Rusijos subombarduoto Mariupolio valstybiniam universitetui vadovaujantis Mykola Trofymenka sako niekada neatleisiantis agresorės Rusijos vadovui Vladimirui Putinui. Tris savaites universiteto rektorius gyveno galvodamas, kuo pamaitinti savo sūnų, kuriam karo išvakarėse sukako penkeri. Kai berniukas išlįsdavo iš slėptuvės rūsyje, žvelgdamas į dangų sakydavo: „Skriskite iš čia, nereikia mūsų bombarduoti.“
„Vasario 23 dieną buvo mano sūnaus gimtadienis, jam sukako penkeri. O vasario 24-ąją nubudau, nes mus apšaudė ir prasidėjo karas. O paskui mano penkiametis sūnus tris savaites sėdėjo rūsyje. Aš nežinojau, kuo jį pamaitinti, kaip jį išgelbėti, kaip jį apsaugoti nuo viso šito.
Kodėl mūsų vaikai turi tai išgyventi? Aš nesuprantu, kaip rusai gali tai daryti? Kodėl? Jie žudo mūsų vaikus. Ar tai galima atleisti? Ne, niekada“, – LRT.lt kalbėjo iš Mariupolio į saugesnę vietą šeimą išvežęs rektorius.
Savo mieste jis laikėsi iš paskutiniųjų. M. Trofymenka pasakojo, kaip ten gyvena žmonės, – mąstydami tik apie išgyvenimą, neturėdami maisto, vandens, be telefono ar interneto ryšio. Bet, sakė jis, pasidalindami paskutiniu saldainiu su kitų žmonių vaikais.
Aš Putinui niekada neatleisiu už tai, ką jis padarė su mano miestu, su mano universitetu, su mano studentais.
M. Trofymenka
„Mariupolis – simbolis, bet šiandien jame labai sunki padėtis. Man skaudėjo širdį, kai reikėjo palikti namus, išvažiuoti su šeima, rankose laikant vieną lagaminą, bet norėjau apsaugoti šeimą, apsaugoti savo vaiką. Net mūsų namo rūsyje buvo nebesaugu – mus apšaudydavo nuolat, be jokio atokvėpio“, – kalbėjo M. Trofymenka.
M. Trofymenka tikras, jo vadovaujamas universitetas, kurio trys korpusai buvo apšaudyti, Ukrainai nugalėjus atsigaus ir taps dar stipresnis.
„Turiu išvežti ir savo universitetą. Mariupolio valstybinis universitetas tapo simboliu. Ir mes parodysime, kaip mes galime gyventi ir dirbti tokiomis sąlygomis. Mes tai įrodysime visai šaliai ir visam pasauliui. Mes pakilsime iš pelenų“, – ryžtingai kalbėjo rektorius.
Jis pabrėžė esantis dėkingas Lietuvai už ištiestą pagalbos ranką karo pabėgėliams, o lietuviams kolegoms – už palaikymo žinutes, kurios jį užplūdo dar Mariupolyje, bet perskaityti pavyko tik išvykus į saugesnę vietą, kur jau yra interneto ryšys.
– Kokia padėtis dabar Mariupolyje?
– Situacijai apibūdinti negaliu rasti žodžių. Miestas sunaikintas, pastarąsias tris savaites čia aidėjo nesiliaujantys šūviai ir bombardavimai iš „gradų“ (kovinė mašina, – red. past.), iš kulkosvaidžių, iš tankų, iš uždraustų didelio kalibro ginklų, vyko bombardavimai iš lėktuvų. Mus apmėto bombomis. Sudegę devynaukščiai, keturiolikaukščiai. Net bijau spėti, kiek yra žuvusiųjų. Mūsų žmonės slėpėsi rūsiuose, užvakar subombardavo tris didžiules slėptuves. Ačiū Dievui, kad 1,5 tūkst. žmonių, kurie slėpėsi Mariupolio dramos teatre, išgyveno. Bet subombardavo baseiną „Neptūnas“, sporto centrą, kur buvo labai daug žmonių, kur maisto produktų atsargos buvo laikomos.
Mariupolyje tris savaites nėra šviesos, vandens, ryšio, dujų. Mes visiškai atkirsti nuo civilizacijos, visiškai apsupti. Pas mus išvogtos parduotuvės, degalinės. Prasidėjo marodieriavimas. Kariai bando tai sustabdyti, bet kai žmonėms nėra ko valgyti... Ukrainos kariai atidavinėjo produktus civiliams. Žmonės kerta medžius, kad užkurtų laužus ir pasiruoštų maisto.
Tris savaites mano pagrindinis uždavinys buvo sugalvoti, kaip pamaitinti savo vaiką. Kai užkuri laužą ir virš jo pakabini katiliuką su vandeniu, išgirsti minos garsą. Pas mus jau vaikai atskiria, koks yra „grado“, minosvaidžio, haubicos, tanko garsas, supranta, kur šaudo, kur antskrydis, o kur atsitraukimas.
Padėtis labai sudėtinga, žaliųjų koridorių niekas neatidaro. Mes laukėme mūsų užsieniečių evakuacijos – čia yra konsulų. Kai prieš porą dienų, 8 valandą, dalyvavau įvairių valdybų vadovų susirinkime miesto Taryboje, jos deputatas, Kardiologijos centro vyriausiasis gydytojas pasakojo, kad prieš dieną jis po „grado“ atakos žmogui, kuris pats atėjo į ligoninę, amputavo koją be anestezijos virtuviniu peiliu. Tai vyksta 21 amžiuje, tai vyksta Europoje. Tai net ne genocidas, tai kažkokie nacistai.
Jie šaudo į gyvenamuosius namus. Aš išeidavau į gatvę vilkėdamas šarvuotą liemenę. Nebeliko mūsų gyvenamojo rajono. Jie šaudė į gyvenamuosius namus! Į paprastus namus! Mūsų mikrorajonas yra į Mangušo, Berdiansko pusę, iš kur jie puolė. Šaudė iš visko, iš ko tik galėjo. Į mano namą šovė „gradas“ , mes gesinome užsidegusį butą. Šimtas žmonių sėdėjo rūsyje.
Kai Raudonasis Kryžius paskelbė, kad bus evakuacija, mes stengėmės visiems pranešti, bet neturime ryšio. Kaip universiteto rektorius, negaliu vadovauti, neturėdamas ryšio. Aš nežinau, kur mano darbuotojai, kur mano studentai, negaliu su jais susisiekti.
Putinas mus galutinai sukūrė kaip stiprią ir vieningą tautą, kuri daugiau niekada nebus šalia Rusijos.
M. Trofymenka
To susirinkimo metu, jo pabaigoje, į miesto Tarybą atskrido mina. Ekologijos skyriaus vadovui skeveldra pataikė į nugarą. Ačiū Dievui, su mumis buvo medikų, kurie ten viską ir užsiuvo.
Štai tokiomis sąlygomis gyvena Mariupolio miestas. Tiksliau, jo tiesiog nėra. Nėra Mariupolio miesto. Jį atstatyti bus nerealu. Kad atkurtum vandens, elektros ir dujų tiekimą, prireiks metų. Atstatyti namus – nerealu. 80 proc. gyvenamųjų namų sunaikinta. Gamyklų nebėra, jas bombarduoja karo aviacija.
Kuo Mariupolio miestas, kuris pastaruosius penkerius šešerius metus augo – nauji autobusai, parkai, skverai, kuris kūrė patogumą vietos gyventojams, nusikalto? Mes nacistai? Mes ne nacistai. Mes – taikūs gyventojai, kurie nori gyventi ramiai taikiame pasaulyje. Mes nieko neprašėme pas mus ateiti ir nuo kažko išlaisvinti.
– Jūs dabar esate jau kitoje vietovėje. Kaip pavyko ištrūkti iš Mariupolio?
– Kai užvakar pradėjome keliauti iš Mariupolio, pravažiavome apie 20 rusų postų, ten klausė, kuo užsiimu gyvenime. Aš – universiteto dėstytojas, esu mokslų kandidatas, kuris baigia rašyti daktaro disertaciją, esu universiteto rektorius. Apie tai, kad esu rektorius, jiems nesakiau, nes tai greičiausiai būtų rimčiau juos sudominę. Tada klausė, ar palaikau „Azov“, nacistus, „banderovcus“? Aš sąžiningai atsakiau, kad nacistų niekada nepalaikiau ir nepalaikysiu. Bet šioje situacijoje šiuolaikinis nacistas yra rusas, kuris atėjo į Ukrainą mūsų sunaikinti.
Mes tenorime plėtoti savo šalį, savo demokratinius principus, turime pasirinkimo laisvę, renkame savo valdžią, jei ji nepatinka, renkame kitą. Mes galime rinktis. Teisė pasirinkti mums, ukrainiečiams, reiškia laisvę. Mūsų visiškai kitoks negu rusų pasaulio suvokimas. Mes siejame save su Europa.
Aš nesuprantu tų Rusijos lakūnų, kurie mėto ant taikaus Mariupolio bombas, tūkstančius tonų trotilo. Kaip tie žmonės gali paskui miegoti? Namai, devynaukščiai, keturiolikaukščiai – jie visiškai sudega. Galite įsivaizduoti, kiek ten žmonių? Tuose rūsiuose, kurie nepritaikyti bombardavimams?
– Jūs – pedagogas, mokslininkas, inteligentas. Kas vyksta inteligento sąmonėje, matant visa tai?
– Dabar viskas atsitraukia į antrą planą, svarbiausia – išgyventi. Pirmiausia yra vaikų išgyvenimas. Trys savaitės rūsyje – tamsoje, dulkėse, be maisto, be vandens, ekstremaliomis sąlygomis. Tad sunku spręsti, kaip kas veikia, kokios emocijos apima.
Mane džiugina dauguma mariupoliečių. Vaikščiojau po miestą, stengėmės užtikrinti maisto produktų tiekimą. Didžiuojuosi savo bendradarbiais, kurie užtikrina universiteto gyvybingumą, nepaisydami to, kad iš 152 milimetrų haubicų sušaudė tris mano universiteto korpusus. Kuo kaltas universitetas, niekaip negaliu suprasti. Jis buvo labai gražus, buvo plėtojamas, turėjo daugybę planų, labai gerą kolektyvą. Nežinau, ar kolektyvui pavyko išvykti, nes neturiu, kaip su jais susisiekti.
Bet, kaip Mariupolio universiteto rektorius, pažadu, kad tapsime atgimusios Ukrainos simboliu po šito barbarų antplūdžio. Mes atkursime universitetą ir jis bus dar geresnis, nei buvo. Galbūt kitame mieste, tai nebesvarbu. Mus universitetu daro ne sienos, o žmonės.
Malonu, kad mariupoliečiai susitikę pasiūlo: „Turiu saldainį, paimk, atiduosi vaikams.“
M. Trofymenka
Mane džiugina, kad mariupoliečiai net ekstremaliomis sąlygomis, kai nusileisdavo iš savo daugiaaukščių, kurdavo laužus, kaisdavo vandenį, virdavo sriubą, ruošdavo kitokį maistą, visuomet išmesdavo šiukšles. Mūsų mieste pakeisti visi atliekų konteineriai, aplink juos visuomet buvo švaru, visuomet būdavo išvežamos šiukšlės. „Mariupolio komunalininkas“ – pavyzdinė įmonė. Mus įpratino prie to, kad net karo metu, per apšaudymus, šiukšles sutvarkome, neišmėtome, sukrauname prie konteinerių, laukdami, kol atvažiuos ir jas išveš.
Produktų nėra, neįmanoma nieko nusipirkti. Pinigai nebesvarbūs, banko kortelės neveikia. Toks negeras jausmas, kad visa tai vyksta 21 amžiuje. Juk visi kalbėjome, kad nereikia daryti taip, kaip kad darė mūsų močiutės, bijodamos bado po Antrojo pasaulinio karo – ruošti bulvių, degtukų, druskos, konservų atsargų. Dabar aš jas suprantu. Suprantu, kas tai yra.
Malonu, kad mariupoliečiai susitikę pasiūlo: „Turiu saldainį, paimk, atiduosi vaikams.“
Mariupoliečiai – šaunuoliai. Svarbiausia, kad gyvi liktų. Nors Mariupolis sugriautas, pastatysime miestą iš naujo. Dar gražesnį. Tuo esu įsitikinęs. Nes visiškai pasikeitė mūsų pasaulėvoka, mes jau kitokie. Mes nesutiksime su džiaugsmu tų žmonių, kurie yra 21 amžiaus nacistai, mes toliau gyvensime, nes tai yra didžiausia vertybė. O naują miestą pastatysime. Po pergalės.
– Universitetas nebegali dirbti Mariupolyje. Ketinate imtis nuotolinių studijų, paskelbėte ilgą pertrauką?
– Tris savaites neturėjome ryšio. Bet pasirūpinome, kad mūsų serveriai, dokumentai, antspaudai, visa tai, kas svarbu, būtų saugūs. Visa tai išvežėme iš anksto. Universitetas atsigaus, dirbs visu tempu, atliks švietimo funkciją kur nors kitur šalyje. Kur jis įsikurs, pamatysime artimiausiu metu. Tai nutarsime, kai susisieksime su savo darbuotojais, kurių turime daug – apie 600 žmonių. Turime 5 tūkst. studentų. Turime užsienio studentų. Mes būtinai visus surinksime į krūvą ir tapsime dar geresni. Universitetas veiks. Pažadu tai kaip rektorius, kad jį padarysiu dar geresnį, su visu nuostabiu, pačiu geriausiu kolektyvu.
– Kiek žmonių likę Mariupolyje? Likę ketina išvykti iš miesto? Tai įmanoma šiuo metu?
– Mariupolyje – apie 600 tūkst. žmonių. Du, trys, penki, dešimt tūkstančių mašinų išvyko. Automobilyje telpa penki, kartais dešimt žmonių. Tad išvyko, manau, daugiausia 60 tūkst. žmonių. Daug žmonių liko. Yra įvairiausių priežasčių, kodėl jie neišvyko. Tai ir senukai, ir žmonės, kurie neturi automobilio, ir tie, kurie turi automobilį, bet neturi degalų. Tai gali būti žmonės, kurie iš principo nutarė likti namie. Bet mes žinome, kad DNR taip pat evakuoja mūsų gyventojus į Rusiją, į kitą pusę.
Nesuprantu, kam jiems reikėjo subombarduoti mūsų miestą. Greičiausia tai kerštas už mūsų plėtrą per pastaruosius septynerius metus. Mes labai vystėmės, tai buvo pats šauniausias Ukrainos miestas pagal plėtrą, dinamiką, pagal projektus, kuriuos mes vykdėme.
Nuoširdžiai dėkoju mūsų draugams, visoms Baltijos šalims, jūs – patys tikriausi mūsų draugai. Sulaukiu milijono žinučių iš Baltijos kolegų – lietuvių, latvių, estų.
M. Trofymenka
Toks jausmas, kad mums keršija ir paprasčiausiai iššaudo. Tiesiog nesuprantu Rusijos karių, kurie vykdo tą nusikalstamą įsakymą ir nukreipia ugnį į taikius žmones. Tai visų karo taisyklių pažeidimas. Aš – politikos mokslų kandidatas, tad to nesuprantu. Net karas turi taisykles. Yra Ženevos konvencija. Kaip galima ją pažeisti? Kaip galima subombarduoti ligoninę, o paskui pareikšti, kad ten buvo „Azov“ bazė? Arba kad nėščia moteris yra aktorė? Kiekvienas matuoja pagal save, pagal savo principus, pagal savo šablonus. Arba kaip galima subombarduoti teatrą, kuriame – vaikai? Mamos su vaikais.
– Mykola, prieš kelias dienas socialiniame tinkle mačiau, kad savo profiliui buvote pasirinkęs nuotrauką, kurioje jūs vilkite kostiumą, ryšite kaklaryšį. O dabar jūs nuotraukoje vilkintis karo aprangą.
– Tai šarvuota liemenė ir šalmas. Tai dabar atitinka tai, kaip gyvename, ir tai, kuo mes užsiimame. Daugiau nieko nesakysiu. Bet tai apranga, kuri atitinka dabartinę padėtį.
– Daug ukrainiečių atvyko pas mus, į Lietuvą. Jie čia rado naujus namus, sako pagaliau ramiai miegantys. Jūs ketinate išvykti iš Ukrainos?
– Ne. Noriu, kad mano Ukraina vystytųsi. Esu labai dėkingas mūsų draugams, kad priglaudžia karo pabėgėlius. Bet labai noriu, kad visi jie grįžtų, kai mes nugalėsime. Norime, kad mūsų šalis būtų graži ir gera. Labai noriu, kad ukrainiečiai gyventų Ukrainoje. Tačiau abejoju, kad žmonės, kurie priėmė sprendimą išvykti kitur, sugrįš. Labai abejoju. O aš noriu, kad jie savo talentą čia panaudotų. Esu tikras, kad Ukraina turi didelį potencialą. Misų šalis jau dabar diktuoja pasauliui naują kryptį.
Mes turbūt kenčiame todėl, kad daug kitų šalių de facto nesuteikia tos paramos, kurios mes verti. Jie išsako savo susirūpinimą. Bet nuo susirūpinimo mes jau pavargome. Kai tris savaites sėdime Mariupolyje ir klausome apie susirūpinimą, kaip kažkas bijo uždaryti dangų virš Ukrainos, paskelbti jį neskraidymo zona, nes mus apšaudo kas dešimt minučių, skraido lėktuvai, kad numestų bombą ant mūsų miesto, taikių gyventojų, labai norisi, kad politikai atitiktų tuos principus, kurie būtini 21 amžiuje. Mes gyvename 21 amžiuje, tai 2022 metai, o ne 1941 ar 1939 metai.
Tai 2022-ieji. Mes neturime bijoti tų agresorių ir nacistų. Pasaulinė bendruomenė turi pasakyti, pagal kokius principus turi gyventi planeta. Rytoj mums pasakys, kad surengsime branduolinį karą, ir ką – mes su tuo sutiksime? Nemanau, kad ir patys rusai sutinka su tuo, ką daro jų lyderis. Nuoširdžiai kalbant, man nesinori net rusiškai kalbėti. „Ačiū“ tam lyderiui, kad jis galutinai sukūrė Ukrainą. Ne Leninas, kaip jis kalbėjo savo 50 minučių vaizdo įraše. Jis mus galutinai sukūrė kaip stiprią ir vieningą tautą, kuri daugiau niekada nebus šalia Rusijos.
Aš Putinui niekada neatleisiu už tai, ką jis padarė su mano miestu, su mano universitetu, su mano studentais.
Nuoširdžiai dėkoju mūsų draugams, visoms Baltijos šalims, jūs – patys tikriausi mūsų draugai. Sulaukiu milijono žinučių iš Baltijos kolegų – lietuvių, latvių, estų. Mes aktyviai bendradarbiavome, turime daug bendrų projektų. Jie labai dėl mūsų jaudinasi. Džiugina solidarumas, kuris šiuo metu tvyro pasaulyje dėl Ukrainos. Bet, žinote, norėtųsi supratimo, kad šiandien Ukraina kovoja už pasaulį, už planetą. Už tuos principus, kuriais turi vadovautis bet kuri tauta. Nesinorėtų, kad gyvuotų autoritarinės idėjos, kurios būdingos mūsų kaimynams. Norėtųsi, kad mes gyventume laisvi ir demokratiški. Taip turi būti 21 amžiuje. Turi būti gerbiamos žmogaus teisės.
