Dalis išlikusių pasakojimų bei vaizdinių apie tarpukario Lietuvą kuria kriminogeniniu atžvilgiu gana idiliško krašto įspūdį – nusikaltimai esą buvę reti, o žiaurumu pasižymėję apskritai tik nedaugelis, dažnas jautėsi pakankamai saugus, kad galėtų naktimis nė durų nerakinti. Ar tikrai taip buvo?
Vilniaus universiteto istorikas, knygos „Nusikaltimai prie Smetonos“ autorius dr. Bernardas Gailius sako, kad prisiminimuose neretai „viskas išskaidrinama“, taip galėjo atsirasti ir iš kartos į kartą perpasakotas durų nerakinimas.
Kita vertus, 4-ame dešimtmetyje, kuomet valstybės pamatai jau buvo tvirtai suręsti, sėkmingai veikė policija ir kitos teisėsaugos grandys, gyvenimas Lietuvoje iš tiesų buvo gana taikus. Taip pat reikėtų atskirti liudijimus iš gyvenimo mieste ir kaime.
„Turbūt svarbu ir tai, kad daugelis atsiminimų, pasiekusių mus iš smetoninės Lietuvos, yra kaimo žmonių prisiminimai, nes miestiečiai ir miestai labai stipriai nukentėjo sovietmečiu ir labai nedaug atminties mums išsaugojo. Prie to prisideda ir tarpukario Lietuvos paradoksas, kad šiaip jau tai buvo miesto kultūra, bet ji buvo labai kaimą apmąstanti – sukurta daug romanų apie kaimą, kaimo vaizdų tapyboje ir panašiai. Tada iš tikrųjų susikuria įspūdis, kad tai buvo kaimietiška kultūra. Ne visai taip buvo, nors kaimo prisiminimų mus pasiekė daug daugiau“, – LRT RADIJO laidoje „Istorijos perimetrai“ kalbėjo B. Gailius.
Po Pirmojo pasaulinio karo gyvenimas į ramias vėžes grįžo ne iškart, nesaugumą kėlė tiek migruojantys svetimų kariuomenių daliniai, tiek nebaudžiami pasijutę nusikalsti linkę asmenys. 1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, pasak B. Gailiaus, Vyriausybė disponavo dviem jėgos centrais – šviežia savanorių kariuomene ir iš Rusijos imperijos paveldėta policijos (milicijos) struktūra.
„Ką mes matome pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, tai šių dviejų struktūrų bandymą rasti balansą ir bendradarbiavimą teisėtvarkos srityje. Kalbant apie teisėsaugą ir teisėtvarką, svarbiausia kariuomenėje buvo kontržvalgų dalis Generalinio štabo Žvalgybos skyriuje, tie žmonės per savo prizmę, dėl jiems reikšmingų dalykų matė daug pogrindinio pasaulio ir to, kaip jis veikia“, – sakė „Istorijos perimetrų“ pašnekovas.
Kontržvalgų dalies viršininkas Jonas Budrys savo prisiminimuose yra aprašęs epizodą, kai Kaune įvyko neblogai organizuoti apiplėšimai, kuriuos tyrė būtent jo vadovaujama institucija, nors tai – ne kontržvalgų atsakomybės sritis. Vis dėlto matytas poreikis įsitraukti į nusikalstamumo užkardymą, mat ir senojoje milicijos struktūroje būta korupcinių įpročių. Kaip sako B. Gailius, chaotiškais laikais labai palanku tapdavę iš pareigūno profesijos neteisėtai uždarbiauti – pasielgti vienaip ar kitaip, siekiant didesnės asmeninės naudos.
Jėgos struktūrų funkcijų išsigryninimas, istoriko teigimu, truko maždaug iki 1923 m.
„Galų gale paaiškėjo, kad yra tik vienas variantas, kaip tai padaryti, tai ir buvo padaryta. Mykolas Lipčius, kuris buvo Žvalgybos skyriaus viršininkas, perėjo pats į Vidaus reikalų ministeriją, tapo viceministru, kartu su savimi jis atsivedė branduolį žmonių, kurie sukūrė tai, kas tuo metu buvo vadinama Politine policija. Tai buvo saugumo tarnybos VRM struktūroje užuomazga, kuri tiesiai atėjo iš kontržvalgybos skyriaus, atsiskirdama nuo kariuomenės tam, kad užsiimtų civilinio saugumo dalykais. Manau, šis žingsnis ir padėjo paskui pakelti visos kriminalinės policijos kokybę – tos struktūros bendradarbiavo, galų gale ir tiesiogiai susijungė“, – pasakojo B. Gailius.
Dažni tarpukario nusikaltimai – kišenvagystės, plėšikavimai, prostitucija, nelegalūs lošimai. Kol bankų sistema taip pat dar tik kūrėsi, populiarus buvo vekselių klastojimas – pinigų prasimanyta kuriant fiktyvias skolas.
Apskritai tarpukario visuomenė, ypač ankstyvaisiais laikotarpio metais, buvo kur kas gausiau ginkluota nei dabartinė ir labiau linkusi problemas spręsti smurtu, sako B. Gailius. Numanomos priežastys – universalios, būdingos ne tik Lietuvai.
„Greičiausiai tai buvo Pirmojo pasaulinio karo pasekmė, bent jau kriminologai taip svarsto, kad po karų visada jaučiama padidėjusi smurto banga, nes žmonės per karą atbunka nuo žiaurumo ir kartu pripranta prie būsenos, kai įstatymai tavęs negina, tada turi viską spręsti pats – kumščiu, ginklu ar panašiai. Tas jautėsi netgi politikoje.
Kai dabar kalbame apie voldemarininkų perversmus, man pačiam tekę matyti liudininkų parodymus apie rengiamą sąmokslą – ten atvirai buvo sudarinėjami sąrašai žmonių, kuriuos reikės sušaudyti, kai atsiras galimybė“, – pasakojo istorikas.
Paminėtina, kad Kaune, viename iš tvirtovės fortų, kurį laiką veikė dujų kamera mirties bausmėms vykdyti. Tai buvo įvardijama kaip modernus ir humaniškas bausmės būdas.
Tarpukariu būta ir rezonansinių politinių nusikaltimų, viena žinomiausių bylų – keturių už antivalstybinę veiklą nuteistų komunistų veikėjų, vadinamųjų komunarų. Jiems 1926 m. paskirta mirties bausmė sušaudant, įgyvendinta Kauno VI forte.
Istorikas B. Gailius pasakoja, jog teisėsauga ir politinė valdžia į komunistinio pogrindžio grėsmę žvelgė skirtingai, politinei valdžiai teko balansuoti sudėtingoje geopolitinėje situacijoje, siekiant neišprovokuoti sovietų.
„Apskritai tarpukario Lietuva buvo gana draugiška Rusijai valstybė ir visą laiką turėjo vidinį disonansą, kuris iš dalies būdingas visai Europai. Žvalgybos tarnybos ir policija matė realią pogrindinę komunistų veiklą, jie žinojo konkrečius žmones, jų biografijas ir padarytus dalykus, tarpusavio santykių aiškinimosi būdus ir žinojo, kad tai yra pavojingi žmonės. Kad tai yra žmonės, pasiruošę nusikaltimams, žmogžudystėms, kad jie gali finansuoti partijas iš nusikalstamos veiklos, kad turi realiai veikiantį pasaulinį tinklą, kas tuo metu buvo didelė naujiena, tokio analogo nebuvo pogrindžio organizavimo prasme.
Policininkams, aišku, visa tai atrodė labai pavojingas dalykas, politikams viskas atrodė kitaip, nes jie žiūrėjo iš kitos perspektyvos – jie žiūrėjo į Lietuvą, esančią tarp Vokietijos, Lenkijos ir Rusijos. Reikėjo sužaisti taip, kad liktum visada saugus. Dažnai Rusijos parama prieš Lenkiją atrodė svarbesnis dalykas negu teorinė grėsmė, kurią neva pogrindis kelia“, – sakė B. Gailius.
Manoma, kad vietos komunistai prisidėjo prie tokių įvykių kaip 1936 m. Suvalkijos streikas. Tiesa, nereikėtų prosovietinio pogrindžio galios visuomenės gyvenime pervertinti, sako istorikas.
„Komunistinis pogrindis policijai svarbus, tai milžiniška organizacija, kurios mažytė dalelė yra Lietuvoje, bet šiaip eiliniam žmogui gatvėje ar politikui komunistinis pogrindis yra niekas, visiškai marginalinė grupė, kuri niekada nelaimės jokių rinkimų. Gerai, jeigu sugeba kokį streiką organizuoti – nuskamba keleriems metams“, – sakė pašnekovas.
„Šiaip Lietuva nebuvo tarptautinių intrigų centru, taip įsivaizduoti nereikėtų. Ryga, pavyzdžiui, buvo daug svarbesnis centras už Kauną, ir Varšuvoje, ir Balkanų šalyse veiksmo turbūt vyko daugiau negu Lietuvoje“, – pridūrė B. Gailius.
Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Istorijos perimetrai“ įraše.
