Pilni traukiniai išrieda iš stoties, perone lieka žmonių tiek, kad dar penki prisipildytų. Taip pasakojo iš Kryvyj Riho Ukrainoje išvykusios ir laikinus namus Visagine suradusios Marina su mama Zoja ir sūnumis Rostislavu ir Aleksandru bei Ina ir Anastasija. Išvykti šią draugiją paskatino didelį pagreitį įgijęs žiaurus Rusijos karas Ukrainoje, žūstantys taikūs žmonės ir vis nesurandamas atsakymas į kankinantį klausimą „kodėl?“.
„Į Lietuvą važiavome su tokia tuštuma širdyje, su tokia žaizda, kad žodžiais nenusakysi. Kodėl, už ką? Būnant mano metų viską pradėti nuo nulio? Įsivaizduojate, ką tai reiškia?“, – apsiverkė 65-erių Zoja Areščenko, kalbėdama su LRT.lt.
Pirmą vakarą būrys iš Ukrainos išėjo pasivaikščioti aplink rekreacijos centrą Visagine, kuriame įsikūrė, ir, kaip sakė, tas pasivaikščiojimas buvo lyg ankstesnio taikaus gyvenimo atgarsis.
„Net negaliu nusakyti jausmo pirmą rytą, kai jau nubudome Lietuvoje. Gal tai saugumas? Ryte nubundi – tyla. Jokių sirenų. Pasižiūri į greta miegantį vaiką. Ramiai miegantį vaiką. Po penkių kelionės dienų visa tai nuostabu. Supranti, kad niekur nebevažiuoji. Pasižiūri pro langą, ten – tave supantis miškas“, – žvelgdama į jaunėlį sūnų, kalbėjo Zojos dukra Marina Drap.
Ši kompanija į Lietuvą atvyko, kaip patys pabrėžė, iš Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio gimtojo miesto Kryvyj Riho. Visi sutartinai dėkojo lietuviams už suteiktą saugumą ir rūpinimąsi.
Tačiau nors ramybė ir taika yra didis turtas, visų Visagine įsikūrusių ukrainiečių svajonė ta pati – kuo greičiau grįžti į tėvynę.
„Mes esame ukrainiečiai, mes turime gyventi Ukrainoje“, – vienu sakiniu paaiškino Zoja.
Traukiniu žmonės važiavo ir stovėdami
Kaip pasakojo M. Drap, iš Kryvyj Riho iki Lietuvos šeimai – jai, sūnums Rostislavui ir Aleksandrui bei Marinos mamai Zojai – teko keliauti penkias dienas. Įprastomis sąlygomis autobusu iki Lenkijos pakaktų 15 valandų, o iki Lietuvos – paros.
„Viename kupė į Lvivą važiavo vienuolika žmonių, kur šiaip telpa keturi. Žmonės važiavo stovėdami tambūre, praėjimuose, miegojo sėdėdami ant kuprinių“, – pasakojo M. Drap.
Išvykti šeima susiruošė šeštą karo dieną. Į Lietuvą ją atviliojo ir tai, kad moters sutuoktinis dirba tolimųjų reisų vairuotoju Radviliškyje.
„Mus čia, Visagine, priėmė, apgyvendino, davė drabužių, produktų. Tai, ko mums labiausiai reikia, mes gavome“, – sakė Marina.
Su vaikais apie karą stengiasi nekalbėti
M. Drap atmintyje baisusis rytas, kai atskriejo žinia, kad visoje šalyje prasidėjo karas, išliks visą gyvenimą.
„Tą ankstų rytą pasigirdo sirenos. Per radiją, televiziją pranešė, kad mus puola, ragino vyrus eiti ginti mūsų Ukrainos, mūsų šalies. Kai kurios moterys išvyko pirmą ar antrą dieną, o kitos neturėjo tokios galimybės, todėl pasiliko namie tikėdamosi, kad visa tai netrukus baigsis.
Mes ir dabar tikimės, kad viskas greitai baigsis ir mes grįšime namo. Tikrai nemanėme, kad karas visoje Ukrainoje vyks. Su vaikais stengiamės šia tema nekalbėti, norime juos apsaugoti nuo viso to“, – pasakojo Marina.
Kaip sakė močiutė Zoja, šeima kelias dienas svarstė – važiuoti iš gimtojo Kryvyj Riho ar pasilikti.
„Vienintelis argumentas, kodėl nutarėme skubiai susiruošti ir važiuoti, yra noras išgelbėti vaikus. Bombos, sprogimai, lėktuvų apsiaustis. Tai taip blogai veikia vaikų psichiką. Mūsų karta jau nueinanti, vidurinė karta – dar tiek to, bet vaikai – bejėgiai. Užaugs ligota karta, jie bus suluošinti ir fiziškai, ir psichiškai.
Ne visi vaikai tai ištvers, tai tautos naikinimas. O jei mūsų vaikai bus ligoti, mūsų niekas neapgins ir ateityje“, – kalbėjo Zoja.
Marina sakė, kad lemiamu apsisprendimo išvykti momentu tapo diena, kai suprato, kad į slėptuvę reikia bėgioti jau po tris kartus per naktį.
„Visi, kurie turi vaikų, stengiasi išvykti. Iš geležinkelio stoties kasdien išvykdavo trys traukiniai, bet perone laukti likdavo tiek žmonių, kad užpildytų dar penkis traukinius“, – pasakojo Zoja.
Šeima pasiėmė tik pačius svarbiausius daiktus, tarp kurių – dokumentai, vanduo ir sausainiai.
„Tuomet negalvojome apie daiktus, svarbiausia buvo išvežti vaikus“, – paaiškino Marina.
Šešiolikmetis: o kaip dabar bus, nebesuprantu
Marinos jaunėlis Rostislavas Ukrainoje mokėsi ketvirtoje klasėje. Mama nuo pirmos dienos pradėjo domėtis, kur vaikas eis į mokyklą Visagine. Moteris tikra – net karas negali pakeisti vaiko dienotvarkės, tad pamokos yra privalu.
Vyresnysis šešiolikmetis Aleksandras mokėsi koledže, jo specialybė – elektromechanika, antrakursis vaikinas taip pat ketina tęsti mokslus.
„Norėtųsi, žinoma, grįžti namo. Pirmą karo dieną negalėjau patikėti, kad tai gali vykti 21 amžiuje. Juk prasidėjo visuotinis karas. Mano draugai irgi tuo negalėjo patikėti. Pirmomis dienomis vylėmės, kad visa tai netrukus baigsis. Bet kiekvieną dieną viskas vis blogėjo.
Socialiniuose tinkluose matai tas nuotraukas – tankus, apšaudytas civilių žmonių mašinas. Tuomet pasidaro labai baisu. Kai pirmą kartą išgirdau sirenas, išėjau į balkoną. Jos aidėjo kažkur toli, o paskui vis artėjo. Jos gaudė vis stipriau ir ilgiau. Vis dažniau. Nerimas apimdavo toks didelis, kad nežinodavau, kur dėtis“, – apie išgyventus jausmus pasakojo šešiolikmetis.
Jo bičiuliai liko gimtajame mieste.
„Mano visi draugai pasiliko namie. Dar traukinyje supratau, kad jau nebeišeisime tiesiog pasivaikščioti, kaip kad būdavo anksčiau. O kaip dabar bus? Nebesuprantu“, – atviravo Aleksandras.
„Saša teisingai pasakė: juk 21 amžius, niekam nereikalinga jėga. Kam įrodinėti, kad kažkas yra silpnesnis? Mes, Ukraina, nesame ES, nesame NATO. Jei būtume, Putinas nebūtų išdrįsęs pulti, o dabar esame vieni. Putinas žinojo, kad mūsų niekas negins. Jis gi nekvailas“, – anūko mintis pratęsė Zoja.
Dukra mamai paskelbė ultimatumą
Su siaubu apie vasario 24-osios rytą pasakojo ir Ina Nikolenko.
„Man paskambino draugė ir pasakė, kad karas. Aš patyriau šoką, negalėjau patikėti. Pagalvojau, gal tai pokštas, įsijungiau televiziją, ir išties – karas. Bombarduoja Charkivą. Negalėjau tuo patikėti, maniau, kad tuoj tuoj viskas baigsis, ir bus gyvenimas toks, koks buvęs. Negalėjau patikėti, kad šiais laikais galima šitaip užpulti kitą šalį. Juk mūsų giminaičiai, draugai gyvena Rusijoje. Kodėl visa tai vyksta?“ – sakė I. Nikolenko.
Taip pat skaitykite
Moteris neslėpdama ašarų pasakojo, kad net būdama saugiame Visagine nuolat galvoja apie Ukrainoje likusius giminės vyrus.
„Ačiū jums, kad jūs taip šiltai mus sutinkate. Kai kirtome sieną, lenkai mus šiltai sutiko. Atvykome čia, į Visaginą, taip pat šiltai priėmė. Ir gyvenimo sąlygos puikios. Begalinė padėka jums“, – sakė ji.
Į Visaginą Ina atvyko su 21 metų dukra.
Būtent dukra ir buvo priežastis išvykti iš Kryvyj Riho. Mergina mamai iškėlė ultimatumą – arba išvyksta abi, arba nė viena.
„Viltis yra, kad viskas netrukus pasibaigs, kad galėsime grįžti namo, kad ir į sugriautus miestus. Juk sakoma, kad namie ir sienos gydo“, – pridūrė Ina.
Moterys sakė, kad jų namuose Kryvyj Rihe, kuriame ramiau, apsistoja ukrainiečiai, persikraustę iš tų vietovių, kuriose padėtis keblesnė. „Mums čia padeda, o mes norime padėti likusiems tėvynėje“, – sakė jos.
Visos Visagino rekreacijos centre įsikūrusios moterys pabrėžė besididžiuojančios savo šalies vyrais.
„Dabar Ukrainos himnas man nuolat skamba ausyse, jis tapo labai svarbus. Aš taip didžiuojuosi mūsų vyrais, vaikinais, kurie nesudeda ginklų, kurie gina mūsų tėvynę. Tuoj apsiverksiu. Nebenoriu verkti, verkėme visą kelią iki Lietuvos“, – pridūrė Ina.
Į Lietuvą – kartu su augintiniu
Anastasiją Fedorenko į Lietuvą kone išstūmė vyresnis brolis.
„Jis pasakė, kad bus ramesnis, jei išvyksiu ten, kur saugiau. Nenorėjau važiuoti, nes jis ten lieka. Mudu daugiau nieko iš artimųjų neturime. Esame našlaičiai. Brolis liko ten vienas, be jokio palaikymo“, – ašarų netramdė Anastasija.
Vienintelė jos paguoda dabar – katinas Bublikas. Mergina jį atsivežė kartu.
„Paprasti žmonės, tarp jų – moterys, tiesiog išeina į gatves, stabdo karinės technikos kolonas. Tikėjomės, kad jie supras, kad mes jų neįsileisime, kad kovosime iki galo, tikėjomės, kad tas karas baigsis vos prasidėjęs“, – iš rankos nepaleisdama telefono, į kurį plūsta blogos žinios iš gimtinės, pasakojo A. Fedorenko.
„Mes vylėmės, kad jie supras, kad mes nenorime, kad mūsų šalyje būtų Rusijos kariuomenė, norime gyventi savo gimtojoje Ukrainoje. Visi nori gyventi savo tėvynėje. Manėme, kad jie apsistos ties Donecku“, – Anastasijai antrino Zoja.
Nė viena iš jų nė nenumanė, kad žus ir paprasti žmonės, vylėsi, kad karo objektais taps tik strategiškai svarbūs statiniai.
„Tai žvėrys, gyvuliai. Kitaip nepavadinsi. Juk mes gyvi žmonės, turime draugų. Man nesusidėlioja dėlionė galvoje, kaip šitaip galima?“ – pridūrė Anastasija.
Nebijo jokio darbo
Ukrainietės patikino Lietuvoje nesėdėsiančios rankų sudėjusios.
Anastasija Ukrainoje dirbo buhaltere, turi ir patirties prekyboje. „Nebijau jokio darbo. Ne tik save turiu išmaitinti, bet ir savo gauruotą stebuklą“, – pirmą kartą pokalbio metu, kalbėdama apie savo katiną Bubliką, nusišypsojo mergina.
Zojai – 65-eri, ji jau pensininkė, buvusi finansininkė, moteris rūpinsis anūkais.
Marina turi du išsilavinimus – prekybos srityje ir pedagoginį. Moteris Kryvyj Rihe dirbo ikimokyklinio ugdymo mokytoja.
Ina su dukra dirbo prekybos sektoriuje, taip pat ieškos darbo Lietuvoje. „Kai esi užsiėmęs, nors kurį laiką negalvoji, kas vyksta mūsų šalyje“, – sakė moteris.
