Lietuvoje

2021.06.14 16:54

Planuoja pertvarką: mokantiems už studijas dalį kainos galėtų padengti valstybė, 35 proc. devintokų eitų į profesines mokyklas

Aida Murauskaitė, LRT.lt2021.06.14 16:54

Mokantiems už studijas ateityje gali palengvėti finansinė našta. Siūloma, kad jie mokėtų kainą, prilygstančią mažiausiai norminei studijų kainai, o skirtumą padengtų valstybė. Tikslines stipendijas gaunantieji mainais turėtų įsipareigoti po studijų bent kelerius metus padirbėti pagal įgytą profesiją. Be to, mokiniams po aštuntos klasės turėtų plačiau atsiverti profesinių mokyklų durys. Tokių pertvarkų pasiūlymus pristato Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM).

Švietimo, mokslo ir sporto ministrės suburta darbo grupė dėl aukštojo mokslo finansavimo modelio dirbs iki metų pabaigos. O kol kas švietimo, mokslo ir sporto viceministras Gintautas Jakštas planą pristatė Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdyje. Jis pabrėžė, kol kas tai tik pirminiai siūlymai. Kai kurie iš jų geriausiu atveju įsigaliotų 2024-aisiais. O kol kas ministerija skaičiuos, kiek tai galėtų kainuoti ir koks galėtų būti poveiks.

Siūlo, kad valstybė padengtų dalį išlaidų mokantiesiems už studijas

Kalbėdamas apie studijų finansavimą, G. Jakštas sakė, kad derėtų „išimti“ paramą studentui iš studijų norminės kainos, kaip kad yra dabar.

„Šią paramą reikėtų numatyti atskirai, kad tai nebūtų integruota į studijų kainą. Turime problemą, kad nuo valstybės finansuojamos vietos kainos labai priklauso ir valstybės nefinansuojamos vietos kaina. Priklausomai nuo to, kokias studijas pasirenka stojantysis, gali tekti mokėti ir 8 tūkst., ir 10 tūkst. eurų, ir 2,5 tūkst. eurų per metus.

O tai skatina rinktis studijas, kurios yra pigesnės, o ne tas, kurias labiau žmogus norėtų rinktis ar kurių labiau reikėtų darbo rinkoje. Norėtume padaryti taip, kad tie, kas moka už studijas savo lėšomis, mokėtų kainą, kuri preliminariai galėtų būti lygi mažiausiai studijų norminei kainai“, – apie siūlymą kalbėjo viceministras.

Jis paaiškino, kad jei studijuojama studijų kryptyje, kurioje valstybės finansuojama kaina yra aukštesnė, mokantysis už mokslą galėtų mokėti stabilią kainą, o likusią kainos dalį galėtų padengti valstybė.

„Bet, žinoma, tam pirmiausia reikėtų mažų mažiausiai suvienodinti valstybės nefinansuojamoms ir valstybės finansuojamoms vietoms keliamus reikalavimus. Tokiu būdu praktiškai neliktų valstybės nefinansuojamų studijų. Būtų valstybės finansuojamos ir iš dalies valstybės finansuojamos vietos“, – paaiškino viceministras.

Siūlo įpareigoti atidirbti arba grąžinti pinigus

Kita svarbi siūlomų permainų dalis, anot G. Jakšto, apima studentų skatinimą ir valstybės paramą studentams.

„Norėtume vadovautis principu, kad visi studentai gautų paramą pagal pagrįstai įvertintą poreikį, o jos atidavimas vyktų pagal galimybes. Pagal šį principą siektume performuoti ir bendrą studentų paramos sistemą, ir priemones, skirtas paskatinti rinktis specifines studijas“, – kalbėjo viceministras.

Taip žaistume, kuriam verslui labiau pataikauti. Taip neturėtume daryti.

G. Jakštas

G. Jakštas pabrėžė, kad valstybės parama būtų teikia toms studijų programoms, kurias baigus pagrindinis darbdavys būtų valstybė. Tarkime, rengiant pedagogus.

„Skatinti rinktis studijas, kur darbdavys yra verslas, valstybė neturėtų, nes tai būtų nesąžiningų konkurencinių sąlygų kūrimas. Turime situaciją, kad darbuotojų trūksta visur. Tad jei nukreipiame į vieną studijų kryptį, vadinasi, atimame studentus iš kitos krypties. Taip žaistume, kuriam verslui labiau pataikauti. Taip neturėtume daryti“, – pabrėžė viceministras.

Dabar, galvojant apie valstybės poreikius, taikoma tikslinių stipendijų sistema, kurią gauna visi įstojusieji, tarkime, į pedagogines ar žemės ūkio studijas, mat čia justi didelis stygius. Pavyzdžiui, stipendija būsimiems mokytojams siekia 300 eurų. Šiuo metu įsipareigojimo, kad jei gauni tokią stipendiją, baigęs studijas turi kažkiek laiko dirbti mokykloje, nėra.

„Matome, kad baigusiųjų studijas dalis, kurie įsidarbina mokyklose, yra labai maža. Tai, kad pritraukiama į studijas daugiau abiturientų, nereiškia, kad jų pritraukiama į mokyklas. Tad siūlytume „paskolos“ sistemą. Tai nebūtų standartinė paskola. Tie, kurie stoja į tas kryptis, kur darbdavys yra valstybė ir kritiškai trūksta specialistų, galėtų kreiptis dėl paskolos, kuri būtų galima tiek vienkartinė – tarkime, įrangai įsigyti, įsikūrimui, tiek tęstinė, kai kiekvieną mėnesį mokama tam tikra suma, skirta gyvenimo išlaidoms padengti“, – aiškino G. Jakštas.

Pasak jo, gavusieji šią „paskolą“ neturėtų jos grąžinti, jei per penkerius metus po studijų baigimo bent trejus metus dirbtų mokytojais. Šių pinigų nereikėtų grąžinti ir tokiu atveju, jei jiems nebūtų pasiūlytas mokytojo darbas.

„Tai reikštų, kad suplanavome per didelį poreikį specialistų ir žmogus dėl to nėra kaltas. Arba parengėme prastai ir dėl to taip pat nėra kaltas studentas. Jei nepasiūlome darbo, pinigų grąžinti nereikėtų“, – aiškino G. Jakštas.

Grąžinti paramos pinigus turėtų tik tie absolventai, kuriems buvo pasiūlytas mokytojo darbas, bet jie to nepanoro.

Paskolos grąžinimas priklausytų nuo pajamų

ŠMSM siūlo sustiprinti ir tikrųjų paskolų, kokios teikiamos ir dabar, vaidmenį studentų paramos sistemoje. Pasiėmusiesiems paskolas jų grąžinimo pradžia būtų susiejama su tam tikru po studijų pasiektu pajamų lygiu. Siūloma, kad paskolos atidavimas truktų iki šešerių metų.

„Tarkime, pirmais metais po studijų baigimo paskolos nereikia atidavinėti, o antrais, trečiais, ketvirtais, penktais, šeštais metais vertinamas pajamų lygis. Pavyzdžiui, po paskolos atidavimo žmogui turėtų likti bent vidutinis darbo užmokestis. Paskolos atidavimas negalėtų viršyti, tarkime, 10 procentų pajamų. Jei po studijų baigimo nepavyko pakelti ekonominio statuso, tai paskolos nereikėtų grąžinti.

Bet jei po studijų absolventas gauna labai gerą darbą, uždirba aukštas pajamas, šiokią tokią dalį būtų galima grąžinti. Siūlytume laikytis principo, kad kiek per šešerius metus atidavė, tiek ir atidavė. Likusi dalis paskolos būtų nurašoma“, – siūlomą variantą papasakojo G. Jakštas.

Po aštuntos klasės – į profesinę mokyklą, o paskui – studijuoti

ŠMSM svarsto ir tai, kad mokiniai po aštuntos klasės vis masiškiau galėtų rinktis profesines mokyklas.

G. Jakštas sakė, kad plane numatoma, kad apie trečdalį mokinių po aštuntos klasės pasirinktų mokymąsi tęsti profesinėje mokykloje. Šiuo metu yra tik kelios programos, skirtos jaunuoliams nuo devintos klasės. Dažniausiai į profesinę mokyklą šiuo metu einama po dešimtos klasės.

„Jei žiūrėtume į tarptautinę statistiką, matytume, kad Europoje vidutiniškai apie 47 proc. jaunuolių įgyja vidurinį išsilavinimą kartu su profesija. Pas mus šis rodiklis daugmaž perpus mažesnis. Vyriausybės programoje numatyta, kad tai turėtų siekti 35 proc.“, – sakė viceministras.

ŠMSM taip pat siūlo pagal iš dalies naują principą skirstyti valstybės finansuojamas vietas. Viena iš nuostatų – atsižvelgti į valstybės poreikius.

Jis pabrėžė, kad tuomet jaunuoliai iškart po profesinės mokyklos galėtų įsilieti į darbo rinką. Be to, profesinėje mokykloje būtų galima išlaikyti tris valstybinius brandos egzaminus ir stoti į bakalauro studijas.

„Jei profesinėje mokykloje jaunuolis neišlaikė trijų valstybinių brandos egzaminų, bet nori mokytis toliau, galėtų eiti į trumpąsias studijas ir po to pasukti į darbo rinką“, – sakė G. Jakštas.

O didžioji dalis tų mokinių, kurie baigia gimnaziją, rinktųsi bakalauro studijas.

„Žinoma, yra kelias iš gimnazijos eiti tiesiai į darbo rinką“, – sakė viceministras.

Ten, kur justi valstybės poreikis, vietų neribotų

ŠMSM taip pat siūlo pagal iš dalies naują principą skirstyti valstybės finansuojamas vietas. Viena iš nuostatų – atsižvelgti į valstybės poreikius.

„Turime tokią idėją, kad Vyriausybė galėtų patvirtinti prioritetines kryptis, kurios galiotų ne trumpiau nei ketverius metus, kad tie mokiniai, kurie yra devintoje ar dešimtoje klasėje, žinotų, kad kai pabaigs mokyklą, tos prioritetinės kryptys bus išlikusios. Tose prioritetinėse kryptyse siektume, kad valstybės finansuojamas vietos praktiškai nebūtų ribojamos“, – aiškino G. Jakštas.

O kryptyse, kur valstybės finansuojamos vietos būtų ribojamos, ŠMSM galėtų valstybės finansuojamų vietų skaičių keisti remdamasi 5 procentų taisykle.

„Ministerija galėtų veikti 5 procentų ribose – arba palikti valstybės finansuojamų vietų skaičių tokį, koks buvo ankstesniais metais, arba didinti, arba mažinti 5 procentais. Jei įsidarbinimo rodikliai buvo aukšti, jei prognozės rodo, kad šių specialistų poreikis tik augs, būtų galima didinti valstybės finansuojamų vietų skaičių iki 5 proc. Jeigu rodikliai prastesni, mažinti iki 5 proc.“, – aiškino viceministras.

Pasak G. Jakšto, tokia sistema leistų nepatirti didelių šokų.

„Aišku, turbūt reikėtų pasilikti teisę jau Vyriausybės lygiu, kad, esant išskirtinei situacijai, kurią reikėtų apsibrėžti, pokyčiai galėtų būti didesni nei 5 proc.“, – pabrėžė viceministras.

Po gero įvertinimo pinigai keliautų tiesiogiai

Kalbėdamas apie valstybės finansuojamų vietų paskirstymą tarp mokslo ir studijų institucijų, G. Jakštas sakė, kad pirminė idėja yra derinti „kvotų“ sistemą ir studentų krepšelius. Tai yra, dalis aukštųjų mokyklų, kurių studijų programos būtų įvertinamos labai gerai, gautų tiesiogiai joms skirtus krepšelius, o kitoms tektų pakovoti dėl studentų pasirinkimo.

„Studijų programa gali vykti, jei surenkama 15 studentų. Jei programa labai gerai įvertinta, arti maksimalaus balų skaičiaus, tai automatiškai tai konkrečiai aukštajai mokyklai suplanuojamos tos penkiolika vietų. Jei programa gana kokybiška, tai ji galės būti vykdoma, būtų skiriamas bent minimalus valstybės finansuojamų vietų“, – aiškino G. Jakštas.

Pasak jo, tai skatintų studijų kokybę, nes geresnis įvertinimas garantuotų stabilias vietas.

„Šiuo metu slenkstis, kai studijų programa yra akredituojama, yra labai žemas. Galima sakyti, kad visi žino, kad bus akredituota, o balas, žemesnis ar aukštesnis, nieko nelemia, tad siekti aukštesnės kokybės paskatų kaip ir nėra“, – sakė viceministras.

Toms valstybės finansuojamoms vietoms, kurios paskiriamos tiesiogiai aukštajai mokyklai, institucija pati galėtų pasitvirtinti priėmimo tvarką.

„Žinoma, būtų laikomasi minimalių reikalavimų, bet būtų galima numatyti, kad aukštoji mokykla vertina stojančiųjų motyvaciją, atsižvelgia į ekonominį statusą, specialiuosius poreikius, darbo patirtį. Tokiu būdu būtų suteikiama didesnė laisvė pačioms aukštosioms mokykloms atsirinkti studentus. Nebūtų taip, kad lemia vien akademiniai pasiekimai“, – aiškino viceministras.

Likusios valstybės finansuojamos vietos tarp aukštųjų mokyklų būtų paskirstomos panašiai, kaip kad yra dabar.

„Geriausiai pasirengę stojantieji pasirenka, į kurią aukštąją mokyklą nusineša krepšelį. Šio elemento išlaikymas mums užtikrintų skaidrumą, nes ministerija ir Vyriausybė neturėtų priimti sprendimo, kiek kuriai aukštajai mokyklai skirti vietų, ką padaryti objektyviai yra neįmanoma. Būtų išlaikomas principas, kad geriausiai pasirengę stojantieji pasirenka, kur nori studijuoti“, – kalbėjo viceministras.

Numatoma, kad aukštojo mokslo ir studijų finansavimas turėtų tris dedamąsias. Pirmoji – tęstinės veiklos finansavimas (administravimas, ūkis ir sudėtingos infrastruktūros priežiūra, mokslinių tyrimų ir eksperimentinė veikla (MTEP) ir menas, studijų veikla – į pastarąją dalį įeitų studijų kainos padengimas ir stipendijos bei kita parama studentams). Antroji – skatinimas už veiklos pasiekimus (MTEP ir meno pasiekimus, už studijų veiklos pasiekimus). Trečioji – valstybės strateginių sutarčių su valstybinėmis mokslo ir studijų investicijomis finansavimas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.