai žmogus su didele širdimi“, – kalbėjo Svitlana.
Ji sakė, kad dažnas vis dar išgyvena apšaudymų, sprogimų siaubą. Net vaikai žino, kad pasigirdus sirenai reikia lėkti į kambarį ar koridorių, kurį nuo laukujų sienų skiria dar viena siena, kad reikia gultis ant grindų, užsidengti galvą ir užsikimšti ausis.
„Net vaikai žino, kad dvi sienos gali tave išgelbėti. Jie žino, kad negalima slėptis vonioje, nes ten gali nulakstyti plytelės, dužti stiklas, tad susižeisi. Visi žinojome, kur artimiausia slėptuvė, visur buvo iškabinėti slėptuvių sąrašai, parašoma, kur slėptuvės raktas“, – sakė moteris.
Tačiau ji tiki, kad ilgainiui ukrainiečiams pavyks išsigydyti karo žaizdas.
