Kūdikio laidotuvėse lopšinę dainuojantis dėdė, neužmirštuolių sėklos žydroms vaiko akims atminti, itališka muzika ir picos ar atsisveikinimas muziejuje arba bare. Apie tokias laidotuves pasakoja kitokias ceremonijas organizuojančios Elena Patamsė ir Urtė Žukauskaitė-Zabukė.
Iniciatyvos kūrėjos pasakoja, kad ir pats pavadinimas „Lydėtuvės“ yra simboliškas – tai yra senas lietuvių kalbos žodis, reiškiantis žmogaus išlydėjimą. Ne palaidojimą ar užkasimą, bet išlydėjimą į kitą etapą.
„Išlydėjimo procesas nėra tik užkasimas, tai yra visas palydėjimas, jis nebūtinai vyksta ten, kur yra urna ar karstas. Išlydėjimas gali būti labai platus – gali pradėti lydėti žmogų, kai jis išgyvena paskutinę savo gyvenimo stadiją, ir su juo atsisveikinti“, – svarsto U. Žukauskaitė-Zabukė.
Idėja organizuoti laidotuvių ceremonijas kilo Urtei ir Elenai kalbantis, kokių laidotuvių norėtų jos pačios. Pamačiusios, kad neturėtų pasirinkimo, nusprendė, kad laidotuvėse norėtų asmeniškumo.
„Atrodo, visi žmonės yra tokie skirtingi, o jų laidotuvės tokios vienodos. Ir jos atspindi ne tuos žmones, o ritualą, kuris yra tapęs tradicija. Norisi tam suteikti ir asmeniškumo, sąmoningumo, kad rituale būtų tai, kas guos ateinančius atsisveikinti žmones, kas atspindės velionį, kas bus labai asmeniška“, – teigia U. Žukauskaitė-Zabukė.
Pradžia – vestuvės
Tiesa, priduria E. Patamsė, ceremonijų organizavimas prasidėjo visai ne nuo laidotuvių, o nuo vestuvių – Urtei išsikėlus humanistines vestuves, gimė vestuvių organizavimo iniciatyva „Taip kitaip“, o vėliau – ir laidotuvių ceremonijų organizavimo paslaugos.
Nors vestuvių organizavimas leido sukaupti patirties, rengti laidotuvių ceremonijas kur kas sudėtingiau. Tačiau baimės nebuvo: „Iš pat pradžių gal ir dvejojome dėl emocinės naštos, mano vyras, namiškiai bijojo, ar aš neparsinešiu namo tų neigiamų emocijų, ar man nebus sunku.
Bet man atrodo, kad yra didesnis apdovanojimas sulaukti teigiamų atsiliepimų po laidotuvių nei po vestuvių. Aišku, ir po vestuvių labai smagu, bet kai po laidotuvių pasako, kad tai buvo labai gražu, šviesu, lengva, tai palieka labai gerą emociją, o ne blogą“, – kalba E. Patamsė.
Kai po laidotuvių pasako, kad tai buvo labai gražu, šviesu, lengva, tai palieka labai gerą emociją, o ne blogą.
E. Patamsė
„Su vestuvėmis lengva – žmonių gali klausti bet ko ir jų nesutraumuosi, o su laidotuvėmis turi labai gerai apgalvoti kiekvieną klausimą, reikia milžiniškos empatijos, kad patirtis būtų guodžianti, o ne dar labiau traumuojanti“, – aiškina U. Žukauskaitė-Zabukė.
Jautrios atminimo ceremonijos
Pašnekovės pažymi, kad dar daug trūksta, kad organizuodami atsisveikinimą su artimuoju turėtume tokį pasirinkimą, kokį žmonės turi užsienyje. Pasak jų, Lietuvoje turime labai daug religinių alternatyvų, tačiau visiškai pasaulietinių apeigų nėra daug.
„Lydėtuvės“ organizuoja humanistines laidotuvių ceremonijas, jomis siekiama asmeniškumo ir tokių alternatyvų, kurios būtų artimos išėjusio žmogaus šeimos nariams.
Rengiamos laidotuvių ir atminimo ceremonijos, kai išėjusio žmogaus garbei artimieji nori susitikti ir pasidalyti istorijomis. Kai kurie renkasi atminimo dirbtuves, per jas atkuriamas koks nors mirusiojo darbas.
„Pavyzdžiui, iš naujo visų pagaminamas firminis močiutės patiekalas arba senelio garbei kalami inkilai ir iškeliami į medžius. Toks veiksmas atliekamas artimųjų kompanijoje, kartu dalijantis prisiminimais apie išėjusį žmogų“, – pasakoja Elena.
Urtė antrina, kad atsisveikinimo ceremonija nebūtinai turi būti išreikšta tekstu arba pasakojimu. Pirmiausia organizatorės kalbasi su mirusiojo artimaisiais, prašo užpildyti specialius, kartu su psichologais parengtus klausimynus.
Taip apie išėjusį žmogų surenkama informacija, padedama reflektuoti, kokias pamokas artimieji iš jo išmoko. Tada rašomas ceremonijos tekstas.
„Svarbu, kad tekste būtų guodžianti informacija, kas mums liko. Nesvarbu, kad fizinio žmogaus kūno nebeturime, bet kokios patirtys, pamokos ir kokie darbai liko, kaip jie gyvens toliau“, – sako U. Žukauskaitė-Zabukė.
Žydraakio kūdikio laidotuvėse – dėdės lopšinė
Iniciatyvos įkūrėjos pabrėžia rengusios įvairių laidotuvių ceremonijų, tačiau bene jautriausia patirtis – kūdikio laidotuvės. Per jas vaikelio dėdė grojo ir dainavo lopšinę, kurią anksčiau vaikui dainuodavo mama.
„Mirtis šiaip yra beprasmė, mes patys suteikiame jai prasmę, o čia dar sudėtingiau tą prasmę atrasti. Bet padėjo pačių tėvų sąmoningumas, toks ruošimasis tam“, – sako Urtė.
Elena priduria, kad kūdikio tėvai pasakojo apie labai žydras jo akis, kurios mamai priminė neužmirštuoles, tad per ceremoniją artimiesiems buvo išdalyti maži pakeliai, kurių viduje – neužmirštuolių sėklos.
„Vaikelio garbei visi svečiai pasiėmė sėklyčių ir galėjo pasisėti savo namuose arba kur nors laukinėje pievoje“, – pasakoja E. Patamsė.
Ji prisipažino net ir pačiose sunkiausiose kūdikio laidotuvėse įžvelgusi, kad tam tikra prasme jos gali būti lengvos. Ceremonijoje dalyvavo vaikų, buvo kūdikėlio brolis, jaunų žmonių, jie leido sau išreikšti visą spektrą emocijų – ne tik liūdesį, bet kartu ir juokavo, kalbėjosi, nepamiršo, kad gyvenimas tęsiasi.
Svečiai buvo paraginti prisiminti, kad šis vaikelis mokėjo džiaugtis kiekviena diena ir smulkmenomis, tad ir mes džiaukimės, vaiko garbei tai atsiminkime.
U. Žukauskaitė-Zabukė
„Aišku, jie prisiminė, dėl ko susirinko, kad tai yra sunki netektis, bet netektį galima ir lengvai paminėti – bendraujant, apsikabinant, pasijuokiant, kartu paverkiant. Neturėtų būti emocijų tabu – laidotuvėse gali ir juoktis, jei prisiminei ką nors smagaus. (...) Atrodo, tradicinėse laidotuvėse būtų neįmanoma, kad kas nors juoktųsi, bet kodėl nepaminėjus, kad buvo ir gražių akimirkų gyvenime, svarbu užfiksuoti ne tik mirtį“, – svarsto Elena.
Urtės manymu, kalbėdami apie mirtį, iš esmės kalbame apie gyvenimą. Ir kūdikėlio laidotuvėse, kalbėdamos apie jį, jos pasakojo apie viską nuo tėvų susitikimo istorijos – tai yra labai didelė dalis to, kaip vaikelis atsirado šiame pasaulyje.
„Kai kalbi apie mirtį, kalbi apie viską nuo pradžių iki to, kas po jos. Vėliau vaikelio tėvai nusprendė įsteigti fondą, kuris kalbėtų apie tą ligą. Ceremonija nebuvo kalbėjimas apie patį mirties faktą, visi ir taip jį žinome – tai buvo kalbėjimas apie jo pradžią iki to, kas po to, kokias pamokas išsinešame.
Svečiai buvo paraginti prisiminti, kad šis vaikelis mokėjo džiaugtis kiekviena diena ir smulkmenomis, tad ir mes džiaukimės, vaiko garbei tai atsiminkime“, – prisimena Urtė.
Po kūdikio laidotuvių iš jo rūbų tėveliai pagamino kalėdinių puošmenų. Taip, sako Elena, kiekvienais metais puošiant eglutę ir vaikelis dalyvaus kartu – šeimos šventė visada bus su juo.
Itališka muzika, picos arba atsisveikinimas bare
Kai neišeina kalbėti, pasidalyti skausmu padeda tam tikri ritualai. Pavyzdžiui, pasakoja Elena, viena atsisveikinimo ceremonija vyko privačioje sodyboje, atsisveikinti su oreiviu atvyko apie 200 žmonių. Visą naktį draugai prie laužo dainavo mėgstamiausias išėjusio žmogaus dainas, jo garbei kilo oro balionai, visi dalijosi prisiminimais.
„Tai buvo taip gražu, taip jauku ir visus sujungė. Tokie ritualai labai svarbūs pasidalyti ir išlieti emociją“, – įsitikinusi E. Patamsė.
Kario savanorio atminimo minėjime kanklėmis grojo „Lietuva brangi“, taip buvo prisimintas jo gyvenimas.
Kitoje ceremonijoje artimieji prisiminė iškeliavusio į amžinybę žmogaus meilę italų kultūrai, tad grojo itališka muzika, susirinkę žmonės valgė picas, šnekėjosi. Pasak „Lydėtuvių“ steigėjų, nebūtina ramiai sėdėti prie gedulingų pietų stalo – jei norisi, galima labai lengvai atsisveikinti.
Pašnekovė prisimena, kad vienoms laidotuvėms mirusiojo anūkė parašė nuostabią kalbą, tačiau per ceremoniją ją perskaityti buvo per daug sudėtinga.
„Tada mes perskaitėme kalbą. Tai buvo labai gražu, visi žinojo, kad tai buvo jos žodžiai, jos atsisveikinimo kalba. Ji galėjo per mus atsisveikinti su seneliu taip, kad jai vėliau nebūtų kirmino širdyje, kad norėjau pasakyti, bet nepasakiau“, – teigia U. Žukauskaitė-Zabukė.
Laidotuvių ceremonijos vyksta ir šarvojimo salėse, ir tokiose erdvėse kaip muziejus ar iškeliavusio į amžinybę žmogaus mėgtas baras. Kai išlydimi aktoriai, šarvojimas kartais vyksta ant scenos.
„Gali būti ir namuose, lauke, galima pastatyti didžiules palapines su šildytuvais – ir žiemą tarp pusnių visiškai įmanomas variantas“, – tvirtina „Lydėtyvių“ steigėjos.
Įrengia atminimo kampelius
Per ceremoniją šeima gali pasirinkti įprasminančių ritualų, dažniausias jų – žemių užbėrimas ant karsto. Tačiau galima parašyti atsisveikinimo laiškus ir juos sumesti kartu su urna arba karstu į žemę. Kiti renkasi pildyti atminimo knygeles, rašyti ant akmenukų ir juos sudėti ant kapo duobės. Pasak Elenos, tokie ritualai gali palengvinti atsisveikinimą.
E. Patamsė išskiria, kad atsisveikinimo vietoje žmonės prašo įrengti atminimo kampelį, jame sudedami išėjusio amžinybėn žmogaus daiktai, pavyzdžiui, mėgta knyga, vaiko drabužėliai ar statybininko šalmas.
„Moksliškai įrodyta, kad tada, kai laidotuvės yra asmeniškos, žmonėms lengviau atsisveikinti, priimti, kad mirė būtent tas žmogus, o ne idėja, kad baigėsi gyvenimas, taip atsisveikinama su konkrečiu žmogumi. Bandome tai personalizuoti per dekorą, ceremoniją, tekstą, muziką“, – aiškina Elena.
Jai antrina ir Urtė – nuotraukos, filmukai ar išėjusio žmogaus daiktai padeda suprasti, kas liko, leidžia laisviau kalbėtis.
Planuojame ceremonijas taip, kad vienoje erdvėje vyktų ir pokalbiai, ir atsisveikinimas. Tai padeda žmonėms lengviau išgyventi.
U. Žukauskaitė-Zabukė
„Labai sunku kalbėti, kai stovi standartinėje vietoje, kai nieko nėra apie žmogų. O čia labai lengva prieiti ir sakyti, kad tai yra mano tėčio vaikystės laikrodis ar ženkliukų kolekcija. Tada vienas atsiminimas gimdo kitą, padeda mums suvokti, kiek daug visko liko, kiek istorijų turime ir galime perduoti ateities kartoms“, – sako U. Žukauskaitė-Zabukė.
Pašnekovės pabrėžia, kad, norint išjausti gedulą, labai svarbu kalbėtis ir neužsidaryti savyje, tačiau kiekvieno poreikiai skirtingi. Nėra taisyklės, kad numirus žmogui privalai kalbėtis, turi pats pajusti, kada atėjo laikas prisiminti, atkreipia dėmesį jos.
„Turime klientų, kurie sėdi ir klauso, kaip kiti kalba, dalijasi istorijomis, – galbūt tuo metu jiems per sunku. Tradiciškai būna viena patalpa, kurioje vyksta šarvojimas, ir kita, kurioje jau visi atsipalaiduoja, eina į kambariuką išgerti kavos, arbatos ir ten jau kalbėtis.
O iš tikrųjų kalbėjimosi reikia visur, galbūt netgi toje vietoje, kurioje atsisveikini su žmogumi, kalbėjimosi reikia daugiau. Planuojame ceremonijas taip, kad vienoje erdvėje vyktų ir pokalbiai, ir atsisveikinimas. Tai padeda žmonėms lengviau išgyventi, nebūna taip, kad dabar nueisiu ir labai paverksiu, o dabar labai pasijuoksiu ir pakalbėsiu. Nėra milžiniškos emocijų amplitudės“, – sako Urtė.
Randa Dievą
Nors iš pradžių „Lydėtuvių“ steigėjos manė, kad dažniausiai paslaugų kreipsis nereligingi jauni žmonės, prasmės ceremonijose ieško įvairūs žmonės.
„Čia ne religija svarbiausia – visi mes ieškome prasmės, nesvarbu, kuo tikime ir kaip. Mūsų paslauga yra pasaulietinė, jei organizuosime atsisveikinimo šventę, nesimelsime, bet suteiksime erdvę maldai, jei jos reikia.
Stengiamės pagerbti visų požiūrius ir leisti atsisveikinti taip, kaip jiems norisi atsisveikinti, arba pagerbti taip, kaip norisi. Žmogaus istorijos pasakojimas ir prisiminimai yra pasaulietiniai, visiems tinkami“, – pabrėžia Urtė.
„Net ir labai religingi žmonės, dalyvavę mūsų ceremonijose, kuriose nebuvo maldų ar religijos, vis tiek sakė, kad atrado prasmę. (...) Kai kurie sakė, kad ir Dievas buvo, nors jis niekur nebuvo paminėtas. Kiekvienas jaučia tai, ką jaučia“, – sako iniciatyvos steigėjos.
Siūlo planuoti savo laidotuves
Tarp „Lydėtuvių“ teikiamų paslaugų – savo laidotuvių planavimas. Nors apie savo laidotuves žmonės kalba, dažniau tokie pokalbiai vyksta juokaujant, o norinčiųjų apgalvoti savo laidotuves dar nebuvo.
„Dažniausiai kalba juoko forma, kad per laidotuves norėtų fejerverkų arba kad grotų dūdos. Iki dokumentų užpildymo ir pasirašymo žmonėms sunku prieiti, nes tai veda prie fakto, kad tu mirsi.
Žmonėms sunku su tuo susitaikyti, tačiau yra be galo svarbus pasiruošimas – tiek fakto, kad mirsi, priėmimas, tiek atsispyrimas džiaugtis kiekviena gyvenimo diena, suvokimas, kad gyvenimas yra laikinas ir tik vienas, kad jis kažkada baigsis, o pabaiga leidžia šiam gyvenimui turėti prasmę“, – kalba Elena.
Gyvenimas yra laikinas ir tik vienas, jis kažkada baigsis, o pabaiga leidžia šiam gyvenimui turėti prasmę.
E. Patamsė
Ji akcentuoja, kad pasiruošimas savo laidotuvėms nuo artimųjų pečių nuima didžiulę naštą. Savo laidotuvėms gali pasiruošti viską – nuo laidojimo namų pasirinkimo iki muzikos ar maisto.
Urtė priduria, kad žmonės neturi erdvės ir metodikos, kaip pasiruošti savo laidotuvėms. Dėl to „Lydėtuvių“ steigėjos rengia gyvenimo pabaigos norų dokumentą, kuris padės išreikšti valią, kas turi įvykti paskutiniais gyvenimo metais.
„Dokumentas apžvelgtų ir skaitmeninį palikimą, nes po mūsų lieka daug skaitmeninio turinio – nuotraukos, feisbukas... Dokumentas taip pat apžvelgs gyvenimo pabaigos pasirinkimus – kaip norėtum būtų prižiūrimas, ar norėtum būti gaivinamas, ar ne, kas po mirties turėtų nutikti su tavo kūnu“, – vardija Urtė.
Lengviau planuoti, kai į nugarą nekvėpuoja mirtis
Pašnekovės taip pat pažymi, kad kartais žmonės nori aptarti savo laidotuves su artimaisiais, tačiau jų vaikai ar kiti šeimos nariai nenori apie tai girdėti ir kalbėti.
„Labai sunku kalbėti su žmogumi, kuriam yra paskutinė ligos stadija, nors galėjome visiškai lengvai su juo pakalbėti, kol jis džiaugėsi gyvenimu. Jei kalbame esant paskutinei ligos stadijai, reiškia, mes jau kaip ir prognozuojame, kad baigtis nebus gera. Dar lengviau kalbėti, kai į nugarą nekvėpuoja mirtis“, – teigia Urtė.
Pasak Elenos, anksčiau žmonės nuo mažens dalyvaudavo laidotuvėse, su jais būdavo kalbama apie mirtį, tačiau dabar stengiamasi apsaugoti vaikus, jie nevedami į laidotuves, taip tėvai stengiasi juos apsaugoti nuo neigiamų emocijų.
Labai sunku kalbėti su žmogumi, kuriam yra paskutinė ligos stadija, nors galėjome visiškai lengvai su juo pakalbėti, kol jis džiaugėsi gyvenimu.
U. Žukauskaitė-Zabukė
„Mirtis paliečia ir palies mus visus, tai yra vienintelis dalykas, kuris yra garantuotas. To mes negalime ignoruoti“, – sako Urtė.
Ragina neskubėti, apgalvoti jausmus
„Lydėtuvių“ steigėjos pastebi, kad žmogaus kremavimas leidžia artimiesiems pasiruošti laidotuvėms. Esant reikalui, galima palaukti ilgiau, kol, pavyzdžiui, iš užsienio grįš svarbūs žmonės arba šeima bus pasiruošusi.
Tie, kurie leidžia sau šiek tiek palaukti, pabūti su savo jausmais ir nepaskęsta reikaluose, kokią suknelę apsirengti, laimi, sako pašnekovės.
„Esame girdėjusios istorijų, kad žmonės buvo priversti greitai palaidoti artimąjį, nespėjo suvokti, kad žmogus mirė, nespėjo išgedėti, atsisveikinti, buvo įsukti į inercijos ratą, nes „taip reikia“. Suprantame, kad mirties akimirką labai sunku susidėlioti planą ir suprasti, ko nori, nes visos emocijos yra paėmusios viršų, labai sunku blaiviai mąstyti, dėl to patariame neskubėti“, – dėsto Elena.
Pasak Urtės, „Lydėtuvės“ siekia būti ramsčiu ir užtikrinti, kad ceremonijos gali būti organizuojamos visaip, kaip tik artimiesiems atrodo prasminga ir tinkama. Pavyzdžiui, pasakoja ji, Jungtinėje Karalystėje nuskambėjo istorija, kai 78 metų moteris prieš mirtį išreiškė pageidavimą, kad ceremoniją į kapines vestų „Žvaigždžių karų“ herojais apsirengę žmonės.
„Tai yra žmogaus noras – gal kam nors jis atrodo nekorektiškas, galbūt jos seserys ar broliai būtų užprotestavę, bet jei manote, kad tai padės asmeniškiau atsisveikinti, tai viskas gerai“, – užtikrina pašnekovės.
