„Mūsų dvasia stipri, mūsų tikėjimas nukaldintas iš plieno. Žinome, kad tiesa triumfuos, nors visi čia galime mirti. Bet mes nepasiduosime“, – LRT.lt sakė „Azovo“ karys Valerijus. Jis šiuo metu Mariupolio gamykloje „Azovstal“. Jam – 25-eri. Valerijus žino, kad kiekviena valanda gali būti paskutinė, tačiau nei jis, nei jo bendražygiai nesudeda ginklų. Jie viliasi, kad pasaulis ne tik stebės ir apgailestaus, bet ir imsis veiksmų, kad kariai būtų išvaduoti.
Sužeisti kariai, pūvančios žaizdos, greta – žuvusiųjų kūnai. Paskutinės maisto atsargos ir paskutiniai gurkšniai vandens. Taip situaciją, kalbėdamas su LRT.lt, apibūdino Valerijus, nuo pat vasario 24-osios kariaujantis Mariupolyje.
Jis žino, kad gali žūti bet kurią akimirką. Bet jis turi svajonę – pamatyti artimuosius, būsimą žmoną ir gamtos žalumą, nes dabar prieš akis – vien akmenys ir plienas.
„Mes kovojame savo žemėje, už savo žemę ir už savo vaikų ateitį, kad jie gyventų nepriklausomoje šalyje, be melo ir žudikų. Štai kodėl visas bėdas galima įveikti“, – sakė Valerijus.
– Jūs turite vandens, maisto, vaistų?
– Jau beveik pritrūkome vandens, maisto, bet kai apie tai susimąstai, supranti, kad jeigu pasiduosi, mūsų žmonės, mūsų vaikai irgi badaus. Štai kodėl mes vis dar laikomės ir laikysimės.
Увесь цивілізований світ має бачити умови, в яких перебувають поранені, скалічені захисники Маріуполя і діяти!
— АЗОВ (@Polk_Azov) May 10, 2022
В повній антисанітарії, з відкритими ранами, перев'язаними не стерильними залишками бинтів, без необхідних медикаментів і навіть харчування.
👇🏼 pic.twitter.com/vmbOLjNJhy
– Kokia dabar padėtis gamykloje „Azovstal“?
– Mes saugome savo pozicijas visoje gamykloje, tačiau priešas visada stengiasi judėti į priekį, todėl nuolat vyksta kova. Mes nebeturime sunkiosios ginkluotės, o priešas visiškai valdo oro erdvę ir prieigas prie jūros.
Tai vyksta 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę – jų lėktuvai bombarduoja (jie naudoja sunkiąsias bombas nuo 500 iki 3000 kg), bombarduoja jų laivai, artilerija. Danguje visada yra jų dronų, todėl judant žeme būtina slėptis. Priešingu atveju jie pamatys, iš kur tu išėjai, ir užpuls tavo slėptuvę. Deja, buvo atvejų, kai jie visiškai sunaikino slėptuves (su civiliais, su sužeistais kariais). O tuo metu visas pasaulis tik stebi ir sako, kad jie labai „nerimauja“. Kiekviena diena, kiekviena VALANDA reiškia kažkieno gyvenimą. Neturime daugiau laiko.
– Jūs sužeistas?
– Taip, buvau sužeistas, bet dabar jaučiuosi geriau. Daugelis sužeistų karių tęsia kovas.
Čia vis dar yra daugiau kaip 500 sunkiai sužeistų karių, jie pūva, miršta, nes negauna vaistų ar medikų priežiūros. Mūsų gydytojai stengiasi padėti, kartais daro tai, kas neįmanoma, rizikuoja gyvybe, nemiega ištisas paras. Šie gydytojai yra tikri herojai.
Karo pradžioje turėjome specialų šaldytuvą žuvusiems kariams laikyti, bet rusai jį sunaikino. Dabar visi mirusieji tiesiog guli vienoje iš slėptuvių. Kai kurie žuvusieji guli lauke, nes jų dėl bombardavimo neįmanoma paimti. Kai kurie žmonės žuvo po akmenimis, kai buvo sunaikintos slėptuvės.
– Pasirodė nuotraukų, pranešimų, kur matyti, kad gyvenate antisanitarinėmis sąlygomis.
– Iš esmės mes miegame ant žemės, pasiklojame po savimi ką nors, kad nebūtų taip šalta. Striukes, ką nors kita, ką tik randame čia, gamykloje. Čia nėra centrinio vandens tiekimo, nėra dujų, nėra elektros, kai kurie žmonės naudoja antiseptikus įkurdami ugnį ir taip pasišildo vandens ar ruošia maistą.
– Gamykloje liko tik kariai? Ar yra ir civilių?
– Tiksliai nežinau, bet kai kurios žiniasklaidos priemonės skelbia, kad čia iš viso apie 1000–1500 žmonių. Kai kurie žmonės sako, kad čia dar gali būti ir civilių. Gamykla yra kaip Barselona, tai didelė teritorija, todėl negali visko tiksliai žinoti. Galbūt slėptuvėse vis dar slepiasi civilių, tik mes apie juos nežinome.
Mūsų vadas padarė viską, kad jie paliktų gamyklą, bendradarbiaudamas su JT ir Raudonuoju Kryžiumi.
Medieną, vandenį ir vaistus, kurių turime, surinkome čia, gamykloje. Kai kurie darbuotojai, išeidami iš gamyklos, paliko butelius vandens, maisto ir vaistų, todėl ėjome iš pastato į pastatą smarkiai bombarduojant, kad ko nors surastume. Labai sunku, nes nebėra nei vandens, nei maisto, nei vaistų.
Bombardavimai nesiliauja, tai vyksta 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Kiekviena diena gali tapti paskutinė.
– Iš „Azovstal“ esančių karių jau girdėjome, kad jie žino mirsiantys, tačiau neketina pasiduoti. Jūs dar puoselėjate vilčių?
– Kartais atrodo, kad mus paliko mūsų šalis, visas pasaulis. Paprasti ukrainiečiai, mūsų tėvai, draugai ir žmonos prašo viso pasaulio, kad mus išgelbėtų, ir pasaulis tik žiūri į tai, kas vyksta. Vis dėlto mes čia turime vienas kitą ir neprarandame vilties. Tikime, kad mūsų kariuomenė ar JT kuo greičiau mums padės.
Mano ir mano draugų dvasia stipri. Mes niekada nepasiduosime ir kovosime iki paskutinio kraujo lašo. Kadangi mes žinome, už ką kovojame: už savo vaikus, už mūsų Žemę, už Ukrainą.
Yra du būdai, kaip mus išgelbėti: gelbėti kariniu būdu (bet mes neturime tiek daug laiko laukti) arba diplomatiniu būdu („ištraukimo“ procedūra į trečiąją šalį, pavyzdžiui, Turkiją). Žinoma, Putinas nenori mūsų išleisti ir atsisako tai daryti. Tačiau JT ir kitos pasaulinės organizacijos vis tiek turėtų tai padaryti!
Visas pasaulis mato, kokia Rusijos armija yra iš tikrųjų: žudikai, plėšikai, prievartautojai ir atmatos. Jie yra karo nusikaltėliai, o Putinas yra karo nusikaltėlis Nr. 1! JT neturėtų jo klausyti, jie turėtų veikti, visas pasaulis to prašo!
Viskas, ko dabar noriu, tai nebematyti mirštančių bendražygių. Ištrūkti iš šio pragaro ir pamatyti savo šeimą, draugus ir būsimą žmoną. Taip pat labai noriu pamatyti gamtą, pamatyti bent vieną medį, nes čia mus supa tik akmenys ir plienas.
Tikiuosi, kad sulauksiu tos dienos, kai būsime iš čia išgelbėti.
