Lietuvoje

2021.06.22 19:00

Psichologė apie tamsiąją karantino pusę: trečdalis 7–14 metų vaikų atsidūrė ties pavojinga riba

Aida Murauskaitė, LRT.lt2021.06.22 19:00

Kas trečiam 7–14 metų vaikui iškilusi klinikinio sutrikimo rizika. Taip ilgai trukusio nuotolinio mokymo ir mokymosi psichologinius padarinius apibūdino Vilniaus universiteto Psichologijos instituto profesorė Roma Jusienė. Pasak jos, per ilgai užtrukęs mokymasis per atstumą, nepatenkinant socialinių ryšių poreikio, vaikus išsekino. Kentėti krizės sąlygomis, pabrėžė psichologė, vaikai gali trumpiau nei suaugusieji. 

„Deja, jiems teko kentėti netgi ilgiau: atidarius kavines, prekybos centrus ir apskritai švelninant karantino sąlygas, mokiniams nebuvo leista arba nebuvo sudarytos sąlygos grįžti į mokyklas bent trumpam“, – sakė R. Jusienė.

Nors mokslo metai baigiasi, anot psichologės, svarbu išmokti pamokas, kad rudenį, jei vėl tektų imtis nuotolinio mokymosi, neužliptume ant to paties grėblio.

Rudenį matavo „temperatūrą“, vėliau – ilgalaikę žalą

VU profesorės vadovaujamas mokslininkų kolektyvas per pandemiją tyrė vaikų ir paauglių psichologinę būseną. Mokslininkė sakė, kad rudenį, po pirmojo karantino, tyrėjai matavo labiau mokinių savijautos „temperatūrą“, domėjosi trumpalaikėmis nuotolinio mokymo pasekmėmis.

„O dabar jau galime kalbėti apie ilgalaikes pasekmes. Užpraėjusį pavasarį prasidėjus nuotoliniam mokymui, vaikų emocinė būsena pablogėjo. Ankstyvą rudenį, kai jie vėl nuėjo į mokyklas, dalies būsena grįžo į buvusias vėžes. O paskui, grįžus mokytis per nuotolį, vėl blogėjo“, – aiškino R. Jusienė.

Dar svarbiau – jau dabar pasiruošti kitiems mokslo metams ir rudenį nebekartoti tų pačių klaidų.

R. Jusienė

Tyrimas parodė, kad 32 proc. vaikų elgesio ir emocinės problemos dabar balansuoja ties klinikinio sutrikimo riba.

„Vaikų elgesio ir emocinės problemos yra itin stipriai išreikštos ir jau reikia specialistų įsikišimo“, – remdamasi VU mokslininkų tyrimu „Ilgalaikis ekranų poveikis vaikų fizinei ir psichikos sveikatai“, finansuojamu Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo, paaiškino R. Jusienė.

Kol kas išanalizuoti daugiau nei 500 vaikų, kuriems yra 7–14 metų, duomenys.

Negauti bendravimo lygu negauti maisto

Pasak psichologės, tyrimai parodė, kad sunkiausių psichologinių problemų mokiniams kilo dėl riboto bendravimo su bendraamžiais ir mokytojais, dėl to, kad trūko socialinės aplinkos už šeimos ribų.

„Mes pamirštame, kad patenkinti emocinius ir socialinius poreikius yra lygiai taip pat svarbu kaip pavalgyti ar patenkinti kitus esminius, gyvybiškai svarbius poreikius. Kai nepatenkiname šių poreikių, pradedame sirgti lygiai taip pat, kaip ir dėl maisto stygiaus ar prasto maisto.

Panašiai nutiko ir su vaikais, jie negavo tinkamo maisto – gyvo ryšio. Pakaitinis ryšys – per ekranus – gali patenkinti bendravimo poreikį, bet tik tam tikrą laiką, be to, jis neveda į augimą“, – pabrėžė tyrimo grupės vadovė.

Pasak jos, tyrime dalyvavę vaikai dalijosi tokiais jausmais: jaučiuosi prislėgtas, esu nuliūdęs, manęs niekas nedomina, nieko nebenoriu. Jie grimzta į apatiją ir bejėgiškumą. Dėl prastos savijautos nukenčia ir mokymosi rezultatai, labai sumažėja motyvacija mokytis.

„Tai jau kelia didžiulį nerimą. Toliau – baimė ir nerimas, negalėjimas užmigti. Tuomet įsisuka dar vienas ydingas ratas. Jei vaikas negali užmigti ir tėvai neriboja laiko prie ekranų, vaikas ir naktį leidžia prisijungęs prie interneto, socialiniuose tinkluose, žiūrėdamas serialus, o tai dar labiau trikdo miegą ir savijautą dieną“, – dėstė profesorė.

R. Jusienė sakė, kad per pandemiją padaugėjo ir vaikų dėmesio problemų: jie sunkiau susikaupia, sunkiau išlieka darbingi, jiems nesiseka atlikti užduočių.

„Trečias svarbus aspektas – pavymui emociniams randasi fizinių simptomų. Tai ne tik galvos ar pilvo skausmai, apie ką tėvai dažnai galvoja taip: ai, pavargo, ai, nuo ilgo sėdėjimo prie kompiuterio. Atsiranda ir kvėpavimo sutrikimų, kai kuriuos vaikus kamuoja dusulys. Tėvai kreipiasi į medikus, o šie neranda medicininės priežasties, nes priežastis juk grynai emocinė, psichologinė“, – aiškino mokslininkė.

Mūsų vaikams nebuvo leista įkvėpti, ką darė dauguma šalių. Jos leido vaikams sugrįžti į mokyklas, o pablogėjus padėčiai – vėl užsidaryti.

R. Jusienė

R. Jusienė sakė, kad tame galima įžvelgti ir simbolinę prasmę – kartais juk perkeltine prasme sakome, kad dūstame nuo problemų, rūpesčių.

„Kai kurie vaikai sako: „Man širdį skauda.“ Ir jie išties jaučia skausmą krūtinės plote. Tai patvirtintų ir kardiologai – padaugėjo kreipimųsi į juos. Medikai neretai ieško medicininės priežasties ir jos neranda. Lietuvoje dažnai neįvertinama, kad kūnas ima streikuoti ir dėl nepatenkintų emocinių, socialinių poreikių“, – padėtį apibūdino profesorė.

Kančia trikdo vaikų augimą

Pasak R. Jusienės, pusmetis, o daliai mokinių dar daugiau nuotolinio mokymo buvo per ilgas.

„Kuo vaikas yra mažesnis, tuo pažeidžiamesnis. Tad jų problemos sutrikimais virsta per trumpesnį laiką nei vyresniems. Suaugusiam žmogui pusmetis yra tas laikas, per kurį problemos, jei jos nesprendžiamos, virsta sutrikimais. O vaikams ir du mėnesiai yra pavojinga riba, bet po tokio laiko dar galima nesunkiai atsigauti be pasekmių. Tad reikėtų neviršyti šio termino.

Taip, suaugusieji gali kentėti ilgiau, bet vaikai juk auga, o kančia trikdo jų augimą. Po poros mėnesių jau prasideda išsekimas“, – aiškino psichologė.

Ji sakė, kad būtų buvę pravartu mūsų mokyklose taikyti pertraukos taisyklę: tai yra vaikai kas kažkiek laiko grįžta į klases, o paskui vėl eina mokytis per nuotolį, tuomet – vėl į mokyklą.

„Palyginsiu su panirimu į vandenį. Galima panėrus trumpam išnerti, pasisemti jėgų, įkvėpti oro ir vėl nerti. Bet mūsų vaikams nebuvo leista įkvėpti, ką darė dauguma šalių. Jos leido vaikams sugrįžti į mokyklas, o pablogėjus padėčiai – vėl užsidaryti.

Negalima spręsti suaugusiųjų problemų vaikų sąskaita. Kai taip daroma, tai yra nebrandžios valstybės požymis. Ir nebrandžių arba tiesiog pavargusių, savuose rūpesčiuose paskendusių tėvų požymis. Baigiantis mokslo metams, ir girdėjome, ir girdime: gal neverta, gal nebereikia grįžti į klases, kiek čia liko? Taip patogiau mums, suaugusiesiems, bet ne vaikams“, – aiškino psichologė.

Mokslininkė pabrėžė, kad didelė našta teko paaugliams. Kai kurie jų, prasidėjus nuotoliniam mokymui, dar nebuvo susiformavę gerų savarankiško mokymosi įgūdžių, be to, net ir stiprių mokinių emocinė būklė smarkiai nukentėjo, nes paaugliams itin svarbus socialinis kontekstas, socialinė grupė.

„Supratimas, kad esu klasėje, esu matomas, esu išgirstas, palaikau ryšį, paaugliui yra stipri motyvacinė jėga. Paaugliams ilgainiui vis svarbesni tampa socialiniai ryšiai su bendraamžiais, kitais žmonėmis. Jiems nebepakanka šeimos. Mažiukams, pradinukams, taip pat labai svarbūs bendraamžiai, bet jiems kurį laiką šį bendravimą dar gali kompensuoti šeima – tėvai, broliai, seserys“, – aiškino psichologė.

Mokslininkė pabrėžė, kad dalis vaikų ir paauglių nesulaukė palaikymo ir šeimoje, mat tėvai taip pat patyrė daug iššūkių, įtampą.

„Jų galimybės padėti vaikams labai mažėjo, o kai kurie tėvai tokių galimybių neturėjo niekada. Būtent todėl mokyklos aplinka, santykiai ne tik su bendraamžiais, bet ir su mokytojais visais laikais reikšmingai kompensuodavo trūkumus šeimoje ir daliai mokinių buvo labai svarbūs ugdantis, augant“, – aiškino R. Jusienė.

Prie ekranų – vidutiniškai 7 val. per parą

Pasak R. Jusienės, mes, kaip valstybė, kalbant apie vaikus per karantiną, visur vėluojame.

„Sulaukiame pasekmių ir tik tada ką nors darome. Tai yra mūsų nebrandumas. Mes manome, kad svarbiausia – vaiką pamaitinti, apipirkti, pasamdyti geriausius mokytojus, o kita – mažiau svarbu arba išvis nesvarbu.

Kai prasidėjo karantinas, mes juk manėme, kad svarbiausia vaikams nupirkti kompiuterių. O pasirūpinti, kaip vaikas jaučiasi prie kompiuterio ir ar yra kas jam padeda, pamiršome. Mes galvojome, kaip aprūpinti vaiką technologiniu ryšiu, o kad reikia kitokio ryšio, nesusimąstėme“, – apibendrino R. Jusienė.

Pasak psichologės, į mokyklas buvo ir tebėra verta sugrįžti ir mėnesiui, ir savaitei. Psichologė priminė tuos mokinius, kuriems baigiasi vienas etapas ir prasideda kitas – tarkim, iš pradinės mokyklos einama į progimnaziją, iš progimnazijos į gimnaziją, o abiturientai baigia mokyklą.

Pasak R. Jusienės prasmingos ir kelios dienos kartu, nes vaikams reikia padėti tašką – atsisveikinti su bendramoksliais ir mokytojais.

„Tie svarstymai, kad neverta, tiek iš tėvų, tiek iš mokytojų lūpų tikrai kelia nerimą ir liūdina. Juk kai mes, suaugusieji, pavargstame nuo darbų ir įtampos, planuojame net kelių dienų, savaitės ar dviejų atostogas, kad pailsėtume, atgautume jėgas. Nesakome: ai, ko važiuoti prie tos jūros trims keturioms dienoms, neverta…“ – gretino R. Jusienė.

Pasak tyrėjos, pas mus nebuvo išnaudotas Danijoje ir kitose šalyse taikytas metodas – bent kartą per savaitę, kad ir koks oras būtų, bendraklasiams susitikti lauke, eiti į žygį, žaisti lauko žaidimus. Be to, pabrėžė mokslininkė, užsienyje buvo griežtai ribojamas laikas, kiek galima būti prie kompiuterio, kitų įrenginių ekranų.

Pasak R. Jusienės, tyrimas rodo, kad Lietuvoje 7–14 metų vaikai prie ekranų darbo dienomis praleisdavo vidutiniškai 7 valandas.

„Daugybės dalykų, deja, jau nepakeisime. Saugodamiesi vienų grėsmių, neįvertinome kitų ir pridarėme nemažai žalos savo vaikams. Svarbiausia šiuo metu – tinkamai pasirūpinti mokiniais, išnaudoti visas galimybes teikti jiems emocinę paramą, sudaryti sąlygas būti socialinėje aplinkoje. O dar svarbiau – jau dabar pasiruošti kitiems mokslo metams ir rudenį nebekartoti tų pačių klaidų“, – pabrėžė psichologė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.