„Tas jausmas, kad gali saugiai miegoti, kol kas pats geriausias“, – apie pirmąją parą Vilniuje sakė 36 metų ukrainietė Svitlana Androsova. Iš karo siaubo tėvynėje ištrūkusi moteris su trylikamete dukra ir jaunesne seserimi, taip pat šunimi Mikiu įsikūrė Vilniuje.
„Dar nebuvo dienos be ašarų“, – apie sunkų metą, kai tėvynę persmelkė karas, sakė Svitlana. Kijevietė interjero dizainerė džiaugiasi ir tuo, kad su dukra ir seserimi yra saugios, ir tuo, kad patogiai įsikūrė, bet nerimas dėl Ukrainoje likusių artimųjų neleidžia visavertiškai jaustis ramiai.
„Suprantu, kad kažkas gali mus smerkti, kad pabėgome. Bet mes atrišome rankas savo vyrams, jie jau gali nebesijaudinti, kad raketa paleis sprogmenį į namus ir mes žūsime. Dabar jie ramūs gali kovoti už tėvynę“, – LRT.lt sakė Svitlana.
Jos didžiausias noras – kuo greičiau grįžti į Ukrainą, kurioje būtų saugu.
Mama liko rūpintis namu, šunimi ir kate
Ukrainoje liko ir Svitlanos mama, tėvas, močiutė.
„Palikti artimuosius buvo labai sunku. Bet supratau, kad negaliu sau leisti verkti. Supratau, kad jei man prasidės isterija, tai matys vaikai, mama. Mama pasiliko, nes reikia kažkam prižiūrėti namą, dar vieną šunį ir katiną. Name yra rūsys, jei kas, galima pasislėpti“, – aiškino moteris.
Kad slėptis gali prireikti, pasidarė aišku prieš kelias dienas, kai Rusijos kariuomenė atakavo Žulianų oro uostą, kuris netoli namų.
„Labai sunku. Ukrainoje likę artimieji – šios situacijos įkaitai. Žinoma, kad mes dažnai susiskambiname, bet tai nepadeda, nes po 15 minučių viskas gali pasikeisti. Todėl nuolat palaikome ryšį“, – apie alinantį nerimą kalbėjo Svitlana.
Baisiausia buvo šeimai pasakyti, kad prasidėjo karas
Vasario 24 dienos paryčiais Svitlaną pažadino sprogimai.
„Mes, žinoma, supratome, kad Rytuose bus konfliktų, gal kas nors prie Krymo vyks, bet nenumanėme, kad tai bus tokio masto karas – Rusijos Federacijos karas prieš Ukrainos žmones. Todėl, kai nubudau nuo pavojaus signalo, pirma mintis buvo: o kaip pažadinus šeimą pasakyti jiems, kad prasidėjo karas? Man buvo ne taip baisu, kad jis prasidėjo, buvo baisu tai pranešti. Tai tas pats, kas pasakyti artimam žmogui, kad kažkas artimas mirė“, – apie lemtingą ankstyvą rytą pasakojo S. Androsova.
Šeima nutarė dar parą palaukti – vylėsi, kad siaubas netrukus baigsis. Kitą naktį Svitlana nesumerkė akių – reikėjo, kad kažkas budėtų ir įspėtų šeimą kilus pavojui.
5 valandą ryto suaugę šeimos nariai apsisprendė – Svitlanai, jos seseriai ir dukrai reikia keliauti į Vakarų Ukrainą.
„Tuomet pirmiausia aplankė pyktis. Mes negyvename taikiai jau ilgai, pas mus vyko karas. Mūsų vyrai, broliai patyrė pragarą.
Pastaruosius aštuonerius metus mechaniškai susikraudavau lagaminą. Mintyse jau buvau susidėliojusi, ką reikėtų pasiimti. Ruošiausi tam aštuonerius metus.
Tad susikroviau daiktus gretai. Pinigai, dokumentai, tai, ką pasiklojus būtų galima nakvoti apkasuose, griebiau šiltus drabužius, nesvarbu – brangūs ar pigūs tie daiktai, dabar tai visiškai nebeturi jokios prasmės“, – lemtingo ryto išgyvenimais dalijosi moteris.
Iki pasienio – pėsčiomis, baiminantis diversantų
Šeima važiavo kaimų keliukais, bijojo ir Rusijos karių, ir diversantų. Pakeliui Svitlanos šeima pakeitė sprendimą – nutarė vykti toliau, iki pasienio. Paskutinius šešiolika kilometrų teko įveikti pėsčiomis.
„Supratome, kad geriau eiti. Autobuso gali tekti ilgai laukti. Todėl nutariau, kad pasiimame lagaminus, kuprines ir labai sparčiu žingsniu einame“, – pasakojo moteris.
Po keturių valandų, jau pasiekus pasienį, teko laukti dar devynias valandas, kol atsidūrė jau Lenkijos teritorijoje.
„Laukdamos pasienyje Ukrainos pusėje, supratome, kad stovime atviroje vietoje, kur bet kurį momentą gali atskristi karinė technika, žinoma, mūsų pavojaus sistemos gerai veikia, bet nebuvome tikros, kad išgyvensime.
Pirmiausia per sieną praleidžia senukus ir moteris su kūdikiais. Pasieniečiams sakėme, kad galime važiuoti bet kaip, kad ir stovėdamos ant vienos kojos, nesvarbu, mums tiesiog reikia kirsti sieną“, – pasakojo ukrainietė.
Miegojo negalvodama, kas skraido virš galvos
Kai kirto sieną, jas pasitiko lietuviai, pasirūpino vyro kolegos Lietuvoje – įmonė „Solid Supply“ .
„Vos įsėdome į mašiną jau Lenkijoje, išsyk užmigau. Niekada nemiegu automobilyje, negalėdavau miegoti sėdėdama. Bet vos pajutus, kad nebereikia žvalgytis, kur kokia karinė technika važiuoja, kas skrenda virš galvos, nervų sistema tiesiog išsijungė“, – apie kelionę į Lietuvą pasakojo Svitlana.
Tiesa, nerimas su visam nedingo: jau Vilniuje ryte išgirdusi garsiau bėgiojančius vaikus bute virš jos naujų namų Svitlana šoko iš lovos svarstydama, koks tai garsas.
„Tai ta instinktyvi baimė, kad tuoj nutiks tai, ko tu negali kontroliuoti, kad tu nieko negali pakeisti“, – sakė ji.
Vaikams reikia taikaus, įprasto gyvenimo
S. Androsova patikino, kad bent jau kol kas jokios pagalbos jai nereikia, mat svarbiausius dalykus ji jau gavo. Pasak jos, pagalbos reikia tiems, kurie Ukrainoje, tiems žmonėms, kurie bando pabėgti nuo karo, kad jie galėtų būti saugūs.
Ukrainietė sako nesitikėjusi, kad Vilniuje jos lauks jaukus butas, kurį parūpino projekto „Stiprūs kartu“ iniciatoriai. Viskas, ko tikėjosi Svitlana, – tai, kad būtų kur pamiegoti ir nusiprausti, kad būtų medicinos pagalba, kurios prireikė kelias paras į saugią užuovėją keliavusiems žmonėms, juolab pakeliui Ukrainoje daug kur buvo uždarytos vaistinės.
Svitlana viliasi, kad karas Ukrainoje netrukus baigsis. Bet jei reikėtų Lietuvoje pabūti ilgiau, ji džiaugtųsi galimybe dukrai lankyti mokyklą.
„Kad vaikų psichika būtų sveika, jiems reikia taikaus gyvenimo, reikia mokytis, užsiimti tuo, prie ko buvo pripratę“, – sakė moteris.
Projektas „Stiprūs kartu“, pirmadienio duomenimis, yra gavę 279 prašymus suteikti pagalbą, pakeliui į Lietuvą – 96 ukrainiečiai, o realiai Lietuvoje jau įsikūrė 30 nuo karo pabėgusių žmonių.
